Danijoje visuomenės parama karalienei – rekordiškai aukšta. Eurui – rekordiškai žema.
Štai kur klausimas, kuris kamuoja Daniją per euro zonos krizę.
Svarbiausios Europos Sąjungos personos praėjusią savaitę suskrido į Kopenhagą, kad pasveikintų Daniją pradėjus pirmininkauti Europos Sąjungai. Daugumai danų tai tik trumpam sukėlė smalsumą. Jiems tikroji šventė yra 40-osios karalienės Margrethe valdymo metinės.
Ji karaliavo per visą Danijos audringą narystę ES, nuo jos priėmimo į Sąjungą 1973 metais iki sprendimo atmesti Mastrichto sutartį 1992 metais (vėliau pritarta, bet su išlygomis) ir atsisakymo įsivesti eurą 2000 metais. Kad ir kada būdavo klausiami, danai laikėsi įsitvėrę kronos ir monetų su iškalta karalienės galva.
Dabar, kai jos populiarumas yra kaip niekada aukštas, visuomenės parama euro įvedimui yra kaip niekada maža. Tačiau tai neatgraso naujo centro kairiųjų ministrų kabineto nuo noro turėti glaudesnius ryšius su ES.
Savo abejonėmis dėl Europos Danija primena kitą garbingą monarchiją, kuri taip pat įsijungė į Sąjungą 1973 metais ir šiemet mini karališkąjį jubiliejų. Kaip ir Danija, Didžioji Britanija pasirinko išlygą dėl bendrosios valiutos (kitos ne euro zonos narės yra teisiškai įpareigotos įsijungti į euro zoną).
Kai reikia skatinti vieningą rinką, Danija ir D. Britanija yra sąjungininkės, pasirengusios viena kitai padėti. Danijos karaliai kadaise valdė dalį D. Britanijos žemių, o britų pulkai išlaisvino Daniją iš nacių okupacijos 1945 metais.
Šalis vienija ir tai, kad nauja Danijos socialdemokratė ministrė pirmininkė, Helle Thorning-Schmidt, yra ištekėjusi už Stepheno Kinnocko, buvusio britų Darbo partijos lyderio Neilo Kinnocko sūnaus.
Danams gyvenimas Europos Sąjungoje reiškia, kad reikia rasti pusiausvyrą tarp artimiausios kaimynės ir didžiausios prekybos partnerės Vokietijos bei sielos draugės ir istorinės sviesto ir kiaulienos rinkos D. Britanijos.
Mažai kas labiau už danus nusivylė D. Britanijos barniu su ES partneriais gruodį. Britų premjeras Davidas Cameronas vetavo ES sutarčių peržiūrėjimą, versdamas kitus siekti atskiros sutarties dėl finansinės drausmės.
Šis susikirtimas buvo „blogiausias įmanomas atvejis Danijai“, teigia Bo Lidegaard, dienraščio „Politiken“ redaktorius. „Mums nenaudinga, jei mūsų artima draugė ir didžiausia rinka tolsta viena nuo kitos“, – teigia jis.
H. Thorning-Schmidt pastangos nutraukti nesantaiką užsitarnavo kandų papeikimą iš Nicolas Sarkozy lūpų. „Jūs esate už euro zonos ribų ir maža šalis, ir jūs nauji. Mes nenorime girdėti iš jūsų“, – pasak vieno pasakojimo, taip pasakęs Prancūzijos prezidentas (H. Thorning-Schmidt neigia, kad tokie žodžiai buvo panaudoti, tačiau pripažįsta, kad vyko energingi ginčai).
Santykiai buvo paskubomis aplopyti, D.Britanijai dalyvaujant derybose „stebėtojos“ statusu.
H. Thorning-Schmidt teigia, kad svarbiausias dalykas šaliai pirmininkaujant ES bus tapti „tiltų tiesėja“.
Stulbina tai, kad kai buvo verčiamos apsispręsti, kieno pusę palaikyti, Danija ir kitos euro neturinčios šalys skubiai nusisuko nuo D. Britanijos ir prisijungė prie derybų dėl naujos fiskalinės sutarties.
Stulbina tai, kad kai buvo verčiamos apsispręsti, kieno pusę palaikyti, Danija ir kitos euro neturinčios šalys skubiai nusisuko nuo D. Britanijos ir prisijungė prie derybų dėl naujos fiskalinės sutarties. Atrodo, kad H. Thorning-Schmidt ketina pasirašyti tiek daug mokestinio pakto punktų, kiek tik galės, nepakenkdama Danijos išlygai dėl euro ir nešaukdama referendumo.
