Pasauliui susitikti nereikia didelių miestų, oro uostų ar triukšmingų aikščių. Kartais pakanka vienos sodybos šalia nedidukės Krekenavos. Čia, tarp laukų, miško takų ir lėtų vakarų, gimsta patirtys, kurios keičia jaunų žmonių požiūrį į save, kitus ir patį gyvenimą.
Tarptautiniai projektai, jaunimo mainai ir stovyklos Krekenavos miestelį pavertė savotiška kryžkele, kur susitinka skirtingos kultūros ir istorijos.
Būtent čia, toli nuo didmiesčių šurmulio, jaunimas mokosi gyventi kitaip – sąmoningiau, drąsiau ir arčiau savęs.
Šių veiklų epicentre – krekenavietė karjeros specialistė, tarptautinių mainų kuratorė Lina Mitrikaitė, įrodžiusi, kad visas pasaulis gali tilpti ir Panevėžio rajone.
Tarptautinė jaunimo scena
Praėję metai pedagogei Linai Mitrikaitei buvo intensyvūs, prasmingi ir pilni judesio.
Sodyboje šalia Krekenavos jos dėka vienas po kito gimė tarptautiniai renginiai, o Panevėžio rajono jaunuoliai pirmą kartą skrido lėktuvais, patyrė užsienio kultūras, mokėsi būti su savimi ir kitais.
Kartu su komanda L. Mitrikaitė spėjo įgyvendinti net penkis tarptautinius renginius. Ir dar išsiuntė Panevėžio rajono jaunuolius įgauti patirties ir pamatyti pasaulio į šešis skirtingus tarptautinius jaunimo mainus Tenerifėje, Italijoje, du kartus Turkijoje, Vokietijoje, Rumunijoje.
Taip pat įgyvendino ir dvi paauglių stovyklas „Viskas prasideda nuo mūsų“ Panevėžio rajone. Stovyklos vyko „jaunimas jaunimui“ principu – veiklas vedė patys jaunuoliai.
Kartu šoko bačatą su šokių mokytoju Valdu Levinu, giedojo lietuvių liaudies sutartines su Ovidijumi Bacevičiumi, kepė ir dekoravo kalėdinius sausainius, jais vaišino vienišus senjorus.
Pasaulio tradicijos vienoje vietoje
Tarptautiniai projektai į nediduką Krekenavos miestelį atnešė kone visas pasaulio spalvas.
Pirmuosiuose tarptautiniuose mokymuose „Emocijų gidai“ susitiko jaunimo darbuotojai iš Ukrainos, Armėnijos, Vengrijos ir Ispanijos, į kitus renginius jie atvyko iš Latvijos, Vokietijos, Italijos, Serbijos, Bulgarijos, Portugalijos, Moldovos, Turkijos, Graikijos, Rumunijos, Lenkijos.
Lina sako, kad tokie susitikimai – tai ne tik mokymai, bet ir gyvas kultūrų dialogas.
„Visada labai smagu, kai užsienio dalyviai atvyksta ir atsiveža savo tradicinio maisto, pamoko tradicinių šokių, kitų savo šalies tradicijų“, – teigia L. Mitrikaitė.
Prieš kiekvieną tokį renginį visi dalyviai kviečiami prisidėti prie bendros atmosferos kūrimo, pasidalinti tuo, ką moka ir kuo gyvena.
Ypač Linai įsiminė pirmą kartą atvykę dalyviai iš Armėnijos.
Jie labai nustebino savo tradicijomis – vestuviniu šokiu, apeigomis ir dar neragautais patiekalais.
O atvykėliai iš Lenkijos sukūrė didelę dekoraciją ant medžio šakos – origamio metodu išlankstė 36 gerves. Kiekviena gervė simbolizavo jaunimo mainų dalyvį.
„Taip pat turėjome dalyvių, kurie grojo pianiniu, labai gražiai dainavo, mokė šokti, piešti ant kūno su chna dažais“, – vardija jaunimo mainų ilgametė organizatorė.
