AUŠRA ŽUPERKAITĖ SK žurnalistė
Sakoma, kad Kalėdos – vaikų šventė, nes jie dar tiki stebuklais. Interviu su pačių gražiausių Lietuvos eglučių kūrėja Jolanta Šmidtiene tik patvirtino, kad dideli darbai dažnai prasideda vaikystėje, supamoje stebuklingų pasakų ir nežaboto kūrybingumo.
-Šiemet jau aštunti metai, kai kuriate Kauno eglę. Kuo nustebinsite šiemet?
Pernai pasakiau: „Padariau klasikinę eglę, menininkai sukūrė žaislus tikrai ne vieneriems metams, galima interpretuoti kitaip, konstrukcijos yra, metus darome pertrauką.“ Kadangi šiemet mano jubiliejus – ir kūrybinis, ir asmeninis, susiplanavau koncentruotis į autorinę savo, kaip dailininkės ir tekstilininkės, parodą. Turėjau ambicijų surengti ekspoziciją kalėdiniu laikotarpiu vienoje iš bažnyčių. Visą vasarą buvau rami, kad konkursas įvyks ir kas nors padarys miesto eglę. Žadėjau, kad padėsiu, kiek reikės. Išėjo taip, kad neatsirado norinčių dalyvauti konkurse. Kaunas yra Kaunas – užsikėlėme kartelę, be to, ir sąlygos nelengvos… Į mane kreipėsi ir iš Savivaldybės, ir kelios įmonės, paprašė tapti eglutės autore, pažadėjo padėti įgyvendinti.
-Yra skelbiama, kad šiemet jums talkins Andrius Efimenko. Kas jis toks?
Taip išėjo, kad likus nedaug laiko iki konkurso pabaigos mes susėdome su A.Efimenko iš „EFI projektų“ ir nutarėme: imame ir padarome tą eglutę šiemet. Mes buvome vieninteliai konkurse. „EFI projektai“ – įmonė, su kuria anksčiau dirbome, ji yra visų konstrukcinių dalių braižytoja, nematomas partneris, bendradarbiaujame jau aštuonerius metus.
Mažai laiko turime, net nespėjau psichologiškai pasiruošti. Parodą atidėjau iki pavasario. Man miego trūksta, viską reikia perbraižyti. Vis dėlto ši eglė – statinys viduryje aikštės – turi būti saugi. Tai ne karuselė, o besisukanti dekoracija, ant kurios kiekvienas atėjęs galės užlipti. Ji turi didelį svorį išlaikyti, neklibėti, jei kas sugalvos pašokinėti. Daug naujų interpretacijų buvo, kol sugalvojome, kaip viskas turi veikti. Dirbant vis kitokių problemų iškyla – neatvežė veidrodinių metalizuotų plokščių iš Kinijos, kurios turėjo dengti konstrukcijas, vadinasi, reikės pirkti brangiai, o gal ieškoti kito sprendimo.
-Šiųmetės eglutės idėja – tarsi natūrali tąsa. Pernykštės eglės viduje sukosi mažytė karuselė, o šiemet visa eglė taps karusele.
Kai prieš trejus metus turėjome šokančių angelų eglę, aš sakiau, kad būtų gražu, jei visa eglės dalis kaip ta karuselė suktųsi aplinkui. Ir dar pasvarstėme, kaip būtų smagu ateityje rasti tokių galimybių. Man visada taip būna: padarau kokį mažytį akcentą, bandymą savo galerijai papuošti ir iš jo kyla didesni darbai. Nes pačiupinėji medžiagą, išbandai. Pernai eglutės viduje buvo mažytė, simbolinė gerų darbų karuselė. Šiemet visa eglės apačia virs ne tik karusele vaikams, bet ir miesteliu. Po egle stovės kelios eilės arkliukų, o dar tolėliau suksis ir eglutės, ir kėdutės, ir staliukai, tad ne tik vaikai, bet ir močiutė, iš namelio pasiėmusi karštos arbatos, galės suktis toje eglutėje – švenčių karuselėje – ratu.
-Ar atsitiktinai sutapo, kad Kauno miesto eglės neatsiejamos nuo ekologinės mąstysenos?
Specialiai negaminome naujų žaislų, tik karuselės apatinę dalį, arkliukus naujus darėme. Žaislai – tos pačios menininkų sukurtos skulptūros, tik pernai jos buvo kaip iš muziejaus – sidabruotos, patamsėjusios, paslaptingai blizgančios. Šiemet jos perdažytos baltai, dekoruotos holograminiais blizgučiais. Viena iš ekologinių detalių – eglės apšvietimui ir spindesiui išgauti mes naudojome kompaktinius diskus. Kiekvienas toks blizgutis – rankomis supjaustytas, aprištas viela ir kaspinėliu. Kad pastiprintume blizgesį, „Elmo projektai“ paskolins RGB prožektorius, šie bus koncentruoti į eglę ir žaislus, todėl ji žibės visomis spalvomis.
Pernai eglė buvo kiek blankesnė, o šiemet spindės lyg švenčių namai. Kaip ir praeitais metais, pati eglė nebus nupjauta specialiai – ją suformuosime iš 40 eglučių, kurias atveš iš urėdijose retinamų eglynų. Nors jų šakos nesimetriškai užaugusios, tad gražiai atrodo tik iš vienos pusės, vis dėlto iš tokių suformuojama graži eglė. Po to mūsų rėmėjai – UAB „Švara“ – išveža jas apdirbti.
-Kas lėmė, kad Kauno eglė visuomet pirmauja gražiausios rinkimuose, sulaukia tiek daug dėmesio?
