Mirtis tiesiogiai.
Ką nominalaus judėjimo lyderio mirtis reiškia „Al Qaedos“ tinklui, Pakistanui, Afganistanui ir Vakarams?
Pažadintas kurtinamo rotoriaus menčių tuksenimo, Haji Bashiras Khanas užsliuogė ant stogo ir šiltoje naktyje be mėnesienos stebėjo kaimyno rezidenciją šturmuojančias JAV specialiąsias pajėgas. „Taip, mums buvo baisu. Terorizmo čia nebūna“, – pasakoja vidutinio amžiaus restorano savininkas. Jis girdėjo šūvius ir riksmą, o kai buvo sunaikintas nutupdytas sraigtasparnis, jį pasiekė sprogimo banga, kuri išdaužė jo miegamojo langą, o gretimame kviečių lauke išbarstė pajuodusius orlaivio gabalėlius.
Abotabadas – tai karinis miestelis į šiaurę nuo Islamabado. H. B. Khanas ir kiti miestelio gyventojai sakė, kad reidas, per kurį buvo nukautas Osama bin Ladenas, truko 40 minučių. Barackui Obamai su komanda, kurie Baltųjų rūmų Ypatingųjų situacijų kabinete susirinko stebėti pranešimų apie eigą (žr. aukščiau), atrodė, kad operacija truko daug ilgiau. Tačiau galų gale Pakistano laiku pirmosiomis gegužės 2 dienos valandomis JAV karinio jūrų laivyno specialiosios pajėgos SEAL nušovė žmogų, kuris suplanavo beveik 3 tūkst. žmonių gyvybę nusinešusius 2001 metų rugsėjo 11 d. įvykius ir tapo simboliniu pasaulinio džihado prieš Vakarus lyderiu.
Pirmąją informaciją, kuri užvedė ant kelio, JAV gavo prieš ketverius metus. Pagal sulaikytųjų apklausas pareigūnai nustatė vieną iš kelių „Al Qaedos“ kurjerių, kuriais pasitikėjo O. bin Ladenas. Po dvejų metų jie nustatė, kuriame Pakistano krašte jis veikia. Tačiau tik praėjusį rugpjūtį pavyko tiksliai išsiaiškinti, kur su broliu gyvena Osama – tai didelis namas, 2005 metais pastatytas anuomet dar Abotabado priemiestyje. Namą supo iki 18 pėdų aukščio sienos. Nors namas didžiulis ir brangus, jame nebuvo nei telefono, nei interneto ir beveik nė vieno lango į išorę. Be dviejų brolių, ten gyveno trečia šeima. Po kruopščios analizės amerikiečiai nusprendė, kad tai O. bin Ladeno šeima.
Nusiteikdama visuomenės pasipiktinimui ir kerštingoms atakoms, Pakistano valdžia niūriai pareiškė, kad reidas ją užklupo iš netyčių. Kur kas sunkiau suvirškinti vyriausybės teiginius, kad klydinėjantys Pakistano šnipai net nenutuokė, jog O. bin Ladenas buvo laikomas – ir tikriausiai ne vienus metus – ne atokiame urve Afganistano pasienyje, bet atsistatydinusių ir tarnaujančių generolų priglobtas mielame pakalnėje įsikūrusiame miestelyje. Pakistano valdžia kompetencijos stoką pripažįsta mieliau, nes kur kas skausmingiau pripažinti kitą variantą, kad Tarpžinybinė žvalgybos agentūra (ISI) arba nepaklusnūs jos padaliniai jau seniai suteikė O. bin Ladenui prieglobstį, o Pakistano vadovai jo nužudymui pritarė (jeigu apskritai pritarė) tik prieš pat reidą.
Daugeliui toks paaiškinimas atrodo labiau tikėtinas. O. bin Ladenas Pakistane gyveno ilgai, ir iš Jemeno suplūdo daug jo giminaičių, o tam reikėjo pagalbos tinklo. Rezidencijoje apsaugos buvo gana mažai, o tai irgi rodo, kad savo saugumą buvo patikėjęs kitiems. Paprasti Abotabado gyventojai turėjo reguliariai rodyti savo asmens dokumentus.
