Panevėžyje nagrinėta į Lietuvos teismų istoriją įėjusi byla apie penkiagubą žmogžudystę pasibaigė čia pirmą kartą paskirta mirties bausme. Prieš beveik šimtą metų vykęs teismo procesas sukėlė tokį milžinišką susidomėjimą, kad į posėdį imta net bilietus pardavinėti.
Paradoksalu, bet pastatas, kurio sienos kadaise girdėjo aukų raudas ir nusikaltėlių pasiteisinimus, dabar tarnauja kultūrai – jame veikia įspūdinga pasaulio keramikų darbais garsėjanti Dailės galerija.
Bausmė pavijo greitai
Panevėžio centre esanti Dailės galerija – ne šiaip sau tuščioje vietoje išdygęs pastatas, o turtingą istoriją turinti ir legendomis apipinta vieta, buvusi ir turtingos šeimos privačiu namu, ir mokykla, ir muziejumi, ir netgi teismo rūmais.
Tačiau bene įdomiausias ir netikėčiausias jo istorijos faktas – jog į teismo posėdžius šiame pastate pardavinėti bilietai. Žiūrėti, kaip teisiami nusikaltėliai, panevėžiečiai ėjo tarsi į teatro spektaklį.
Prieškario istorijos įvykių faktus renkantis Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad įėjimo bilietai buvo pardavinėjami ne į visus teismo posėdžius.
„Tik į garsiausius, visuomenę labiausiai dominusius, o ypač į vieną iš jų, pirmą kartą šiame teisme pasibaigusį mirties bausmė skyrimu“, – sako istorikas.
Visuomenėje didžiulį atgarsį sukėlusi byla buvo išspręsta labai greitai – nusikaltimas įvykdytas 1936 metų gruodžio 16 dieną, nusikaltėlis išaiškintas maždaug per savaitę, teismo procesas Panevėžio apygardos teisme, tuomet veikusiame dabartinės Dailės galerijos pastate, vyko 1937 metų sausio 19-ąją, o nusikaltėliui paskirta mirties bausmė įvykdyta 1937 metų liepos 27 dieną.
Stebėti posėdžio susirinko beveik visa Panevėžio valdininkija ir net korespondentai iš užsienio.
O iš didžiulės aplink rūmus susispietusios minios į salę pateko tik tie, kurie pirko įėjimo bilietus.
Tų bilietų ne visiems ir užteko – salėje tilpo tik apie 100 žiūrovų.
Nepagailėjo net vaiko
Įvykis, sudominęs ir sukrėtęs minias žmonių, iš tiesų buvo neeilinis ir labai žiaurus.
O nutiko jis Panevėžio rajone, Smilgiuose – ramiame provincijos miestelyje, kuriame tuomet gyveno apie 600 žmonių.
Kaip pasakoja D. Pilkauskas, miestelis ir apylinkės garsėjo savo turtingais ir stambiais ūkiais, samdžiusiais į pagalbininkus įvairius meistrus.
Ūkininkai turėjo kuliamąsias, karšiamąsias mašinas, Smilgiuose veikė malūnai, lentpjūvės, pieninė.
Tarp smilgiečių buvo ir šešios žydų šeimos, draugiškai sugyvenusios su lietuviais.
Viena iš tų šeimų – ganėtinai turtingi Foigeliai, valdę Smilgiuose manufaktūros parduotuvę.
Tos nelemtos 1936 metų gruodžio 16-osios vakarą apie 18 valandą pas Foigelius užėjo Bronius Pogužinskas.
Iš Kėdainių krašto kilusį vyrą ūkininkai samdydavo kaip dailidę.
Vedęs jau šešerius metus, bet vaikų neturėjęs, jis, kaip paaiškėjo, nebuvo gero būdo, su žmona prastai sugyveno.
O tą lemtingą gruodžio vakarą užsukęs į Foigelių namus girtas vyras sukėlė tikrą pragarą – daužydamas plaktuku per galvas, vieną po kito nužudė penkis asmenis – abu sutuoktinius Foigelius, jų dukrą, tarnaitę Marytę, nepagailėjo netgi ketverių metų mergaitės.