Kauniečiai lėmė. Galbūt tai, kad mes pirmieji buvome drąsūs. Kaune į eglę buvo pažvelgta kaip į reiškinį jau 2000 m., kai architektas Audrys Karalius sukūrė besivartančią eglutę. Atsirado ambicija padaryti kažką kitaip ir sulaukta daug dėmesio. Paskui sekė pauzė. O krizės metu, kai nebuvo kuo džiaugtis ir didžiuotis, neskirta pinigų, dėl labai didelės iniciatyvos ir bendruomeniškumo iškilo eglė Rotušės aikštėje. Tai buvo Rotušės draugijos idėja. Pinta iš pakavimo plėvelės – kaip šerkšnas. Ji tapo liaudies eglute, nes mes ją padarėme įeinamą į vidų, ko nėra buvę. Ten žmonės kaip į bažnyčią ėjo, raštelių milijonus prirašė, visi skaitė, mums patiems buvo įdomu. Nuo to laiko Kaune eglė turi būti kaip reiškinys. Kadangi pirmas kartas buvo toks sėkmingas, blogiau nebegalima daryti, vis reikia naujovių. Tikiu, atsiras naujų žmonių, menininkų, turinčių drąsos tęsti tradiciją.
-Nelauksite jubiliejaus?
Iš tikrųjų tai yra maratonas. Galiu pasigirti, kad sukaupiau daug patirties, bet mes neturime jokios bazės! Mes – menininkai, galerija, tad nėra nei statybininkų, nei bokštelių, nei angarų – nieko. Būtų gerai, jei mes tą eglę kartotume, bet kasmet viską nuo nulio pradedame.
Aštuoneri metai maratono. Kai jis eina į pabaigą, labai pavargstu, bet įžiebimo momentas ir nepaprastas žmonių džiaugsmas atperka viską. Ir pagavau save, kad jaučiu priklausomybę kaip mazochistas: kitaip jau nebegali būti. Žmonės jau žino šitą (galerijos) adresą, mane net Eglute vadina – sumaišo vardą. Netgi vasarą atėję klausia, ar bus eglutė. Bus, aš net padėsiu.
-Kaip Jūsų niekas nenuperka – neparsiduodate iš patriotizmo ar niekas nedrįsta prašyti?
Klausimų yra, bet aš meno žmogus. Nepardavinėju šito dalyko. Man tai yra projektas, kur kelnes nusimausi, bet padarysi – trūksta pinigų ar jų visai nėra. Jei nėra pinigų, verslininkas tos dalies nedaro: kiek davė, už tiek ir yra. O aš, jei yra idėja, galvą nusiimsiu, bet turiu padaryti.
-Jei Briuselis ar Paryžius užsimanytų: mums reikia superinės eglės. Ką darytumėte?
Tam reikia pardavimo vadybininko, suderėti. Mano atstovaujamoje Tekstilininkų ir dailininkų gildijoje mes tik dviese dirbame. Sulaukiu klausimų, daug kas rašo. Pernai Argentinoje pasistatė eglę kaip mūsų, rašė, konsultavosi. Gavau žinutę, kad jie jau baigia ją pagaminti ir šiemet, dėkojo už konsultacijas. Reportažus siuntė, kad butelius pjausto. Žmonės labai džiaugėsi. Tai yra moralinis atpildas, negaila, juk Kalėdos – kodėl aš turiu pardavinėti tokius dalykus? Esu menininkė, niekada nebūsiu verslininkė. Ir jei tik čia atsiras verslas, nebeliks dvasios, bus tik dekoracija. Dabar eglė turi kiek kitokią prasmę.
-Ar puoselėjate ateities vizijų?
Yra ne viena mintis. Dabar dirbu prie maketo modelio. Nesvarbu, kur – Kaune, Vilniuje ar Briuselyje, bet noriu sukurti kinetinę eglutę, futuristinę, ekologinę. Kol kas laikau sau tą idėją, nes ji dar auga. Man niežti rankos ją įgyvendinti, bet stengiuosi neskubėti ir padaryti kokybiškai.
-Kokia jūsų vaikystės įspūdingiausia eglė? Gal iš prisiminimų semiatės idėjų, o gal iš pasakų?
Paprasta mano vaikystė, daugiabutyje, nebuvo jokių didelių švenčių pas mus, svarbiausia – pats jausmas ir energija. Tėtis parnešdavo eglutę prieš Kalėdas, nors sovietiniais laikais nebuvo galima, visi slapta tai darydavo, tik prieš Naujuosius metus leisdavo. Balkone laikydavome, iš šalčio kai ištraukdavo, eglutė taip kvepėdavo! Man pagrindinis dalykas – kad ji būtų kuo didesnė ir visai vienodai, kad jos viršūnė netelpa. Neleisdavau jos nupjauti – tegul geriau užsilenkia, bet tegul būna pati didžiausia, kokia tik gali būti. Man reikėdavo po ja palįsti, susidėti visą savo mantą, įvairiausius žaislus, ir sėdėti… Turėjo būti tarsi namas. Buvau mažutė, smulki, pasidarydavau sau ten namelį, susidėdavau daiktus.
Puošdavome stiklo žaisliukais, daug darydavome patys, karpydavome iš popieriaus. Pasirengimo procesas būdavo smagus, žymiai geriau, nei tiesiog prikabinti brangių žaislų. Aš ten ir lėlių, ir meškinų prikabinėdavau, mašinyčių… Vienais metais – mirk iš juoko – buvau suklijavusi spalvotą girliandą iš kramtomosios gumos popierėlių, kuriuos vaikai tais laikais rinkdavo. Juostą aplink eglutę susukau, susegiau segtukais. Tėvai džiaugėsi, kad vaikas užsiėmęs. O man buvo svarbiausia, kad tilpčiau po eglute.
Ramūno Guigos, Remigijaus Ščerbausko nuotraukos