Paprastai sklandžiai kalbantys ISI atstovai painiodamiesi pasakojo apie savo ir valdžios planus. „Washington Post“ išspausdintame straipsnyje Pakistano prezidentas Asifas Ali Zardari teisinosi esąs nekaltas ir tvirtinto, kad Pakistanas priežasčių nekęsti „Al Qaedos“ turi tiek pat, kiek ir bet kuri kita šalis. Iškalbingiau byloja galingojo kariuomenės vado, generolo Ashfaqo Kayani, kuris ilgai neigė, kad O. bin Ladenas slapstosi Pakistane, priblokšta tyla. Dar balandžio 23 dieną jis atmetė JAV skundus, kad per mažai daroma kovojant su teroristais, nerūpestingai pareikšdamas, jog greitai jie bus įveikti. Dar apmaudžiau jam turėtų būti dėl to, kad apie tai kalbėjo Abotabado karo akademijoje – visai greta labiausiai ieškomo teroristo pasaulyje.
Žvaigždė leidžiasi
Nuo to meto, kai 2001-ųjų lapkritį O. bin Ladenas Afganistane, Tora Boros kalnuose, paspruko nuo persekiotojų, jo gebėjimas išsisukti, atkakliai ieškant Jungtinėms Valstijoms, įkvėpdavo džihadistus visuose kraštuose. O perpildytame islamistų terorizmo sektoriuje lanksčiai jo organizacijai „Al Qaeda“ tai padėjo išlikti pagrindiniu prekės ženklu.
Tačiau iš pažiūros įžūliame fasade buvo ir yra daug įtrūkimų. Pasak kai kurių stebėtojų, „Al Qaeda“ turi daug sunkumų: narių mažiau nei ilgus metus, stinga pinigų, o gebėjimas vykdyti stambias operacijas prieš „tolimuosius“ priešus Vakaruose („artimaisiais“ priešais paprastai vadinamos korumpuotos musulmoniškos valstybės) kur kas prastesnis. Ypač Artimuosiuose Rytuose „Al Qaedos“ žvaigždė jau seniai pradėjo leistis.
O. bin Ladeno mirtis tai patvirtino. Nors visame regione ši žinia pasirodė pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, o televizijos pokalbių laidos iki paryčių tarškėjo narpliodamos įvykio reikšmę, susidomėjimas greitai dingo. Išskyrus kelias odes apie kankinio dalią, paskelbtas mažai žinomuose džihadistų tinklalapiuose, ir paniekinamą nepasitenkinimą, kad O. bin Ladeno palaidojimas jūroje įžeidė musulmonų tradicijas, niekas beveik neliejo ašarų.
Tarp daugumos arabų ir musulmonų O. bin Ladenas ir „Al Qaedai“ niekuomet nelikdavo patrauklus ilgam. Daugeliui jis buvo nelaimė ir nusikaltėlis, atsakingas ne tik už tūkstančius mirčių, bet ir už visur suterštą musulmonų vardą. Kiti jį laikė romantiškai įžūliu – vyru, kuris nepaisant akivaizdžiai brutalių metodų turėjo gerų ketinimų musulmonus išlaisvinti iš Vakarų globos. Tačiau netgi daugelis jo gerbėjų neilgai mėgavosi jauduliu, kilusiu stipriai truktelėjus JAV kaip liūtą už uodegos.
Laikui bėgant buvo aišku, kad prie O. bin Ladeno džihado tikslų – ypač iš musulmoniškų kraštų iškrapštyti juose apsistojusius kitatikius – taip ir nebuvo priartėta. Netgi priešingai, jo agresyvumas buvo pretekstas Vakarams toliau brautis į Iraką ir Afganistaną, paskatino Vakarus paremti musulmonus sąjungininkus kovojant su teroru ir gerokai padidino musulmonų susiskaldymą (pvz., sunitų ir šiitų). „Al Qaeda“ buvo nustumta į pakraščius dar prieš šiųmečiams liaudies sukilimams regione aukštyn kojomis apverčiant politiką. O. bin Ladeno pagalbininkai tarpo tik atokiose, įstatymų nepripažįstančiose zonose, kaip antai Jemeno ir Pakistano kalnai, Sahelio dykumos ir Afganistano bei Irako dykros, kur išsilaikyti leido pasipriešinimas užsienio invazijoms, kurias patys padėjo išprovokuoti. Nuolat persekiojamiems saugumo pajėgų vadams teko slapstytis. Ir jiems buvo vis sunkiau susisiekti tarpusavyje arba su pasauliu.
