Panevėžys turi savų legendų – žmonių, kurių gyvenimas peržengė miesto ribas ir tapo pasakojimais apie drąsą, atkaklumą ir pasaulio troškimą.
Viena iš tokių legendų – panevėžietis Vladas Raskas-Rasčiauskas. Gimęs XX amžiaus pradžios Panevėžyje, jis išvyko į platųjį pasaulį ieškoti laimės. Iš vargšo emigranto tapęs kelionių agentūros savininku, V. Raskas-Rasčiauskas dar gūdžiu sovietmečiu pralaužė geležinę uždangą tarp išeivijos ir okupuotos Lietuvos – veždavo turistus į mūsų šalį. Troškęs kuo plačiau pažinti pasaulį ir pats daug keliavo, aplankė 136 pasaulio šalis ir net keliolika kartų apkeliavo planetą.
Ryškus pėdsakas
„Visi mes, žengdami tiesiu arba vingiuotu keliu, paliekame pėdsaką. Kartais ryškų, saulėtą, kartais blyškų, apaugusį pelėsiais. Koks gyvenimas – tokie ir pėdsakai“, – kadaise užrašė iš Panevėžio kilęs keliautojas, rašytojas, verslininkas, filantropas Vladas Raskas-Rasčiauskas. (1901–1996).
Ši asmenybė iškilių Panevėžio krašto žmonių sąraše – išties neeilinė.
Nugyvenęs įdomų ir prasmingą gyvenimą, V. Raskas-Rasčiauskas ir pats paliko ryškų pėdsaką ne tik savo gimtojo miesto, bet ir Lietuvos istorijoje.
Dar nežinantiems ar mažai girdėjusiems apie šį žmogų pažintis su juo gali įvykti Panevėžio kraštotyros muziejaus ekspozicijoje „Pasilikti, emigruoti, grįžti?“
Prieš porą metų parengtoje ekspozicijoje apžvelgiamos ir dabarties, ir praėjusio amžiaus panevėžiečių emigracijos istorijos.
Tarp emigrantų – ir rašytojo, filantropo V. Rasko-Rasčiausko pavardė.
„Ekspozicija aprėpia daug asmenų, tad labai išsamios informacijos apie minimą žmogų čia nerasite, tai gali būti tik pirmoji pažintis su kiek primiršta iškilia asmenybe“, – sako muziejaus direktorius Arūnas Astramskas.
V. Rasko-Rasčiausko atminimą – rankraščius – saugo ir Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka.
Į platųjį pasaulį
Panevėžyje gimęs ir augęs būsimasis keliautojas mokėsi Panevėžio berniukų gimnazijoje ir visada svajojo apie tolimus kraštus.
Mokytojams nuolat kartodavo, kad būtinai savo akimis pamatysiantis ir Islandiją, ir Japoniją, ir daug kitų šalių.
Tas pažinimo troškimas ir geresnio gyvenimo paieškos išvedė jaunuolį į platųjį pasaulį.
1926 metais, būdamas 25-erių, V. Rasčiauskas išvažiavo į Kanadą ieškoti laimės.
Ta laimė ištiesusi rankas, aišku, nelaukė.
Ilgokai pavargus ir neradus gerai atlyginamo darbo, Kanadą teko palikti – neturint vizos, nelegaliai iškeliauti į JAV, į Čikagą.
Bet ir ten jaunuolio iš Panevėžio rojus nelaukė – jis sunkiai vertėsi, skurdo, nebeturėdamas jokių pajamų netgi nakvodavo po tiltu.
Laimė, likimas suvedė su geraširdžiais lietuviais. Šie vargšą tautietį priglaudė savo namuose, padėjo įsidarbinti.
Gal todėl vėliau praturtėjęs V. Rasčiauskas nelikdavo abejingas kitų bėdoms.
Po truputį jam pavyko išsikapstyti iš skurdo.
Įkūręs savo verslą, suamerikoninęs vardą ir pavardę – pasivadinęs Valteriu Rasku, jis tapo vienu turtingiausiu Čikagos lietuviu, mecenatu.
Įsteigęs kelionių agentūrą. V. Raskas-Rasčiauskas apkeliavo visą pasaulį, o savo keliones aprašė knygose.
Be to, jam pavyko praverti užtvarą ir vienam pirmųjų pradėti organizuoti JAV lietuvių turistines keliones į sovietų okupuotą Lietuvą, buvusią sovietų sąjungos sudėtyje ir geležine uždanga atskirtą nuo laisvojo Vakarų pasaulio.
Visą gyvenimą V. Raskas-Rasčiauskas rėmė Lietuvos kultūros įstaigas, didelę savo palikimo dalį skyrė Lietuvos vaikų fondui.
Jis mirė 1996 metais Čikagoje, o vykdant paskutinę valią, 1997-aisiais palaikai perlaidoti Panevėžyje.
