Lietuvių dvasios nesugebėjo palaužti nei ilga sovietų okupacija, nei Sibire tremtinių išgyventos kančios.
Išplėšti iš gimtųjų namų, toli nuo tėvynės, atšiauriame ir svetimame krašte tremtiniai saugojo ne tik gyvybę, bet ir tradicijas. Vienas margutis, pasidalintas keliese, tapdavo stebuklingu ženklu, kad net didžiausi sunkumai nesunaikins tikėjimo ir lietuviškos tapatybės.
Naikino šviesuomenę
Tai, ką teko išgyventi sovietines represijas patyrusiems žmonėms, šiandienos kartai sunku įsivaizduoti. Alinamas darbas, nuolatinis pusbadis, sunkiai pakeliamas šaltis, ligos ir patyčios buvo kasdienybė, tūkstančiams ištremtųjų trukusi daugiau nei dešimtmetį.
1941-aisiais ir 1944–1953 metais per sovietų okupacinės valdžios vykdytas masines Lietuvos gyventojų deportacijas ištremta daugiau kaip 132 tūkst. žmonių, o gulago lageriuose įkalinta apie 156 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Trėmimais siekta sovietizuoti šalį, sunaikinti nepriklausomos Lietuvos elitą ir, anot sovietų valdžios, „priešiškai nusiteikusias“ visuomenės grupes – mokytojus, kariškius, policininkus, valstybės tarnautojus, visuomeninių, politinių ir religinių organizacijų narius, stambesnius ūkininkus ir kitus gyventojus.
„Sovietų valdžia savo dokumentuose trėmimus vadino socialiai pavojingų elementų, banditų, jų pagalbininkų, buožių šeimų iškeldinimu arba specialiais perkėlimais į kitus sovietų sąjungos regionus“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Juzėnas.
Istoriko teigimu, trėmimais taip pat siekta nutautinti ir asimiliuoti Lietuvą, pasėjant baimę, užgniaužiant bet kokį antisovietinį pasipriešinimą.
Be politinių ir ideologinių priežasčių, buvo ir ekonominių – tremtiniai bei politiniai kaliniai tapo pigia darbo jėga, reikalinga išgauti gamtos išteklius atšiauriuose Sibiro regionuose.
Sugrįžo mažiau nei pusė
Pirmoji didelė Lietuvos gyventojų deportacija įvykdyta 1941 metų birželio 14–19 dienomis. Gyvuliniuose vagonuose išvežta apie 17,5 tūkst. žmonių. Dauguma jų atsidūrė Altajaus krašte, kiek mažiau – Novosibirsko srityje, Kazachijoje, Komijoje, Krasnojarsko krašte.
„Vyrai buvo atskirti nuo šeimų ir, kaip kaliniai, išvežti į lagerius. Jie kalinti Norilsko, Dudinkos, Lamos, Medvežij Ručejaus (Krasnojarsko kraštas), Intos ir kituose lageriuose“, – pasakoja D. Juzėnas.
Per pirmuosius trėmimus iš Panevėžio miesto ir apskrities ištremti 603 žmonės: 526 jų išvežti į tremties vietas, 77 – į lagerius. Tarp ištremtųjų buvo nemažai žinomų Panevėžio kariškių, pedagogų, prekybininkų ir kitų profesijų atstovų.
Pasak istoriko, per pirmuosius masinius trėmimus sovietai trėmė ir kitų tautybių Lietuvos gyventojus.
Tarp tremtinių lietuviai sudarė apie 71,6 proc., žydai – 12,5 proc., lenkai – 11 proc.
Pavyzdžiui, iš Panevėžio buvo ištremta apie 80 žydų.
Deportacijas nutraukė tik 1941 metų birželio 22 dieną prasidėjęs nacistinės Vokietijos ir sovietų sąjungos karas.
Anot D. Juzėno, po metų – 1942-ųjų birželį – beveik pusė iš Altajaus krašto ištremtų lietuvių buvo perkelti dar toliau, į Jakutijos šiaurę prie Laptevų jūros. Ten jų laukė dar baisesnės, atšiauresnės gyvenimo sąlygos.
Dėl itin šalto, gyventi beveik netinkamo klimato, bado ir ligų žmonės masiškai sirgo, o daugelis, ypač vaikų, neišgyveno.
„Po daugelio metų į Lietuvą grįžo mažiau nei pusė 1941 metų tremtinių“, – sako D. Juzėnas.
Deportacijos viena paskui kitą
1945-aisiais, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, sovietai tęsė trėmimus.
Tų metų pavasarį į gyvulinius vagonus buvo grūdami ir tremiami Lietuvos vokiečiai, o liepą ir rugsėjį – daugiausia lietuviai.
Nedidelės deportacijos vyko ir 1946–1947 metais. O 1948 metų gegužę per operaciją „Vesna“ („Pavasaris“) gyvuliniais vagonais į šiaurinius sovietų sąjungos regionus išvežta apie 40 tūkst. Lietuvos gyventojų. Tai buvo didžiausi trėmimai pagal ištremtųjų skaičių.
Iš Panevėžio apskrities tąkart ištremta daugiau nei 2 tūkst. žmonių.
Daugiausia jų atsidūrė Krasnojarsko krašte ir Buriatijos–Mongolijos ASSR.
„Ši deportacija oficialiai buvo nukreipta prieš nustatytų partizanų ir besislapstančių asmenų, žuvusių partizanų ir nuteistųjų šeimas, taip pat prieš pasipriešinimo rėmėjus“, – pasakoja D. Juzėnas.