Taigi „Al Qaedos“ branduolio, kuris apytikriai apibrėžiamas kaip O. bin Ladeno ir jo pavaduotojo iš Egipto Aymano al Zawahiri vadovaujami organizacijos likučiai, po išvarymo iš Afganistano prieglobstį radę gentinėse Pakistano teritorijose, padėtis prasta. CŽV valdomiems nepilotuojamiems lėktuvams „Predator“ Šiaurės Vaziristane vis dažniau raketomis atakuojant „Al Qaedos“ stovyklas, per pastaruosius porą metų pavyko nukauti daug tinklo kovotojų ir slaptųjų agentų, tarp jų ir turinčių gana aukštą rangą. Išpuoliai buvo tokie efektyvūs (bent karine prasme; paprasti pakistaniečiai jų nekenčia, nes pernelyg dažnai tampa netyčinėmis aukomis), kad kai kurie „Al Qaedos“ vadai pradėjo žudyti vienas kitą įsitikinę, jog išdavė savi.
Baimė, kad pranešimai stebimi, tokia didelė, jog aplink „Al Qaedos“ ir Talibano stovyklas randamos krūvos išmestų mobiliųjų telefonų SIM kortelių. Pasak žvalgybos šaltinių, A. al Zawahiri 2009 metų pabaigoje „dingo iš eterio“, ir nuo to meto apie jį nieko negirdėti. Nepilotuojami lėktuvai taip pat surenka daugybę tikralaikės informacijos, kuri generolui Davidui Petraeusui, Afganistane vadovaujančiam koalicijai, Talibano ir „Al Qaedos“ bazes su specialiosiomis pajėgomis kartais leisdavo pulti beveik kasnakt. Neseni skaičiavimai rodo, kad Afganistane ir Pakistane liko vos pora šimtų aktyvių „Al Qaedos“ narių, ir dar kovotojai iš užsienio, kurie prisijungia ir vėl pasitraukia.
Franšizės ir atšakos
Teroristinių grasinimų iš to regiono (šaltinį nustato Vakarų žvalgybos agentūros) dabar mažiau, nors skaičius sumažėjo ne tiek daug, kiek buvo galima tikėtis. Prieš kelerius metus per 75 proc. gaunamų grasinimų būdavo iš Pietų Azijos, o dabar pasiskirstymas su likusiais pasaulio kraštais beveik vienodas. Tačiau tinklas vis dėlto turi vieną realų pranašumą – visapusišką gebėjimą prisitaikyti prie aplinkybių.
Yra ir kitas sutartinio spaudimo „Al Qaedos“ branduoliui rezultatas. 2001 metais organizaciją sudarė hierarchinė piramidė, o dabar ji virto tuo, ką tinklaraščio „All Things Counter-Terrorism“ (Apie kovą su terorizmu) autorė Leah Farrall apibūdina žodžiais: „daugialypė tinklinė hierarchija, kurioje vadų įgaliojimų lygis ne visuomet aiškus, o asmeniniai ryšiai tarp kovotojų yra reikšmingi ir kartais peržengia [„Al Qaedos“] branduolio, šakos ir franšizės vadovavimo struktūros ribas.“ Tokiame modelyje vadovaujantis branduolys iš esmės neturi tiesioginių operatyvinių pareigų, kurios perduodamos šakoms ir franšizėms. O branduolys vadovauja tik strategijai bei ideologijai ir jas kontroliuoja.
Šis pokytis ne itin naujas. Tiesą sakant, jau rugsėjo 11-osios atakomis siekta įtraukti atskiras džihadistų grupes, kurios priešinosi O. bin Ladeno mėginimams suvienyti judėjimą. Įtraukti siekta ir didžiuliu propagandiniu paties poelgio poveikiu, ir reaguojant į numatomą JAV karinį atsaką. Taktika suveikė.
