Planuotai skaldyti euro zoną būtų nepaprastai rizikinga ir brangu. Lygiai kaip ir laukti, kol problema išsispręs pati.
Gali būti, kad Angela Merkel jau dabar mąsto, kaip padalyti euro zoną. Be abejo, ilgai besikamuojančią Vokietijos kanclerę turėtų imti pagunda tai padaryti, nes nesibaigia barniai dėl šalių gelbėjimo, kuris, kaip vėliau paaiškėja, būna nepakankamas. Ji turėtų būti labai pavargusi nuo kovos už tai, kuo tiki jos šalis, nors namie kritikai ją vadins silpna. Ir turėtų piktintis tuo, kad aukodama Vokietijos gerovę pasiekė tik to, kad kai kuriose iš gelbėjamų šalių A. Merkel pradėta vaizduoti kaip nacistę.
Tačiau yra ir labai praktiška priežastis šiai labai praktiškai moteriai pradėti rengti planą nenumatytiems atvejams, jeigu skils euro zona – skilimas dabar atrodo dar labiau tikėtinas. Graikija beveik palūžusi. Didelė pietinės Europos dalis taip pat kamuojasi, tuo tarpu šiaurinės skolinančios šalys darosi ne tokios atlaidžios. Naujausioje apklausoje vokiečiai nedidele persvara pritarė markės sugrąžinimui.
Chaotiškas euro zonos byrėjimas taptų tragedija. Net jeigu A. Merkel vargsta ieškodama sprendimo, jos patarėjai, be abejo, taip pat išmintingai rengia pasirengimo blogiausiam planą. Praėjusią savaitę mūsų analizėje įsivaizdavome, ką toks „Merkel memorandumas“ galėtų pasakyti. Analizėje laikomės vokiečių požiūrio, bet jų logika būtų taikoma ir kitoms skolinančioms šalims. Mūsų išvados nieko gero nežada – ir ne tik svarstant, kurioms euro zonos narėms reikėtų likti euro zonoje arba ją palikti.
Tačiau pagrindinė žinia yra ta, kad nebegalima atidėlioti. Šiuo metu euro zonos skilimas kainuotų brangiau nei bandymas išsaugoti ją vientisą. Tačiau, jeigu Europa ir toliau barsis bei ginčysis, padėtis pasikeis.
„Grišėjimą“ skatina meškos
Pradėkime nuo Graikijos. Vyrauja klaidingas supratimas, taip pat ir tarp vokiečių, kad Graikijos išmetimas iš euro zonos būtų sąlyginai nebrangus būdas suteikti naudingą pamoką.
Europos centrinis bankas (ECB) turi 40 mlrd. eurų vertės Graikijos obligacijų, kurios būtų konvertuotos į nuvertintą Graikijos drahmą ir kurių Graikija galbūt neapmokėtų. Dar apie 130 mlrd. eurų paskolų, skirtų Graikijai gelbėti, būtų sumažintos arba apskritai nurašytos. Apie 100 mlrd. eurų laikinų Graikijos skolų, esančių ECB mokėjimų sistemoje, taip pat virstų į nuostolius.
Pridėjus dar apie 50 mlrd. eurų vienkartinę dotaciją padėti Graikijai sunkiausiu momentu – galima tai pavadinti sąžinę raminančiu „solidarumu“ – sąskaita gali išaugti iki 320 mlrd. eurų.
„Grišėjimo“ kainą galima tik spėlioti, bet Vokietijos dalis joje gali pasiekti apie 110 mlrd. eurų, arba apie 4 proc. šios šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip galimas pasirinkimas, nes tai išgelbėtų Vokietijos mokesčių mokėtojus nuo nesibaigiančių įsipareigojimų Graikijai. Tačiau įrodymas, kad euro įvedimą galima atšaukti, įstumtų rinkas į paniką. Airijos, Portugalijos, Kipro ir Ispanijos grynoji skola užsienio skolintojams siekia apie 80–100 proc. jų BVP (bendroji skola daug didesnė).
Viena priežasčių, kodėl jų skolintojai dar laukia, yra tikėjimas, kad euro zona negali subyrėti. Graikijos išmetimas priverstų juos tokią galimybę perskaičiuoti, dėl to pietinėje Europoje staigiai pašoktų obligacijų pajamingumas. Sukelta panika tarp vietos skolintojų priverstų žmones masiškai atsiimti indėlius iš bankų. Bendrajai rinkai patekus į pavojų ir gresiant ilgalaikiam nuosmukiui, A. Merkel sulauktų didžiulio spaudimo sumokėti kiek tik reikia, kad tik būtų išgelbėta likusi euro zonos dalis. Ji neturėtų laiko derėtis dėl europinės federalinės drausmės, kurios visada reikalavo kaip atlygio už pagalbą Graikijai. Gelbėjimas taptų pasirašytu tuščiu čekiu be nurodytos mokėtinos sumos.