Ypatingas ryšys užsimezgė ir per akrobatinę jogą.
„Buvo labai smagu, kad keletas dalyvių yra akrobatinės jogos gerbėjai kaip ir aš, tad kartu surengėme keletą tokių užsiėmimų“, – šypteli L. Mitrikaitė.
Stovyklą aplankė ir keli išskirtiniai dalyviai: 26-erių odontologas iš Serbijos, jau turintis savo kliniką, daug keliaujantis po pasaulį ir profesionaliai nardantis, 17-metė nuomonės formuotoja iš Moldovos, kuri tokio amžiaus jau turi užsitarnavusi didelį populiarumą, moko kitus žmones, kaip kurti savo įvaizdį socialiniuose tinkluose, taip pat „YouTube“ turinio kūrėjas iš Armėnijos, kuriam dar tik dvidešimt metų, bet jau yra sėkmingas jutuberis ir kuria videoturinį.
Naktis miške
Paklausta apie įsimintiniausią mainų akimirką, Lina nedvejoja. Tai – naktinis žygis, kuris gimė visiškai neplanuotai.
Projektui artėjant prie pabaigos, dalyvių buvo paklausta, ką jie dar norėtų patirti.
Atsakymas nustebino: nori žygio.
Nors lapkričio viduryje dienos trumpos, grupė vis tiek į jį išsiruošė.
„Neplanavome žygio naktį, tačiau kol išsiruošėme, jau buvo gerokai po pietų. Vedžiau dalyvius visai naujai atrastu miško keliuku. Žinojau, kad apie kilometrą eisime bekele, tiesiog mišku. Pėdinome gana lėtai. Mus užklupo tamsa. Kaip tik buvo tas etapas, kai turėjome traukti bekele. Supratau, kad mano telefonas negaudo ryšio, pasiklydome“, – pasakoja Lina.
L. Mitrikaitė prisipažįsta, kad tuomet buvo gana baugu, tamsu ir šlapia.
„Stovėjome tiesiog miško glūdumoje. Keletas dalyvių buvo linkę į panikos atakas, grupėje buvo ukrainiečių. Dėl jų emocinės savijautos labiausiai nerimavau“, – prisimena L. Mitrikaitė.
Išsigelbėjimas atėjo netikėtai – ryšį pagavęs vaikinas iš Armėnijos padėjo suprasti, kur jie yra ir kur reikia eiti.
„Prisiminiau, kad kuprinėje nešuosi du Tibeto dubenis. Tad sustojome ratu, išsitraukiau dubenis ir kartu pradėjome groti“, – pasakoja pašnekovė.
Vibracijos, garsai, anot jos, suveikė magiškai: visi nusiramino, paleido kylančias emocijas ir drauge sėkmingai grįžo atgal į sodybą.
„Tai buvo ne tik vienas įsimintiniausių įvykių, bet ir viena geriausių patyrimų praktikų pažįstant ir valdant emocijas – apie tai ir buvo mūsų aštuonių dienų mokymai“, – sako Lina.
Kitoks jaunimo laisvalaikis
L. Mitrikaitė pastebi, kad motyvų dalyvauti tokiuose tarptautiniuose susibūrimuose jaunimas atranda daug, tačiau dažniausiai pasikartoja keturios priežastys: renginio tema, poilsis ir psichikos sveikata, draugystės ir nuotykiai, nemokama galimybė keliauti.
„Pastebiu, kad jaunimas patiria daug streso, nerimo. Kadangi kiekvienas mūsų tarptautinis renginys yra paremtas mindfulness metodikomis – dėmesingumo praktikomis, saugios aplinkos kūrimu, nevartojame alkoholio ar kitų svaigalų, o veiklos vyksta gamtoje – dalyviai labai noriai atvyksta „persikrauti“ ir pailsėti“, – sako Lina.
