Išgyvenantys savo senelių patirtą siaubą.
Ką Japonijai ir pasauliui pranašauja Fukušimos atominei elektrinei padaryta žala?
Nuo Tokijo iki San Fransisko vienas iš žemės drebėjimo keliamų pavojų visuomet buvo iš nuolaužų kylančios liepsnos. Japonai jas vadina „Edo gėlėmis“. Bet dar nebuvo tokių nelemtų liepsnų kaip tos, kurios sporadiškai pratrūko nelaimės ištiktoje Fukušimos-Dajiči atominėje elektrinėje. Planetos pastangų naudoti branduolinę energiją šis šiurpinantis reginys nenutrauks, tačiau jas gali pakeisti radikaliai.
Tarp atominių elektrinių, kurios tenkina apie trečdalį Japonijos poreikių (žr. žemėlapį), Fukušima-Dajiči nebuvo pirmoji paralyžiuota žemės drebėjimo. Bet ji pirmoji, kurią pakirto technologijos priklausomumas nuo greito vandens tiekimo aušinimui. Arti prie vandens paprastai reiškia arti prie jūros. O šiuo atveju tiesiai cunamio kelyje.
Tiesioginis Fukušimos katastrofiškų gedimų poveikis dar neaiškus. Padėtis prastesnė nei vos katastrofa netapusi 1979 metų avarija Trijų Mylių saloje (JAV), kur situaciją sukontroliuoti pavyko gana greitai. Tačiau vargu ar pasekmės bus tokios niokojančios, kaip 1986 metais Černobylyje (Ukraina), iš kur per Europą nuskriejo radioaktyvus debesis, sukėlęs mirtį neaiškiam žmonių skaičiui – galbūt ne vienam tūkstančiui.
„Tokyo Electric Power Company“ valdomoje atominėje elektrinėje stovi keturiasdešimties metų reaktoriai. Juos užgriuvo tokia katastrofa, kokios jų projektuotojai neprivalėjo įsivaizduoti, ir reaktoriai, kaip dera, išsijungė. Gal iš esmės jie būtų nenukentėję, kaip nenukentėjo pakrantėje toliau stovinčios panašios Fukušimos-Dajiči elektrinės reaktoriai. Tačiau Fukušimos-Dajiči elektrinėje daug kas vyko ne taip, kaip reikia.
Branduolinius reaktorius saugo „giluminė apsauga“, kaip ją vadina elektrinių projektuotojai. Dalis apsaugos priemonių – tiesiog užtvaros. Branduolinis kuras sudedamas į apvalkalus iš kietųjų lydinių suformuojant kuro strypus. Reaktoriaus šerdis iš tokių strypų ir ją supantis vanduo yra plieniniame reaktoriaus korpuse, kurį gaubia dar didesnė plieninė konstrukcija – apsauginis gaubtas. O pastarasis yra reaktoriaus pastate iš plieno ir betono.
Kitos apsaugos priemonės – ne fizinės, o veiksmai. Prasidėjus žemės drebėjimui pirmiausia reikia reaktorių išjungti avariniu būdu: į reaktoriaus šerdį įstumiami valdymo strypai, esantys po reaktoriumi jo korpuse. Valdymo strypai sugeria neutronus, sukeliančius grandininę reakciją, iš kurios gaunama pagrindinė reaktoriaus pagaminama energija, ir reaktorius išsijungia. Tačiau kitos reakcijos nutrūksta ne iškart. Tokie reaktoriai kaip Fukušimos-Dajiči išjungus tebekaista it nemažas didžiausia jėga veikiantis reaktyvinis variklis, o yra įsprausti į mažą ankštą dėžutę. Jeigu nėra kaip aušinti, viskas gali labai greitai įkaisti.
O užliejus cunamiui, Fukušima-Dajiči neteko aušinimo. Generatoriai sustojo – elektrinės įjungimo įrangą užpylė vanduo. Mėginta aušinimo sistemą maitinti akumuliatorių ir generatorių atgabenus iš kitur, bet nepavyko. Galų gale avarinis maitinimas apskritai nutrūko.