Pradėjęs nuo šeimos galvos, nusikaltėlis siautėjo pusę valandos, o paskui, pagrobęs 150 litų, paspruko.
Tik vargu ar jam labai reikėjo pinigų.
Nustatyta, kad su savimi jis ir taip turėjo 600 litų.
Buvo pabaigęs darbus pas vieną ūkininką ir jau tarėsi pradėti dirbti pas kitą.
„Įvykdęs kraupų nusikaltimą už turimus pinigus jis nusipirko arklį ir vežimą“, – bylos medžiagą cituoja istorikas.
Teisinosi buvęs girtas
Nužudytuosius pirmasis aptiko Smilgių miestelio naktinis sargas Tumas.
Jis ir pranešė policijai.
Kriminalinė policija ėmėsi aktyvaus darbo ir nusikaltimą įvykdęs asmuo prieš pat Kalėdas buvo sulaikytas.
Tardymą vedė tardytojas Tamašauskas.
Priremtas įrodymų, B. Pogužinskas prisipažino padaręs baisų nusikaltimą, tik jo motyvų žmogžudys taip ir nesugebėjo paaiškinti.
Ir teisme jis tvirtino tik vieną: ,,Užėjo tokia kvailystė ir nužudžiau“. Teisinosi buvęs girtas.
Prieš ateidamas pas Foigelius, nusikaltėlis tikino su būsimu darbdaviu išgėręs „tris pusbonkius“.
O nusikaltimo įrankį – plaktuką – neva turėjęs atsitiktinai: buvo jį pasiskolinęs ir nešė grąžinti.
Paskutinis noras – linkėjimai pažįstamiems
Nusikaltėlio teismas vyko visą dieną.
Teismui pirmininkavo pats Panevėžio apygardos teismo pirmininkas Romanas Cerpinskas, o kaltinimą palaikė prokuroras Eduardas Vojevodskis
Teisiamajam atstovavo advokatas L. Milčius.
Besiklausant įvykio aplinkybių ne vienam į salę patekusiam žiūrovui šiurpo odą, sunku buvo įsivaizduoti ir suprasti tokį žiaurumą.
Lengvinančių aplinkybių, pasak prokuroro, rasti buvo sunku, tad nusikaltėliui paskirta mirties bausmė.
Po teismo proceso praėjus pusei metų, nuteistasis pasiųstas į dujų kamerą.
Išreikšdamas savo paskutinį pageidavimą, jis paprašė perduoti linkėjimus pažįstamiems.
Nusikaltimo aukos – Foigelių šeima – palaidota Rozalime, tuo pasirūpino šeimos artimieji.
Namas, kuriame įvykdyta penkiaguba žmogžudystė, buvo parduotas.
O kitos žydų šeimos po šios baisios žmogžudystės nebenorėjo gyventi Smilgiuose ir išsikėlė.
Miestelyje liko vienintelis žydas – batsiuvys.
Šimtai bylų
Tokių skaudžių ir tragiškų bylų šiame Panevėžio teisme daugiau nebepasitaikė, bet visuomenės susidomėjimą sukeliančių būta.
„Šitame pastate veikęs Apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąsias bylas, už kurias numatoma bausmė – sunkiųjų darbų kalėjimas, taip pat bylas, kuriose civilinis ieškinys didesnis nei 5000 litų“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Apygardos teismas nagrinėjo ir bylas, jau išspręstas taikos teisėjo, bet šalims nesutikus su sprendimu ir kt.
1934 metų duomenimis, Panevėžio apygardos veikimo plotas buvo ne tik Panevėžio miestas ir apskritis, bet ir Rokiškio, Zarasų, Biržų apskritys bei aplinkiniai valsčiai.
Tad bylų nagrinėti tekdavo daug.
Žinoma, kad 1940 metais Panevėžio apygardos teisme dirbo 10 teisėjų.
Teisėjų korpusas buvo sudarytas iš Kauno apygardos teismo teisėjų ir darbą pradėjo nuo 1925 metų gegužės 5 dienos.
Ši diena ir laikoma Panevėžio apygardos teismo įkūrimo data.