Legendinio panevėžiečio palaikai ilsisi šeimos kapavietėje Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Ramygalos gatvėje.
Pamatyti ir suprasti
Bene geriausiai su šia asmenybe galima susipažinti iš jo paties išleistų knygų „Trylika kartų aplink Žemę“, „Margoji žmonių planeta“.
Savo gyvenimo ir kelionių istoriją V. Raskas-Rasčiauskas pradeda nuo gimtinės:
„Aš gimiau Panevėžyje, Sodų gatvėje, netoli dabartinės katedros. Tai buvo 1901 metų spalio 15 dieną. Tėvas, pardavęs žemę, išvažiavo svetur laimės ieškoti ir nebegrįžo. Mane su broliu užaugino motina. Iš vaikystės įsigalėjo mano didelis noras pamatyti pasaulį. Panevėžio man neužteko“, – pasakojo autorius.
Knygoje V. Raskas-Rasčiauskas prisistato: „ Aš – keliautojas. Suskaičiavau, kad sudėjus visas mano keliones išeitų, jog apkeliavau aplink mūsų planetą trylika kartų.“
Autorius prisipažįsta: kelionės jo nevargina – stengiasi jose kuo daugiau pamatyti, o pamatęs – suprasti.
Afrikos šalys, Egiptas, Italija, Graikija, Australija, Aliaska, Nepalas, Skandinavija, Indonezija, Čilė ir kt. – kur tik nebuvo šis panevėžietis. Ir visur jis domėjosi krašto kultūra, papročiais, visada dairydavosi, ar nesutiks čia lietuvių.
Savuosius sutikęs džiaugėsi, bendravo ir prireikus padėdavo.
„Gyvenkite kiekvieną dieną įdomų gyvenimą ir mokykitės iš jo, nes tai yra pati geriausia mokykla.“
V. Raskas-Rasčiauskas
Batsiuvys iš Panevėžio
O sutikęs iš Panevėžio krašto kilusį žmogų, V. Raskas-Rasčiauskas būdavo nepaprastai laimingas.
Australijoje jį ypač pradžiugino susitikimas su panevėžiečiu batsiuviu.
„Po pietų aplankėme Joną Kelertą, kurį Panevėžyje Jaska vadindavome. Į Australiją jis atvyko dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Panevėžyje Kelertas buvo vienas geriausių batsiuvių. Visi Panevėžio inteligentai batus užsisakydavo tik pas Jaską“, – pasakojo V. Raskas-Rasčiauskas.
Panevėžietis Jaska ir Australijoje vertėsi batsiuvio amatu. Supratęs, kad už batus deformuotoms kojoms moka gerokai brangiau, ėmė gaminti ortopedinę avalyne ir tapo garsiu šios srities specialistu.
Kitas įdomus keliautojo pasakojimas apie Honkonge sutiktą lietuvį.
V. Raskas-Rasčiauskas viename klube užkalbino britų valdininką. Abu, žinoma, bendravo angliškai.
„Jūs anglas?“– pokalbiui įsisiūbavus pašnekovo pasiteiravo V. Raskas-Rasčiauskas.
Tam atsakius esąs lietuvis, V. Raskas-Rasčiauskas tyčia paklausė, o kur yra Lietuva, neva apie tokią negirdėjęs.
Pašnekovas išsamiai paaiškino, kad Lietuva buvo nepriklausoma valstybė, bet Antrojo pasaulinio karo metais į ją atėjo sovietų armija, paskui vokiečiai, o karo pabaigoje rusai vėl užėmė šį kraštą.
V. Raskas-Rasčiauskas neišsidavė, kad ir jis lietuvis, ir paprašė pašnekovo pasakyti kelis žodžius lietuviškai.
Tas ir sako: „Gražus sapnas.“
Tada V. Raskas-Rasčiauskas jam lietuviškai: „Tu nesapnuok, bet kalbėk.“
Valdininkas nustėro ir pro ašaras tesugebėjęs ištarti: „Šešerius metus lietuviško žodžio negirdėjau“, pradėjo kūkčioti.
Susipažinę vyrai ilgai bendravo ir vėliau palaikė ryšį.
Pirmoji kelionių agentūra
V. Raskas-Rasčiauskas gerbiamas ir todėl, kad jis gūdžiais sovietiniais metais sugebėjo organizuoti keliones į Lietuvą – tarsi tiesė savotišką tiltą tarp išeivijos ir gimtinės.
Šiam iškiliam žmogui pagerbti Lietuvos ypatingasis archyvas parengė virtualią parodą „Pirmoji JAV lietuvių kelionių agentūra „American Travel Service“ ir KGB pinklės“, kurioje panaudotos ir Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje saugomos V. Rasko-Rasčiausko nuotraukos.
Gyvenusiems tais laikais net įsivaizduoti nebuvo įmanoma, kad kas nors iš Amerikos galėtų atvykti į okupuotą Lietuvą.