Fukušimos-Dajiči elektrinėje naudojami verdančio vandens reaktoriai. Iš esmės tai elektriniai virduliai, o branduolinis reaktorius atitinka kaitinimo elementą dugne. Jeigu virdulio išjungti neįmanoma, o jo snapelis užkimštas, nes garai radioaktyvūs, padėtis viduje pablogės. Vandens bus vis mažiau, kol pagaliau pasirodys dugne esanti branduolinė šerdis. Tuomet viskas kais dar labiau ir dar greičiau, o kai kurios dalys pradės tirpti ir reaguoti su garais. Tuo tarpu garų atsiras dar daugiau, o didėjantis slėgis potencialiai galės sukelti sprogimą. Regis, iki tam tikro lygio taip ir nutiko visuose trijuose reaktoriuose.
Pirmajame, o vėliau ir trečiajame reaktoriuje iš dalies radioaktyviais elementais užteršti garai iš reaktoriaus korpuso buvo išleisti į didesnį apsauginį gaubtą. Išleistose dujose esantis vandenilis gavo kibirkštį ir sprogo nukeldamas pastatų stogus, tačiau, kaip tuo metu atrodė, nepažeisdamas apsauginio gaubto sistemų. Pirmojo reaktoriaus apsauginiame gaubte tebebuvo per daug garų, taigi priimtas radikalus sprendimas užpilti jį jūros vandeniu, kad sugertų karštį. Be to, į jūros vandenį įmaišė boro rūgšties, kuri gali sugerti valdymo strypų nesurinktus neutronus.
Tuomet taip pat pasielgta su trečiojo reaktoriaus korpusu, o vėliau ir antrojo. Tačiau, pasak įmonės pranešimų, kažkuriuo metu antrasis reaktorius išvirė sausai, taip pat (abu dalykai gali būti susiję) kovo 15 dienos ryto sprogimas pažeidė apsauginio gaubto dugne esančią didžiąją poveržlę. Būtent dėl to kovo 15 dieną didžiausią grėsmę kėlė antrasis reaktorius. Vėliau pranešta, kad pavojus kilo ir trečiojo reaktoriaus apsauginiam gaubtui.
Apytikriai tuo metu problemų gendančioje elektrinėje radosi vis daugiau. Kovo 15 dieną, po to kovo 16 dieną gaisrai kilo ketvirtojo reaktoriaus pastate. Kai prasidėjo drebėjimas, reaktorius buvo saugiai išjungtas planiniam remontui, tačiau pastate, kaip ir kitur elektrinėje, yra panaudoto kuro saugyklų. Jas irgi turi dengti vanduo, kuris cirkuliuoja aušindamas. Gali būti, kad ketvirtajame ir trečiajame reaktoriuose panaudotą kurą pasiekė oras. Po gaisro radiacijos lygis elektrinėje staigiai pašoko. Tuo metu lygis buvo nemažas ir prie elektrinės. Vienu metu žmogus be apsaugos prie pagrindinių vartų didžiausią leistiną branduolinės energetikos sektoriaus darbuotojo metinę dozę būtų gavęs per kelias valandas.
Prieštaringų pranešimų, kiek radiacijos pasklido toliau, pakako sukelti paniką. Situaciją paaštrino JAV išreikšta nuomonė, kad radiacija itin didelė ir gali rimtai varžyti mėginimus sukontroliuoti situaciją. Kovo 17 dieną situaciją mėginta kontroliuoti pasiunčiant sraigtasparnių ir galbūt vandens patranką papildyti vandenį panaudoto kuro saugyklose, buldozeriais ruošiant naujus privažiavimo kelius ir vėl bandant elektrinę patikimai aprūpinti energija iš elektros tinklų.
Grandininė reakcija
Japonai, be abejo, persvarstys savo poziciją, ar verta pasikliauti branduoline energija, kurią šiuo metu tiekia 55 reaktoriai, iš kurių daugelis suprojektuoti panašiai į sukėlusius sunkumų. Nepaisant ne vienus metus saulės energijai skiriamų didžiulių sumų, vienintelės realios alternatyvos yra gamtinių dujų arba teršiančios akmens anglies importas. Trumpuoju laikotarpiu, išjungus nemažą dalį šalies atominių reaktorių, reikės importuoti daugiau dujų. Jei ilguoju laikotarpiu liks dar mažiau branduolinės energijos, atitinkamai reikės dar dujų ir galbūt akmens anglių.
