Olimpinių žaidynių rengėjai mėgino įvesti karinę drausmę prekybai bilietais. Tačiau šis planas nebuvo sėkmingas.
Atidarymo ceremonija buvo triukšminga ir pašėlusi, kaip ir tikėtasi. Londono transporto tinklas atlaikė varžybų žiūrovų apgultį ir veikia sklandžiai. Priešingai – darbuotojai ir turistai buvo išbaidyti, todėl daug gatvių tapo nykios ir tuščios.
Olimpiniame parke pilna besišypsančių violetiniais marškinėliais vilkinčių savanorių, kurie linki visiems gerai praleisti laiką. Tačiau liko gėdingų neapsižiūrėjimų. Bjauriausias 2012 m. olimpinių žaidynių vaizdas – tuščios žiūrovų eilės.
Kai Londonas varžėsi dėl teisės surengti olimpines žaidynes, jis žadėjo „pilnas tribūnas sirgalių, suvokiančių sąžiningo žaidimo esmę“. Dabar organizatoriai turi varyti kareivius ir moksleivius, kad jie įvairiose rungtyse, įskaitant gimnastikos ir paplūdimio tinklinio, užimtų tuščias vietas tribūnose.
Sudėtingas bilietų pirkimo procedūras, kuriose ne visada pavykdavo gauti norimus bilietus, turėję atlikti britai jaučiasi įžeisti. Baksnojama pirštais į rėmėjus, žurnalistus ir tarptautines sporto federacijas, nesugebėjusius užpildyti jiems paskirtų vietų. Labiausiai akis badančios tuščios kėdės yra būtent jiems rezervuotose vietose. Tačiau kaltė tenka olimpinių žaidynių organizatoriams ir britų politikams, atsisakiusiems sukurti bilietų rinką.
Bilietų perpardavinėtojai yra persekiojami. 2006 m. Olimpinis įstatymas nustatė 5 tūkst. svarų sterlingų baudą už bilietų pardavimą siekiant pelno. Konservatorių vidaus reikalų ministrė Theresa May šią ribą padidino iki 20 tūkst. svarų sterlingų. Savo sprendimą ji aiškino „rimtų ir organizuotų nusikalstamų grupių“ keliama grėsme.
Civiliais drabužiais apsirengę policininkai aplink Olimpinį parką bando nutverti bilietus platinančius žmones. Pirkėjai gali grąžinti nenorimus bilietus, bet tik už tą pačią kainą, už kurią įsigijo. Tačiau daugelis patogių stebėjimo vietų buvo numatytos privilegijuotosioms grupėms ir negali būti perskirstytos.
Tai absurdiška. Bilietų perpardavėjai turi prastą reputaciją (Amerikoje jie vadinami „spekuliantais“), bet jie atlieka naudingą darbą, nes naikina skirtumą tarp bilietų pardavimo kainos ir tikrosios jų vertės. Toks skirtumas visada yra. Tačiau jis paprastai būna didesnis, jeigu bilietai yra padalijami gerokai prieš renginiui prasidedant, kaip kad yra olimpinių žaidynių atveju. Kai vietos išdalijamos, pavyzdžiui, nusipelniusiems sporto pasaulio žmonėms, tas skirtumas yra didžiulis. Kadangi galimybės perparduoti bilietus buvo apribotos, tokie olimpinių žaidynių rengėjų veiksmai lėmė, jog žiūrovų vietų neužima jas labiausiai vertinantys žmonės.
Trečia juosta atlekiantis Adamas Smithas
Už olimpinio burbulo ribų gerai suprantama, kad pastangos riboti bilietų perpardavimą yra kvailos. Praktiškai visos profesionalios sporto komandos Amerikoje dabar toleruoja šiokią tokią antrinę bilietų pardavimo rinką, dažniausiai interneto biržose, valdomose tokių bendrovių kaip „StubHub“ arba „Ticketmaster“. Tai toleruoja ir vis daugiau universitetinių komandų. Šie žmonės žino, kad neįmanoma iš anksto tiksliai nustatyti bilietų vertės ir kad kuo daugiau užpakalių atsiduria ant žiūrovų suolų, tuo geresnė atmosfera sukuriama ir parduodama daugiau alaus.
Popmuzikos sferoje koncertų bilietai dažnai paskiriami atlikėjams ir vadybininkams – panašiai kaip „Olimpinei šeimai“ būna suteikiamos žiūrovų vietos. Skirtumas tas, kad koncertų bilietus galima parduoti. Jie greitai randa kelią į perpardavinėtojų, o tada ir entuziastingų gerbėjų, rankas.
Neturėtų būti svarbu, kaip žiūrovų vietos olimpiados renginiuose yra skirstomos iš pradžių. Jas galima parduoti visuomenei naudojant kokią tik nori sistemą, platinti tarp rėmėjų, jeigu taip tikrai reikia, duoti keletą bilietų lepinamai „Olimpinei šeimai“. Esmė yra leisti bilietų gavėjams parduoti bilietus toliau, ir už tiek, kiek jie nori. Griežta kontrolė bilietų rinkoje veikia ne ką geriau nei bet kurioje kitoje rinkoje. Olimpinių žaidynių viršūnės turi pakeisti sistemą. Greičiau, daugiau, stipriau, pilniau.