Danija kurčia D. Britanijos maldavimams kurti naują ne euro zonos narių grupę. Išties, dauguma Danijos elito laiko D. Cameroną suklaidintu arba dar blogiau.
„Britai tapo nuodingais. Niekas nenori būti su jais artimai siejamas“, – komentuoja vienas pareigūnas. Net ir šioje palankioje šalyje vieninteliai rėmėjai, kuriuos D. Britanijos toriai gal rasti, yra kraštutiniai politikai.
Pia Kjaersgaard, euroskeptiškos ir antiimigracinės Danijos liaudies partijos lyderė, kuri rėmė ankstesnę liberalų konservatorių partiją, pasakė, kad D. Cameronas „išgelbėjo Daniją iš nedemokratinės apokalipsės“, nors nėra aišku, kaip konkrečiai jis tai padarė.
Danijos priešiškumas ES nėra toks instinktyvus kaip D. Britanijos. „D. Britanijos skepticizmas kyla iš didybės manijos. Mūsų kyla iš nepilnavertiškumo komplekso“, – teigia Uffe Ellemannas-Jensenas, buvęs Danijos užsienio reikalų ministras, kuris padėjo derėtis dėl Mastrichto sutarties.
Bent jau dauguma Danijos vadovų, o gal ir visi rinkėjai, yra proeuropietiški. Net ir dabar kai kurios partijos kalba apie euro įsivedimą (tačiau ne artimoje ateityje). Ir H. Thorning-Schmidt nori panaikinti kitas dvi Danijos išlygas, nuo gynybos politikos iki teisinių ir policijos reikalų. Šios buvo skirtos suvilioti danus apsigalvoti dėl Mastrichto sutarties.
U. Ellemannas-Jensenas paaiškino mintį pacituodamas Hamletą: „Būti ar nebūti, štai kur klausimas“. Jis teigia, kad išlygos suteikė Danijai katės landą, per kurią ji gali įlįsti ir išlįsti iš ES reikalų. Tačiau metams bėgant kai kuriems ši landa tapo panašesnė į pelių spąstus.
Ministrai skundžiasi, kad jie gali dalyvauti ir šaudyti karuose su NATO, bet ne švelnesnėse taikos palaikymo operacijose, kurioms vadovauja ES. Po skandalo dėl Danijos laikraštyje išspausdintų Mahometo karikatūrų 2005 metais, Danijai yra iškilusi didesnė teroristų atakų grėsmė. Tačiau ji negali prisijungti prie susitarimo dėl informacijos apie oro linijų keleivius keitimosi tarp ES ir Amerikos: vietoje to ji turi derėtis dėl atskiro dvišalio susitarimo.
Kokia nepriklausomybės kaina?
Tačiau dėl euro Danijos rinkėjai atrodo nusiteikę tvirtai. Rinkos pritaria: skolinimosi kaina euro neturinčioms Danijai ir Švedijai yra dar mažesnė nei Vokietijai. Danai ir švedai bent jau gali spausdinti pinigus, bet dažniausiai Danija yra tiesiog priedas prie gigantiškos Vokietijos ekonomikos.
Krona yra susieta su euru, Kopenhaga kopijuoja palūkanų normos pokyčius nuo Frankfurto.
Kitaip nei D. Britanija, Danija pažadėjo papildomų lėšų Tarptautiniam valiutos fondui, kad jis galėtų daugiau skolinti euro zonai.
Nekalbant apie eurą, Danijos vadovai amžinai baiminasi, kad jiems trūksta įtakos Europos politikoje. Šis nerimas sustiprės, kai D. Britanija pradės laikytis nuošaliai. Kitaip nei D. Britanijos toriai, kurie reikalauja, kad dalis sprendimo galių būtų grąžinta iš Briuselio, Danijos lyderiai tiki, kad nepriklausomybė yra geriausiai apsaugota turint vietų (ir balsavimo teisių) visose Europos tarybose.
Dabartinėje krizėje Danijos vyriausybė turbūt nerizikuos šaukti referendumo dėl kokių nors išlygų atsisakymo. Tačiau, jeigu euras išgyvens, danų tikrai ir vėl bus klausiama: įsivesti ar neįsivesti? Kitą kartą jų balsai gali būti teigiami.