Drąsesnis planas būtų amputuoti gerokai aukščiau infekcijos židinio, taip pat nukirsti Ispaniją, Airiją, Portugaliją ir Kiprą. Net ir sunkiai prasiskolinusi ir chroniškai nekonkurencinga, bet tik apie 21 proc. BVP grynosios užsienio skolos turinti Italija turbūt išvengtų chirurgo skalpelio. A. Merkel turėtų suprasti, kad euro zona politiškai negalėtų veikti be Italijos.
Drąsesnio „B plano“ kaina būtų aukšta. Sudėjus ECB laikomas šių šalių obligacijas, laikinas skolas mokėjimų sistemoje, nurašytas gelbėjimo paskolas bei „pirmosios pagalbos paketą“, skirtą skausmui po amputacijos sušvelninti, Ispanijos, Airijos, Portugalijos, Kipro ir Graikijos išmetimo iš euro zonos kaina peržengtų 1,15 trln. eurų.
Vokietija turėtų įlieti pinigų ir į savo bankus, kuriuos pažeistų praradimai penkiose atsiskiriančiose šalyse. Iš viso Vokietijai tai gali kainuoti arti 500 mlrd. eurų, arba 20 proc. BVP. Tačiau keturioms silpnoms euro zonos narėms gelbėti po chaotiško Graikijos išėjimo išrašytas tuščias čekis gali viršyti ir tai, o platesnis euro zonos skilimas galėtų sukurti labiau valdomą euro zoną, kurią galima apginti.
Aš – kanclerė, ištraukite mane iš čia
Jeigu nė viena iš euro zonos skilimo galimybių neatrodo patraukli, ar yra geresnis kelias? „The Economist“ teigė, kad euro zonos nariai turėtų naudoti savo jungtinę galią ir sukurti bankų sąjungą bei bendrai prisiimti didelę dalį neapmokėtų skolų (taip pat sušvelninti taupymo priemones ir skatinti augimą).
Tokia labiau federalinė Europa taip pat atsieitų nepigiai. Bankų kapitalo stiprinimas ir visoje euro zonoje galiojanti indėlių garantijų schema galėtų kainuoti nuo 300 iki 400 mlrd. eurų, galbūt apie trečdalį to tektų sumokėti Vokietijai. Tačiau tai būtų vienkartinės išlaidos, ir jas būtų galima atsiimti iš bankų. Bendrai prisiimtų skolų krūva padidintų Vokietijos išlaidas palūkanoms apie 15 mlrd. eurų per metus. Šie skaičiavimai yra apytiksliai, bet, net ir įskaičiavus kelias papildomas paskolas Europos pietiečiams, gelbėjimas kainuotų mažiau nei skilimas. Toks kelias būtų pigesnis net neįskaičiavus didžiulės politinio euro zonos suirimo kainos, tarkime, Graikijai panyrant į naują Balkanų pragarą.
Mūsų sprendimas atrodo toks pats, kurį, regis, renkasi A. Merkel. Tačiau išrašyti vaistai beveiksmiai, jeigu jie neišgeriami, o mūsų abejonės, kad šie bus išgerti, vis didėja. Euras galėjo būti išgelbėtas jau seniai, jeigu politikai būtų susitarę, kas turėtų kiek sumokėti ir kiek daug savarankiškumo už tai atiduoti. Užuot stūmusi pirmyn, A. Merkel laukė tikėdamasi, kad taupymo priemonės ir struktūrinės reformos paskatins pietinės Europos ekonomiką, ir kad politikai galės išspręsti nesutarimus. ECB vėl padėjo laimėti kanclerei daugiau laiko.
Tačiau įrodymai patvirtina, kad laikas nėra A. Merkel sąjungininkas. Pietinės Europos ekonomikos pūlinys gilėja ir plečiasi į šiaurę. Pietus apimant nuovargiui nuo taupymo priemonių, o šiaurę – nuo gelbėjimo, politika darosi nemaloni. Populizmas dar labiau nutolina galimybę susitarti.
Šiuo metu euro zonos skaldymas sukeltų daugiau grėsmių nei bandymas ją gelbėti. Tačiau, jeigu A. Merkel nespaus į priekį, liks rinktis tarp brangaus euro zonos padalijimo greičiau arba tikrai pražūtingo vėliau.