Pirmoji naujosios struktūros apraiška buvo O. bin Ladeno suformuota „Arabijos pusiasalio Al Qaeda“ (AQAP). Pasak L. Farrall, bazes Pietų ir Rytų Jemene turinčią AQAP, kurios pagrindinis tikslas – destabilizuoti Saudo Arabijos režimą, reikėtų laikyti organizacijos branduolio atšaka, o ne franšize.
Didžiausias ir galingiausias franšizės pavyzdys tebėra „Irako Al Qaeda“ (AQI), įsteigta 2004 metais, kai Abu Musabas al Zarqawi prisiekė savo teroristų grupės „Jamaat al-Tawhid wal-Jihad“ (JTJ; Monoteizmo ir džihado sambūrio) ištikimybę O. bin Ladenui. Kovotojų ir plačiai nušviečiamų smurto aktų skaičiumi JTJ pranoko „Al Qaedą“, tačiau „Al Qaedos“ ženklas buvo toks stiprus, kad A. M. al Zarqawi, žuvęs per JAV antskrydį 2006 metais, nedvejodamas susisaistė su O. bin Ladenu.
Prieš mirtį A. M. al Zarqawi daug prisidėjo, kad su „Al Qaedos“ vėliava kovoti pradėtų kita teroristinė organizacija – „Salafitų pamokslavimo ir kovos grupė“ (vadinama GSPC) iš Alžyro. 2006 metų pabaigoje A. M. al Zarqawi paskelbė „palaimintąją sąjungą“ tarp GSPC ir „Al Qaedos“. Po kelių mėnesių grupė buvo pavadinta „Islamiškojo Magribo Al Qaeda“ (AQIM), o Prancūzija (buvusi kolonijinė valdžia) ir JAV nurodytos kaip dvi „tolimosios“ priešės, į kurias ši grupė taikysis.
Kita organizacija, kuri greičiausiai taps „Al Qaedos“ franšize – tai sparčiai auganti kovotojų grupė „Al Shabab“, kuri veikia Somalyje ir palaiko glaudžius ryšius su kaimynine AQAP; žinoma, jeigu „Al Shabab“ pavyks išspręsti nesutarimus su kita Somalio islamistų sukilėlių grupe „Hisbul Islam“, turinčia ryšių su „Al Qaeda“. Po nuožmių tarpusavio kovų pernai metų pabaigoje „Hisbul Islam“ leidosi perimama „Al Shabab“, tačiau įtampa neatslūgo. „Al Shabab“ ypač sėkmingai verbavo kovotojus iš užsienio ir išeivius iš Somalio.
Kai kurios tokios franšizinės grupės labai mažos. Jemeno pareigūnų skaičiavimais AQAP gali sutelkti apie 400 vyrų. „Islamiškojo Magribo Al Qaedos“ atšakoje 2007 metais buvo 200–300 kovotojų. Daug dar gyvų narių iš „Al Qaedos“ atšakų išsiskirstė į smulkesnes sunitų frakcijas, neturinčias centralizuoto valdymo. Kitur regione yra dar smulkesnių atskirų ląstelių, pasireiškiančių gal kartą per dešimtmetį.
Tačiau tokių grupių dydis gali klaidinti. Antai AQAP šiuo metu – energingiausia „Al Qaedos“ dalis. Vadovaujant buvusiam artimam O. bin Ladeno padėjėjui Nasserui al Wahayshi bei charizmatiškam JAV ir Jemeno piliečiui dvasininkui Anwarui al Awlaki, AQAP surezgė kelis pastarojo meto teroristinius aktus prieš JAV, įskaitant Nidalo Maliko Hasano šaudymą Fort Hude, Umaro Farouko Abdulmutallabo mėginimą susprogdinti keleivinį lėktuvą (Kalėdų dienos „apatinių sprogdintojo“ istorija) ir itin sumaniai suregztą planą pernai spalį susprogdinti du į Čikagą skrendančius krovininius lėktuvus naudojant kaip spausdintuvo kasetės užmaskuotas bombas, kurias itin sunku pastebėti detektoriais.