Tačiau Amerikoje įsikūręs panevėžietis sugebėjo pasinaudoti situacija.
1958 metais JAV ir SSRS pasirašė susitarimą dėl mainų kultūros, mokslo, švietimo ir kitose srityse. Tai paskatino V. Raską-Rasčiauską 1959-aisiais JAV įkurti pirmąją lietuvių kelionių agentūrą „Wide World Tours“, pradėjusią organizuoti turistines keliones į sovietų okupuotą Lietuvą bei kitas šalis.
Agentūra, per kelerius metus į Lietuvą nuvežusi daugiau nei 100 išeivių, 1967 metais pervadinta „American Travel Service“.
Agentūros paslaugomis kasmet naudojosi po kelias turistų grupes – tėvų žemę norėjo aplankyti vis daugiau išeivių.
KGB akiratyje
Atvykus amerikiečiams į Lietuvą, jie visada būdavo KGB akiratyje ir turėjo laikytis griežtų apribojimų.
Beveik visa Lietuvos SSR teritorija užsieniečiams buvo uždara.
Lankytis ir nakvoti buvo galima tik Vilniuje. Kitur nuvykti tik susitarus ir be nakvynės.
Tik nuo 1987 m. „Inturisto“ autobusais buvo leista vykti į Klaipėdą ir Palangą.
Svečiai buvo nuolat stebimi, jų pokalbių klausomasi.
KGB stebėdavo ir užsienio šalių kelionių agentūrų darbuotojus, lydėdavusius į Lietuvą vykstančius turistus, už menkiausią prasižengimą juos bausdavo.
KGB nemalonės buvo sulaukusi ir agentūros „American Travel Service“ darbuotoja. Saugumui nepatiko, kad ji kalbėjo apie spaudos ir sąžinės laisvę, domėjosi Lietuvoje vykstančiais sovietų armijos kariniais mokymais ir kt.
Kelionių agentūros „American Travel Service“ savininkui V. Raskui-Rasčiauskui, į Lietuvą dažnai atvykdavusiam kaip turistinių grupių vadovui, KGB buvo užvedusi bylą, pavadintą „Biznesmenas“.
Gimtinės nepamiršo
V. Raskas-Rasčiauskas savo knygoje rašo: „1959 metais sukūręs kelionių agentūrą, pradėjau amerikiečių turistus vežioti į Lietuvą. Kartą, nuvykęs į gimtąjį Panevėžio miestą ir pamatęs sergantį berniuką, pagalvojau: ar jis užaugs sveikas, ar gyvenime bus laimingas, ar galės keliauti? Kilo mintis Panevėžio kūdikių namams dovanoti vaistų. Tą padariau ne vieną kartą. Neužmiršau ir kitų Lietuvos vaikų.“
Į labdaringą veiklą jis ypač įsijungė Lietuvai atkūrus nepriklausomybę – rėmė kultūros įstaigas, didelę dalį savo palikimo skyrė Lietuvos vaikų fondui.
V. Raskas-Rasčiauskas niekada nepamiršo gimtojo Panevėžio – ne kartą su dovanomis ir vaistais lankėsi Panevėžio vaikų globos namuose, nepamiršo jų ir savo testamente.
Savo 90-ąjį gimtadienį 1991 metais V. Raskas-Rasčiauskas šventė Panevėžyje, čia pristatė knygą „Trylika kartų aplink Žemę“.
2001 m. Lietuvos vaikų fondas įsteigė Valterio Rasko premiją už darbus nagrinėjant ir sprendžiant vaikų socialines, teisių apsaugos ir adaptacijos visuomenėje problemas.
Pirmąja V. Rasko premijos laureate 2002 m. tapo rašytoja Vanda Juknaitė.
Jos apdovanojimo iškilmės įvyko G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje.
Neskubėkite gyventi – skubėkite keliauti
Tvirtinęs, kad „neprašyto patarimo niekas neklauso, vargu ar kas paklausys manęs“, V. Raskas-Rasčiauskas vis dėlto savo knygoje parašė: „Jaunimui patariu dirbti. Reikia visuomet turėti galvoje, kad niekur kepti karveliai į burną neskrenda. Pirma reikia juos pagauti, nupenėti ir iškepti.
Vyresniesiems patariu nepersiplėšti, nes vis vien į kapus visko nenusinešite. Gyvenkite kiekvieną dieną įdomų gyvenimą ir mokykitės iš jo, nes tai yra pati geriausia mokykla.“
Ir dar: „Sensta tik žmonės, bet ne gyvenimas, ne žmonių svajonės ir mintys. Todėl šiandien savo devyniasdešimties metų jubiliejaus išvakarėse, baigdamas savo kelionių knygą, noriu pakartoti, ką rašiau ir sakiau anksčiau, pridėjęs tik kelis žodžius: neskubėkite gyventi, skubėkite keliauti.“