Ji džiaugiasi, kad Lietuva, o ypač atoki renginio vieta, nėra turistinis traukos objektas, tad retai atvažiuoja tie, kurie nori tik paturistauti.
Po tokių mainų, anot Linos, jauni žmonės į savo kasdienybę parsiveža patyrimą, kad gali būti kitaip: galima linksmintis be alkoholio, galima medituoti, stovėti ant vinių, valgyti augalinį maistą, kuris skanus ir sveikas. Galima maudytis upėje, kai šalta, turėti palaikančių žmonių bendruomenę.
Kai kelionė tampa pamoka
Pernai pati L. Mitrikaitė aplankė tris šalis: du kartus Turkiją, Rumuniją ir Italiją. Lyginant su ankstesniu jos gyvenimo periodu, metai pasirodė gana sėslūs, nors keliaudama svetur praleido beveik du mėnesius.
Visos Linos kelionės turėjo vieną tikslą – palydėti jaunus žmones į jų pirmuosius jaunimo mainus užsienyje.
„Kadangi dirbu karjeros specialiste, pakviečiau vyresniųjų klasių mokinius vykti drauge. Buvau grupės lyderė ir padėjau jaunuoliams per pirmą skrydį renkantis bilietus, pasiruošiant kelionei, keliaujant ir sugrįžus – pasakoti apie įgytą patirtį. O vykdama į Turkiją lydėjau lietuvį vaikiną, kuris yra visiškai aklas. Vykome kartu. Nors jis ir aklas, tai jam netrukdo dalyvauti projektuose. Jam buvo 36-eri“, – pasakoja Lina.
Trijų šalių istorijos
Anot L. Mitrikaitės, projektas Turkijoje parodė, kaip stipriai jaunuolius veikia bendraamžių ar autoritetingų žmonių nuomonė, spaudimas.
„Pamačiau, kaip stipriai jaunuoliai bando įtikti, prisitaikyti. Atpažinau ir savo norą įtikti ir kartu priešinimąsi tam, kas vyksta. Tačiau po projekto viduje buvo didelis chaosas. Prireikė savaitės susigrąžinti ramybės ir darnos jausmą“, – neslepia Lina.
O Rumunijoje projektas buvo ypatingas tuo, kad vaikščiodama paskutinę dieną Bucharešte, Lina labai stipriai pajuto, kad jos kuruojamai jaunimo organizacijai reikia talismano.
„Pamaniau, kad tai turi būti žalias driežas. Ir iškart atsisukusi į vieną parduotuvių vitrinų, pamačiau pliušinį žalią žaislą, kuris priminė varlę, bet turėjo ilgą uodegą. Tai buvo chameleonas. Man buvo visiškai aišku, kad jis ir yra tai, ko man reikia“, – šypsosi L. Mitrikaitė.
Taip atsirado žalias chameleonas Rapolas, simboliškai susiejęs sodybos Panevėžio rajone, kur susiburia mainų dalyviai, pavadinimą, logotipą ir vidinį jausmą.
Italijoje Lina pasakoja išgyvenusi poilsio ir poezijos laiką. Šio projekto tema buvo apie gyvenimą būnant poetais.
„Kiekvieną dieną kūrėme, skaitėme ir dalinomės poezija. Supratau, kad kiekvienas yra poetas, kiekvienas gali savo malonumui kurti eiles, tekstus. Tikrai nebūtina to daryti labai gerai ar profesionaliai“, – pabrėžia Lina.
Galimybes riboja ir susisiekimo bėdos
Panevėžio rajono Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijoje L. Mitrikaitė dirba karjeros specialiste.
Ji mato Panevėžio rajono jaunimą kaip atvirus išbandyti naujus dalykus, jautrius, labai norinčius augti, tobulėti, tačiau dažnai nedrįstančius išsakyti, ką galvoja, žmones.