Stebint internetą taip pat aiškėja, kad džihadistinę literatūrą skaito dar daugiau prijaučiančių, taigi verbavimui atsargų turėtų nestigti. Daugelis priklauso platesnei grynojo islamo salafitų grupei, kurios didžioji dalis taktiniais sumetimais paprastai atmeta smurtingą džihadą ir verčiau renkasi ramius mėginimus atversti į savo tikėjimą.
Alexas Gallo iš Vest Pointo Kovos su terorizmu centro sako, kad „Al Qaedos“ branduolys suformavo labai efektyvų ir lankstų požiūrį, kuris šiek tiek primena Michaelo Porterio vertės grandinės teoriją. A. Gallo tvirtinimu, „Al Qaedos“ branduolys iš esmės atsisakė daug išteklių reikalaujančios smurtinės veiklos, t. y. pratybų, apginklavimo bei kovotojų dislokacijos visame pasaulyje, ir perėjo prie veiklos, kurią būtų galima pavadinti konsultacine: nurodo strateginę kryptį, užtikrina ideologinę darną ir pataria dėl finansų. Anot jo, „atsižvelgdama į nūnai suvaržytas veiklos sąlygas „Al Qaeda“ supranta, kad pasauliniam džihadistų judėjimui išliekančios naudos ilgesniam laikui ji gali duoti panaudodama unikalią infrastruktūrą ir patirtį <…> rinkodaros bei paslaugų srityje“.
Kovodama su „artimaisiais“ priešais „Al Qaeda“ franšizinėms organizacijoms suteikia nemažą autonomiją, tačiau reikalauja leisti tiesiogiai prisidėti priimant sprendimus dėl operacijų išorėje prieš tradicinius „Al Qaedos“ taikinius Vakaruose, įskaitant visuomeninio transporto tinklus (sena manija oro linijoms dar neišblėso), vyriausybinius pastatus ir gyvybiškai svarbią infrastruktūrą (pirmajame punkte turbūt tebėra išpuolis prieš branduolinę jėgainę). Neaišku, kiek „Al Qaeda“ vadovauja. Regis, stambioms operacijoms arba norint panaudoti naują taktiką, kaip antai ataka su radiologiniu ginklu, reikia aukščiausių vadų leidimo, kurį paprastai perduoda aktyviau operacijose dalyvaujantys antrojo lygio vadai.
Didžiosios Britanijos žvalgybos šaltiniai AQAP vadina novatoriškiausia „Al Qaedos“ franšize, nes ji prisijungė prie buvusios vietinės organizacijos, kurią sudarė nedidelė itin išsilavinusių žmonių grupė, suprantanti Vakarus ir silpnąsias jų vietas. Neramu, kai kovos su terorizmu įstaigos prisipažįsta stokojančios žinių apie AQAP bazių išsidėstymą Jemene, kurios leistų bazes sėkmingai atakuoti nepilotuojamais lėktuvais.
Vidinis susiskaldymas
Dauguma kovos su terorizmu specialistų mano, kad net mirus O. bin Ladenui pokyčių daug nebus. Per reidą Abotabade amerikiečiai rado visą lobį dokumentų ir standžiųjų diskų, taigi dėl pastangų informaciją išanalizuoti ir panaudoti, kol nepaseno, išpuolių prieš itin vertingus „Al Qaedos“ objektus kelias artimiausias savaites neabejotinai bus daugiau. Vadovavimą „Al Qaedos“ branduoliui perims A. al Zawahiri, kuris visuomet operacijose dalyvavo aktyviau už O. bin Ladeną. Pirmiausia jam teks išsiaiškinti, kurioms tinklo dalims kilo grėsmė, ir ją pašalinti. A. al Zawahiri organizacijoje ne toks populiarus kaip O. bin Ladenas, ir jam teks pademonstruoti gebėjimą vienyti. Nepavykus jį gana greitai pakeis.
