Pirmieji žingsniai rinkos ekonomikos keliu.
Geros naujienos iš Irano ateina retai. O Tarptautinis valiutos fondas (TVF) apskritai retai kada trykšta džiaugsmu. Tad po to, kai fondo misija anksčiau šį mėnesį džiaugsmingai pasveikino šios Islamo Respublikos ekonomiką, apiberdama pagyromis jos nuožmiosios vyriausybės politikos priemones, antakiai sukilo aukštyn kaip persiškos miniatiūros komiškoje scenoje.
Sukrėtimas buvo dar gilesnis, nes TVF, kurios didžiausias akcininkas – Didysis Šėtonas, Amerika, yra globalaus kapitalizmo ramstis – sistemos, kurią kitamanis Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas džiaugsmingai vanoja kaip blogį.
Tačiau optimistiškas TVF pareiškimas po kasmetinių konsultacijų Teherane trumpame pranešime spaudai (išsamesnė ataskaita pasirodys vėliau) turi šiek tiek pateisinančių aplinkybių. Jis toks ne todėl, kad Irano ekonomika veikia be priekaištų. Kai kitos didelės naftos eksportuotojos turtėjo dėl aukštų kainų, Iranas augo tingiai, pernai pasilypėjęs tik 3,5 procento. To nepakanka norint sumažinti augantį nedarbo lygį, kuris dabar yra arti 15 procentų. Pagyrų priežastis yra pavyzdingas TVF širdžiai mielo uždavinio – struktūrinių reformų – vykdymas Irane.
Islamo Respublika reikalus apibūdina kitaip. Kalbėdamas Novruzo – Irano naujųjų metų kovo mėnesį – proga Irano aukščiausiasis lyderis ajatola Ali Khamenei paskelbė, kad šie metai bus „ekonominio džihado metai“.
Kad ir kaip vadintųsi, pernai gruodį Irano pradėta didžiulės apimties sugriuvusios, trijų dešimtmečių senumo valstybės subsidijų sistemos reforma, atrodo, radikaliai keičia šalies ekonomiką į geresnę pusę.
Tai ne tik palengvino didžiulę valstybės finansinę naštą. Tai taip pat žymiai sumenkino energijos paklausą šalies viduje, sumažino chronišką taršą ir leido daugiau naftos eksportuoti. Tai dramatiškai padidino vargingiausių gyventojų pajamas neuždedant papildomos naštos turtingiesiems, skleidžiant socialinę lygybę, didinant vartojimą ir paremiant bankinę sistemą.
Ateityje Irano subsidijų reforma galėtų netgi būtų matoma kaip iš viršaus į apačią vykdytų socialinių pokyčių pavyzdys, panašiai kaip Brazilijos ir Meksikos pradėtos sėkmingos schemos. Tačiau kol kas Irano schemos detalės neskelbiamos.
Ekonomistai įvertino, kad iki gruodžio metinės išlaidos subsidijoms maistui, degalams ir elektros energijai siekė nuo 60 iki 100 milijardų JAV dolerių – ketvirtį Irano bendrojo vidaus produkto (BVP) – ir prilygo arba viršijo metinio energijos eksporto vertę.
Didžiąją šios naštos dalį sudarė subsidijos vietiniams energijos vartotojams, pavyzdžiui, nustačius dyzelino kainą, lygią dviem JAV dolerio centams (mažiau nei 5 lietuviški centai) už litrą, o benziną parduodant pigiau nei vandenį buteliuose.
Nuspėjamos pasekmės buvo didžiulis energijos vartojimas, eikvojimas, tarša, kontrabanda, rinkos iškraipymas ir nenumaldomai augančios valstybės išlaidos.
Irano vyriausybė ilgai grūmėsi su šia problema. Į liberalumą linkstančiam M. Ahmadinejado pirmtakui, Muhammadui Khatamiui, sutrukdė įžeidus ir konservatyvus parlamentas. Mehdis Karoubis, kandidatas į prezidentus 2005 ir 2009 metais, patarė su sumažintomis subsidijomis susieti išmokas grynaisiais.
Konkurentai tai atmetė kaip rinkiminį manevrą, o M. Karoubis, opozicinio Žaliųjų judėjimo lyderis, buvo išguitas iš politikos. Ironiška, bet gali būti, kad tarptautinės sankcijomis, kuriomis norėta nubausti Iraną už įtariamą branduolinę programą, galiausiai įtikino jo oponentus, kad reikia atsikratyti subsidijų.
Kadangi Iranui trūksta naftos perdirbimo pajėgumų, šalis susiprato esanti pažeidžiama, jeigu netikėtai nutrūktų degalų importas. Ilgi debatai padėjo parengti visuomenę ir leido vyriausybei rūpestingai suplanuoti permainas.
Pripažindamas, kad vartotojams reikės kompensuoti už kainų augimą pasaulinio lygio link, M. Ahmadinejadas pirma pasiūlė neturtingos šeimoms piniginę išmoką kiekvieną mėnesį. Kai paaiškėjo, lad apibrėžti skurdą gana keblu, šios minties buvo atsisakyta. Vietoje to numatyta pervesti lėšų visoms šeimoms, kurios to paprašo. Apie 19 milijonų šeimų, arba 90 procentų Irano gyventojų, tai padarė. Jie atsidarė sąskaitas bankuose, kad kas mėnesį sulauktų nuo šeimos narių skaičiaus priklausančių išmokų.
Tada vyriausybė įsteigė fondą, skirtą administruoti išlaidoms už brangesnes prekes. 50 procentų skirta šeimoms, 30 procentų – pagelbėti kainų augimo paveiktam verslui, 20 procentų – pačios valstybės padidėjusioms išlaidoms padengti.
Prieš sukeldama sukrėtimą, vyriausybė sumaniai išdalijo išmokas šeimoms už du mėnesius. Šios išmokos siekia apie 90 JAV dolerių (214 litų) asmeniui.
Kai smogė pirmasis kainų pakilimo smūgis, dėl kurio keturis kartus išaugo kai kurių duonos rūšių kainos, o degalai pabrango 2 tūkstančiais procentų, visuomenė net nepyptelėjo. Iraniečiai greitai įprato prie mokėjimo gerokai brangiau už kai kurias prekes ir kartu turėjimo daugiau lėšų išleisti tam, kam jie nori.
Penkių asmenų šeima dabar į kišenę įsideda sumą, artimą minimaliajam atlyginimui Irane. O to pakanka kilstelėti didelę dalį iš 10 procentų iraniečių, turinčių pragyventi už mažiau nei 2 JAV dolerius (4,76 lito) per dieną, aukščiau šios ribos. Tuo pat metu griežta pinigų pasiūlos kontrolė išlaikė infliaciją žemiau, nei baimintasi.
Kai kuriais vertinimais, metinė infliacija jau nukrito nuo 20 procentų kovą iki 14 procentų gegužę. Kadangi dabar vyriausybės finansai yra geresnėje padėtyje, infliacija gali smukti toliau ir sparčiai.