„Turiu padrąsinti, padėti įveikti stabdančią baimę ar ribojančius įsitikinimus“, – pabrėžia Lina.
Didžiausi iššūkiai jaunuoliams – stresas dėl patikrinimų ir egzaminų, nenoras mokytis ar eiti į mokyklą, spaudimas dėl ateities.
„Kartais atrodo, kad jaunimas nuolat kažkuo užsiima arba įsikniaubę į telefonus, be galimybės pabūti tik su savimi, savo mintimis, nieko ypatingo neveikiant ir randant atsakymus į sau svarbius klausimus. Daug kas vyksta automatiškaiu, nes „taip reikia“ ar „taip visi daro“, – pažymi karjeros specialistė.
Dažnai atstumas ir ribotos galimybės pasiekti reikiamą vietą irgi stabdo jaunuolius. Transporto trūkumas kaimiškose vietovėse tampa kliūtimi dalyvauti įdomiose veiklose po pamokų ar savaitgaliais.
„Daugelis jaunuolių gyvena kaimuose ar atokiuose vienkiemiuose, kur nėra ar labai prastai išvystytas viešasis transportas. Ne visų jaunuolių tėvai vairuoja arba tam turi laiko. Tad kai kuriems mokiniams dalyvauti veiklose po pamokų sudėtinga“, – apie rajono jaunų žmonių užimtumo problemas kalba L. Mitrikaitė.
Nuo stereotipų prie pasirinkimų
Dirbdama su jaunimu L. Mitrikaitė pastebėjo, kad daugelį jų pasirinkimų riboja visuomenėje susiformavę įsitikinimai ir vidiniai blokai.
Šios nuostatos dažnai stabdo jaunuolius net svarstant, kokią profesiją rinktis.
Pavyzdžiui, tie, kurie domisi inžinerija ar IT sritimi, neretai bijo sudėtingų mokslų, fizikos egzamino ar mano, kad nepajėgs, neįstos.
Taip pat vis dar gajus gana kategoriškas požiūris į profesines mokyklas, jos dažnai nuvertinamos.
L. Mitrikaitė jaunimą supažindina tiek su universitetais ir kolegijomis, tiek ir su profesinio mokymo centrais, pameistrystės bei praktinio mokymosi galimybėmis.
„Pastebiu ir tai, kad daugelis jaunuolių stipriai nuvertina savo gebėjimus ir net nedrįsta svarstyti apie nuosavą verslą ar savarankišką veiklą“, – teigia pašnekovė.
Prisimena, ką pati išgyveno
Kaimiškoje aplinkoje, anot Linos, vis dar vyrauja nuostatos „neišsiskirti iš kitų“, „ką kiti pagalvos“ ir vadinamojo „mažo žmogaus“ mąstymas, kuris riboja drąsą svajoti ir veikti.
Savo darbe Lina tarsi grįžta prie savo patirčių: kaip mąstė, kaip elgėsi, kas jai padėjo judėti pirmyn, o kas stabdė.
Anot jos, tai padeda suprasti jaunuolius, juos palaikyti, atverti jiems naujas galimybes, skatinti smalsumą.
Kelionė prasideda nuo lapo
Šiuo metu L. Mitrikaitė laukia rezultatų dėl dviejų labai įdomių projektų: vienas jų tarptautinis, kurį kūrė kartu su partneriais iš Vokietijos ir Rumunijos.
Taip pat šiuo metu ji rašo visai naujo formato projektą. Jei pasiseks, vasarą dvi savaites 18–21 metų Panevėžio rajono jaunuoliai keliaus traukiniais po Europą.
„Labiausiai džiaugiuosi pačiu projekto rašymu – jį rašome kartu su mokiniais. Taigi tai ne tik galimybė keliauti, bet ir man pamokyti rašyti projektus ir perduoti žinias, o jaunimui išmokti labai naudingų ir praktiškų rašymo įgūdžių“, – sako karjeros specialistė.