Internetiniame džihadistų susirašinėjime pastaraisiais metais pasirodė nesantaikos užuominų. O. bin Ladeno strategiją kritikavo net senieji „Al Qaedos“ lyderiai. Kai kurių atsidavusių džihadistų manymu, galbūt verčiau siekti naudos iš vienijimo ir kreiptis į panašiai mąstančius musulmonus, užuot amžinai planavus naujas atakas. Galbūt prioritetą reikėtų teikti „artimajam priešui“, o ne JAV.
Tokios vidinės dvejonės neseniai sustiprėjo. Skirtingai nuo karo su terorizmu, kuris įvairiomis prasmėmis paremdavo paranojišką džihadistų viziją, kad islamas – tai mirtiname mūšyje su negailestingu priešu susikibęs tikėjimas, regioną užliejusi demokratinių pokyčių banga tokiai vizijai gali pakenkti. O. bin Ladenui nepavyko nuversti tokių „atsimetėliškų režimų“ kaip Egipto ir Tuniso, o judėjimai ne tik sėkmingai juos nuvertė, bet ir tai padarė taikiai mobilizuodami paprastus žmones, kuriuos įkvėpė ne religinis karštis, o pasaulietiniai poreikiai.
Arabų pasaulyje nuvilniję sukilimai taip pat subtiliai verčia suabejoti, ar „Al Qaedos“ ambicija padėti islamui atsikratyti užsienio kišimosi turi prasmės. Tai ypač akivaizdu Libijoje, kur radikalai džihadistai, įskaitant buvusius artimus O. bin Ladeno kompanionus, NATO antskrydžius prieš Muammaro Qaddafi režimą pasitiko tokiais pat garsiais pritarimo šūksniais kaip kiti. O štai A. al Zawahiri Libijos gyventojus ragino kovoti ir prieš pulkininką M. Qaddafi, ir prieš „bedievių“ NATO pajėgų antpuolius. Egipte veikianti populiari islamistinė grupė „Musulmonų brolija“, kurios sekėjų pasaulyje daug daugiau nei „Al Qaedos“, tai atmetė kaip „beviltišką „Al Qaedos“ bandymą pasiskelbti varomąja pokyčių jėga, kai visuomenė ir tarptautinė bendruomenė masiškai palaiko visame arabų pasaulyje vykstančias revoliucijas be smurto“. Atrodo, pagrindinė idėja, kurią rėmė O. bin Ladenas, galų gale gali būti tiesiog išstumta.
Spėlionės, kad „Al Qaeda“ nuspręs už kritusį vadą keršyti išpuoliais, gali būti klaidingos. Viena iš organizacijos savybių – kantrybė: plataus masto planų įgyvendinimas gali trukti ne vienus metus, o pogrindininkams per anksti davus signalą imtis „vienišo vilko“ išpuolių gali būti švaistomi vertingi ištekliai. Labiau tikėtina, kad naujas atakas (kai jos įvyks) tiesiog pavadins atpildu už O. bin Ladeno mirtį. Netekęs vienijančio prestižo tinklas ilgainiui gali dar labiau išsibarstyti. Bet Vakarų žvalgybos agentūroms dėl to bus tik sunkiau.
O Pakistanas?
Be abejo, Pakistane, kurio valdžia, o ypač ISI, atrodo pažeminta, bus sunkiau. Indijoje kurstytojai šaiposi, kad nuožmiuoju priešu niekuomet nebebus galima pasitikėti, o triukšmingesni JAV kongresmenai nori sumažinti Pakistanui skirtos 3 mlrd. JAV dolerių karinės ir civilinės pagalbos biudžetą. Prezidentas A. A. Zardari ir kiti civilinės valdžios atstovai nerado, ką atsakyti. Santykiai su JAV jau buvo atšalę, ypač tarp šnipinėjimo agentūrų, o vis garsiau kritikuojant ISI apskritai tapo atšiaurūs.
Išsigandę pakistaniečiai jau perspėja amerikiečius daugiau tokių reidų neplanuoti. Bet pagunda planuoti neabejotinai yra. Kitas akivaizdus taikinys būtų senstantis afganų Talibano vadas Mullah Omaras, kurio saugojimu ISI irgi kaltinama. Tikėtina, kad pernai Pakistano miestuose šniukštinėję JAV agentai rado kitų naudingų gijų, bet nusprendė susilaikyti, kol nebus sudorotas O. bin Ladenas. Kai kurie konspiracijos teorijų mėgėjai netgi baiminasi, kad dabar amerikiečiai sumanys perimti Pakistano branduolinį arsenalą.