Kaip pasakoja D. Pilkauskas, iniciatyva atsirasti Apygardos teismui kilo iš Panevėžio miesto savivaldybės.
Dar 1924 metais vasarį ji kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydama mieste įkurti Apygardos teismą ir Seimas tam uždegė žalią šviesą.
Dabartiniame Dailės galerijos pastate teismas veikė iki 1944 metų.
Tačiau statytas jis ne teismui.
Turtingų panevėžiečių namai
Pastato, kuriame dabar įsikūrusi Dailės galerija, atsiradimo istorija siekia dar 1888 metus.
Tuomet viena iš labiausiai pasiturinčių to meto panevėžiečių šeimų Bronislava ir Jonas Kasperavičiai jiems priklausančiame sklype ėmėsi namo statybos.
Ir jau po metų Respublikos gatvę, tuomet turėjusią Bajorų gatvės pavadinimą, papuošė vieno aukšto su mansarda raudonų plytų namas.
Dabar jo išvaizda menkai teprimena tuometį vaizdą – toks, kokį pasistatė Kasperavičių šeima, išliko tik fotografijose ar paveiksluose
Namo savininkas J. Kasperavičius buvo žinomas žmogus – ėjo Panevėžio tarpusavio kredito draugijos direktoriaus pareigas, taip pat buvo vienas iš lenkų bendruomenės lyderių.
Tačiau neilgai trukus pastato savininkas mirė ir jo žmona naujajame name neliko gyventi – išnuomojo jį.
Nuo karių savanorių iki istorijos sergėtojų
Kai iš gražuolio raudonplyčio 1944 metais išsikraustė teisėjai, vasario–gegužės mėnesiais pastate dislokuota Lietuvos vietinės rinktinės Panevėžio miesto ir apylinkių savanorių 241 bataliono 2-oji kuopa.
Dabar panevėžiečiams apie tai primena ant pastato fasado atidengta atminimo lenta.
1945-aisiais pastatas perduotas miesto Kraštotyros muziejaus žinion ir į jį suvežti per karą muziejininkų išsaugoti eksponatai.
Pirmoji muziejaus ekspozicija po šiuo stogu atidaryta 1947 metų sausį.
1952 metais visas pastatas Respublikos g. 3 perduodamas Panevėžio miesto vykdomojo komiteto Kultūros skyriaus žinion ir per kelerius metus iškeldinus antrojo aukšto gyventojus muziejus papildomai gavo 43 kvadratinius metrus.
Čia įrengtos saugyklos.
Muziejus Respublikos g. 3 išbuvo iki 1985 metų, kol persikėlė į suremontuotas dabartines savo patalpas.
Atidengė praeities ženklus
Išsikėlus muziejui, likusiose patalpose sumanyta įrengti Dailės galeriją.
Tačiau tuometei miesto valdžiai atrodė, jog senas raudonų plytų pastatas nebetinka naujiems laikams, jam būtina suteikti modernią išvaizdą.
Istorinis raudonplytis mūras 1985 metais rekonstruotas pagal Kauno „Miestprojekto“ parengtą projektą.
„Po remonto iš buvusio Kasperavičių namo nebeliko nė žymės – raudonos plytos užtinkuotos, langai į Respublikos gatvės pusę užmūryti. Pastatas visiškai prarado savo autentiškumą ir unikalumą“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Po tokios sovietinės rekonstrukcijos duris atvėrė Panevėžio dailės galerija ir, sėkmingai įgyvendindama naujus planus ir prasmingus sumanymus, čia veikia iki šiol.
O nuo 2018 iki 2021-ųjų miesto Savivaldybė ėmėsi ypatingo darbo – bent iš dalies sugrąžinti pastatui jo autentišką išvaizdą.
Remiantis istorinėmis nuotraukomis, atidengta ir restauruota autentiška raudonų plytų mūro rytinė siena, atkurti čia buvę langai – Respublikos gatvės perlas pradėjo naują etapą.
Grąžinta senoji pastato išvaizda skatina panevėžiečius domėtis ir jo istorija, ir šioje vietoje praeityje nutikusiais įvykiais, ir juose dalyvavusiais žmonėmis.