O likęs pasaulis? Sektoriaus šalininkai vylėsi, kad šalims mėginant mažinti anglies dvideginio išlakas, branduolinė energija atgims. Kalbėta apie panašų į XX a. aštuntojo dešimtmečio bumą, kai turtingose šalyse kasmet prasidėdavo apie 25 elektrinių statybos. Nebe. Viešoji nuomonė neabejotinai bus ne tokia palanki. Bent jau bus sunku rasti politinės valios arba pinigų senstantiems Vakarų reaktoriams modernizuoti, nors nemodernizavus jie netaps saugesni. Nepamirštamų vaizdų iš Fukušimos ir bejėgiškumo jausmo nežinant, ko griebtis, niekas nepamirš, net jei žala sveikatai galutiniais duomenimis nebus reikšminga.
Vokietijos vyriausybė paskelbė trijų mėnesių moratoriumą tik praėjusį rudenį suderintam kontroversiškam planui pratęsti atominių elektrinių eksploataciją. Tikėtina, kad dėl to šalis uždarys septynias seniausias elektrines ir visiems laikams atjungs nuo elektros tinklo. JAV apskritai niekada nejautė per didelio entuziazmo statyti naujas atomines elektrines, o dabar gali išgaruoti ir jo likučiai.
Jeigu nebūtų kitų svarbių aspektų, atominei energetikai gal ir pavyktų atlaikyti ne pačias blogiausias galutines Fukušimos įvykių pasekmes. Juk galų gale sakoma (ir gana pagrįstai), kad nauji reaktoriai yra gerokai saugesni. O dauguma šalių juos gali statyti ne seisminio aktyvumo zonose, nors Japonija tokios prabangos neturi. Netgi seni Vakarų reaktoriai, kaip antai JAV verdančio vandens reaktoriai, buvo perdaryti, ir manoma, kad pavyko užkirsti kelią tokiam energijos tiekimo nutrūkimui, kuris pasmerkė panašius reaktorius Fukušimos-Dajiči elektrinėje. Bet yra dar vienas svarbus aspektas. Gal naujieji reaktoriai ir gerokai saugesni už senuosius, bet jie daug brangesni.
Sunku pasakyti, kiek brangesni, nes jų gaminama labai nedaug. Nors pažadėta dosnių paskolų garantijų, JAV kol kas nebuvo užsakytas nė vienas. Du montuojami Vakarų Europoje, ir abiejų biudžetas viršytas. Investuotojai nervinasi dėl vargo gauti patvirtinimą dėl saugumo. O gamtinių dujų daug, jos gerokai pigesnės ir santykinai neteršia.
Tačiau pasaulis nebūtinai masiškai atsisuks prieš branduolinę energiją. Nors Jungtinėse Valstijose dėl įvykių Trijų Mylių saloje atominių elektrinių statybos sustojo, kitur – Prancūzijoje ir, kas nuostabiausia, Japonijoje – jos tęsėsi. Regis, 58 branduolinius reaktorius turinčios Prancūzijos branduolinei energetikai Japonijos nelaimė – galimybė, o ne kliūtis. Prezidentas Nicolas Sarkozy kovo 14 dieną sektorių garbstė kalbėdamas, kad prancūziški reaktoriai tarptautinių konkursų nelaimėjo, nes yra brangūs, „bet jie brangesni, nes saugesni“.
O štai regionas, kuriame branduolinė energetika turėtų plėstis sparčiausiai ir kurį įvykiai turėtų atbaidyti mažiausiai, tai likusi Azijos dalis. Iš 62 pasaulyje statomų elektrinių du trečdaliai yra Azijoje. Rusija ketina statyti dar 10. Neabejotinai svarbiausia gimstanti branduolinės energetikos milžinė yra Kinija, kurioje veikia 13 reaktorių, o dar 27 statomi. Kinija paskelbė kol kas sustabdysianti naujų elektrinių atidarymą ir persvarstysianti situaciją. Tačiau jos vadovai žino, kad reikia atsisakyti akmens anglių: žala sveikatai Kinijai metus deginant akmens anglis nustelbia bet kokią branduolinės energetikos sukeltą žalą. O jei ir yra galinčių statyti pigias atomines elektrines bet kokiam kurpaliui, turbūt tai kinai.
Jeigu Vakarai branduolinei energetikai atsuks nugarą, o Kinija į ją investuos, rezultatai gali būti nevykę. Atominėms elektrinėms reikia patikimo ir skaidraus reguliavimo, aiškaus skirtumo tarp eksploatuojančių ir reguliuojančių įstaigų bei statybos standartų, kurių laikomasi. Fukušimos elektrinėje kai ko iš jų trūko. Kinijoje apskritai nieko nėra.