Po reido B. Obama nerdamasis iš kailio stengėsi neaitrinti Pakistano sumišimo. Jo administracija apie ketinimus pradėti ataką šalies teritorijoje Pakistano neperspėjo, tarsi būtų nepasitikėjusi. Tačiau B. Obama pareiškė, jog „svarbu pažymėti, kad mūsų bendradarbiavimas su Pakistanu kovojant su terorizmu padėjo surasti O. bin Ladeną ir rezidenciją, kurioje jis slėpėsi“.
Gegužės 3 dieną ekspromtu atsakinėdamas į reporterių klausimus prezidento atstovas Jay Carney pripažino, kad santykiai su Pakistanu „sudėtingi“. Vyresnysis senatorius iš Pietų Karolinos respublikonas Lindsey Grahamas pastebėjo, jog JAV problema, kad bendraujant su pakistaniečiais „jais negalima pasitikėti ir jų negalima pamesti“.
Jo nuomonei pritaria daug vadovų iš užsienio. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas, kalbėjęs gegužės 3 dieną, nori, kad parama Pakistano civiliniams vadovams būtų teikiama ir toliau, kartu reikalaujant, kad kariniai vadai apie savo šnipus išklotų visą tiesą.
Traukiantis iš karo
Bet koks Vakarų spaudimas priklausys nuo greta, Afganistane, vykstančio karo. Kiek ten bus pokyčių nukirtus „Al Qaedai“ galvą – neaišku. Optimistai mato šviesą, pavyzdžiui, viliasi, kad pagaliau JAV gali priversti Pakistaną pradėti seniai atidėliojamą kampaniją prieš „Haqqani“ tinklą, kuris Rytų Afganistane Vakarų pajėgas puola iš bazių Pakistane.
Jeigu galingesni Talibano atstovai pripažins O. bin Ladeno mirtį, jie gali nuspręsti esą atleisti nuo „Pashtunwali“ garbės kodekso, reikalaujančio ginti svečius, ir atsisakyti ryšių su „Al Qaeda“. Vakarų reikalavimas tai padaryti buvo didžiausia kliūtis planuojamoms taikos deryboms. Lygiai taip pat svarbu ir tai, kad pats Talibanas gali panorėti pradėti derybas baimindamasis, jog kilo pavojus paramai, kurią teikia Pakistane veikiančios grupės.
Tačiau kol kas neatrodo, kad Talibanas pasidarys nuolaidesnis, taigi naudos iš tokių derybų gali būti nedaug. Į jas tektų įtraukti per daug skirtingų grupių. Talibano lyderiai stebės, ar O. bin Ladeno mirtis sumažino jau blėstantį vakariečių norą tęsti kovas Afganistane ir ar sutvirtės planai daug karių išvesti per ateinančius trejus metus.
Tai aistringas daugybės amerikiečių troškimas. Po beveik 10 kruvinų metų karas Afganistane nėra populiarus, ypač B. Obamos partijoje. Jo sprendimas 2009 metais išsiųsti dar 30 tūkst. karių pritrenkė ne vieną demokratą. Dabar jie mato netikėtą galimybę. JAV į Afganistaną atvedė O. bin Ladeno paieška. Argi jo pašalinimas ne puiki proga JAV skelbti pergalę ir pasitraukti?
Kol kas maža įrodymų, kad taip mano ir prezidentas. Baltieji rūmai ir JAV ambasadorius Kabule oficialiai tvirtina, kad iki 2014 metų, kai pagal planą karas bus perduotas Afganistano valdžiai ir kariuomenei, NATO dar laukia daug sunkaus darbo. Pagal dabartinį prezidento planą Baltiesiems rūmams jau buvo duoti nurodymai ateinančiomis savaitėmis pradėti ruošti karo apžvalgą, po kurios liepą bus pradėtas dalies iš 100 tūkst. JAV karių išvedimas iš Afganistano.
Tikslus skaičius priklausys nuo parengtos apžvalgos. Kol O. bin Ladenas buvo gyvas, Vašingtone daugelis manė, kad skaičius bus kuklus: keli tūkstančiai ar panašiai. Atstovas spaudai J. Carney atkakliai tvirtina, kad niekas nepasikeitė: pradinis B. Obamos planas buvo „labai tinkamas“, o išvedimo tempas priklausys nuo sąlygų pačiame Afganistane. Tačiau ant Kapitolijaus kalvos ir Vašingtono idėjų kalvėse yra nekantraujančių labiau.
Ne vien demokratai. Pasak vyriausiojo respublikonų atstovo Senato Užsienio reikalų komitete, senatoriaus Richardo Lugaro, „Al Qaedai“ iš esmės pasitraukus iš Afganistano ir persikėlus į Pakistaną bei Jemeną, Jungtinėms Valstijoms kvaila ten laikyti 100 tūkst. karių, už tai mokėti 100 mlrd. JAV dolerių per metus ir pasiduoti „grandiozinėms tautos ugdymo ambicijoms“. Tam pačiam komitetui pirmininkaujantis demokratas Johnas Kerry sakė, kad nukovus O. bin Ladeną atsirado galimybė „dar kartą įvertinti, kokio pereinamojo laikotarpio reikia Afganistane“.
Tačiau daug balsų ir priešingai manančioje diskusijų stovykloje. Pasak senatoriaus L. Grahamo, būtų „didžiulė klaida ir katastrofiškas neapdairumas“ manyti, kad nukovus O. bin Ladeną amerikiečiams nebėra ką veikti Irake ir Afganistane. „Karo žudydamas teroristus nelaimi, – kalbėjo jis. – Karą ilgainiui laimi investuodamas į tuos, kurie taikiai su mumis sugyvens.“ Senato Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Joe Liebermanas sakė, kad staigiai išvedant karius būtų pakartota JAV klaida, kai pasitraukus sovietams Afganistanas buvo paliktas Talibanui.
Neįmanoma garantuotai žinoti, kur pasuks B. Obama. Viena vertus, po reido Abotabade apklausose iškart pakilo reitingai, įskaitant tai, kad, „Pew Research Centre“ duomenimis, amerikiečių, kurie pritaria tam, kaip jis sprendžia karo reikalus, skaičius pakilo per 17 punktų. Pasak buvusio CŽV analitiko Artimųjų Rytų ir Pietų Azijos klausimais Paulo Pillaro, prezidentui tai suteikia daugiau erdvės manevruoti, jeigu liepą jis nori parvesti daugiau karių nei ketino. Tačiau B. Obama elgsis apdairiai nenorėdamas dėl savo veiksmų prarasti ką tik įgyto galingos kovotojo su JAV priešais reputacijos. O atmetus reikalo esmę, sprendimas staigiai trauktis gali išprovokuoti nesutarimą su aukščiausiais vadais, kurie nenorėtų palikti Afganistano, apimto netvarkos.
Nematoma jo pusė
Kovojant su „Al Qaeda“ tai buvo triumfo savaitė. Bet būtent drąsaus reido Abotabade sėkmė iškėlė daugybę naujų klausimų. Kai kurie susiję su pačiu reidu ir O. bin Ladeno mirties smulkmenomis, kurias B. Obamos administracijai nusprendė iš dalies nuslėpti neplatindama kūno nuotraukų su peršauta galva ir krūtine, idant neįaudrintų O. Bin Ladeno šalininkų.
Tačiau svarbiausias klausimas – kokią formą įgis pasaulinis džihadas. Galbūt „Al Qaeda“ daugeliu prasmių atsitraukė, bet ji anaiptol nesumušta. Ji prisitaikė anksčiau, tebesikeičia ir dabar. „Kankinystę“ vertinantis judėjimas nepaleis vėjais propagandinių galimybių, kurias suteikė jų simbolinio vado egzekucija. Tiesą sakant, miręs O. bin Ladenas verbuojant nepatenkintus jaunus musulmonus gali būti netgi vertingesnis nei gyvas.