Pasak istoriko, remiantis komunistine ideologija, rezistencijos rėmėjais dažniausiai laikyti vadinamieji buožės, tai yra daugiau žemės turėję ūkininkai. Vadovautasi nuostata, kad buožes, kaip socialinę klasę, būtina likviduoti – ištremti.
Dar vienas didelis trėmimas, pavadintas „Priboj“ („Bangų mūša“), buvo 1949 metų kovo 25–28 dienomis.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, per šią operaciją iš Lietuvos ištremta daugiau kaip 30 tūkst. žmonių, iš jų net 8 357 – vaikai iki 15 metų. Apie 78 proc. tremtinių buvo apgyvendinti Irkutsko srityje, kiti – Krasnojarsko krašte.
Tremtiniai dirbo kolūkiuose, tarybiniuose ūkiuose, miško pramonėje, o nedidelė dalis – kasybose ir kitose pramonės šakose.
1951 metų spalio 2–3 dienomis buvo organizuota trėmimo operacija „Osen“ („Ruduo“) ir per ją deportuota dar apie 16 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Paskutiniai trėmimai vyko 1952–1953 metais.
Trauminė patirtis
Pasak D. Juzėno, iš 132 tūkst. 1941–1952 metais ištremtų Lietuvos gyventojų apie 28 tūkst. nebegrįžo – jie mirė nuo ligų, bado ir nepakeliamo darbo.
Dar apie 50 tūkst. ilgai negalėjo sugrįžti į gimtąsias vietas arba apskritai nebegrįžo į Lietuvą.
„Lietuva ne tik neteko daugybės savo žmonių, bet ir buvo suardyti socialiniai ryšiai, visuomenės struktūra. Karai, represijos, krizės ir įvairios netektys daro didelę įtaką žmonių psichologinei savijautai ir sveikatai. Tokia trauminė patirtis net ir po kelių dešimtmečių veikia nukentėjusiuosius tiek fiziškai, tiek emociškai“, – teigia istorikas.
O sugrįžusiųjų tėvynėje niekas nelaukė išskėstomis rankomis – jie susidūrė su tremtinio stigma, jiems buvo sunku susirasti darbą, nesiliovė persekiojimas.
Tikėjo laisva Lietuva
Šviesaus atminimo partizano, dimisijos pulkininko, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus, Laisvės premijos laureato Jono Čeponio-Vaidevučio šeimai taip pat teko patirti daug išbandymų.
Iškentęs kankinimus, lagerio pragarą ir tremtį, partizanas savo vaikus augino patriotiškumo dvasia ir net gūdžiausiu sovietmečiu nebijojo kalbėti, kad laisvė verta ir didžiausių aukų.
Jis niekada nesigailėjo pasirinkto kelio ir tikėjo, kad ateis laikas, kai blogio imperija – sovietų sąjunga – žlugs, o Lietuva vėl taps nepriklausoma.
„Panevėžio balsui“ J. Čeponis yra pasakojęs, kad, siekdamas išvengti priverstinio šaukimo į nacistinės Vokietijos ginkluotąsias pajėgas – vermachtą, Antrojo pasaulinio karo metais įstojo į kunigų seminariją.
Vis dėlto kunigu netapo.
Jau kur kas vėliau, patyrus sovietų represijas, ir jo bičiulis monsinjoras Alfonsas Svarinskas, ir kiti dvasininkai patarė likti pasauliečiu – sovietams kišantis net į Bažnyčios gyvenimą, politiniam kaliniui tapti dvasininku būtų buvę itin sudėtinga, o gal net neįmanoma.
Save vadino laimės kūdikiu
Dar besimokydamas seminarijoje J. Čeponis įsitraukė į pogrindinę veiklą.
Kaimynystėje dažnai lankydavosi partizanai, seminaristas rašomąja mašinėle jiems spausdino įvairią literatūrą, palaikė ryšius, Kaune gaudavo dokumentus ir kitus partizanams reikalingus daiktus. Galiausiai, stiprėjant persekiojimui, teko palikti seminariją ir pačiam trauktis į mišką.
J. Čeponis, slapyvardžiais Vaidevutis ir Vaidila, tapo Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumo patikėtiniu ryšiams su kitomis apygardomis, turėjo dokumentus svetima pavarde.
Jis dažnai keliavo palaikydamas ryšius tarp partizanų štabų.
J. Čeponis yra pasakojęs, kad prasidėjus suėmimams ir tardymams dalį gyventojų saugumui pavyko užverbuoti, todėl netrukus imta ieškoti ir jo.
Teko slapstytis, tačiau 1948-aisiais, nuvykus į Kauną pas ryšininkes, pateko į pasalą.
Iš jos pavyko pabėgti netoli – prie Karo muziejaus nežinia kuo gavo per galvą, neteko sąmonės ir atsipeikėjo jau suimtas.
Vėliau beveik metus truko žiaurūs tardymai.
Bausmė buvo negailestinga – 25 metai lagerio amžino įšalo žemėje Norilske, viename šiauriausių rusijos miestų.
Vis dėlto pats J. Čeponis save vadino laimės kūdikiu – tuo metu mirties bausmė buvo laikinai panaikinta, bet jau po metų vėl sugrąžinta.
Išleido į laisvę, bet ne į Lietuvą
Kalėjimo metai buvo nežmoniškai sunkūs – alinamas darbas anglių kasykloje, didžiulis šaltis, nuolatinis alkis.
Kartą kasykloje įvykęs sprogimas pažeidė J. Čeponio akis ir jis apako.
Lietuvį gelbėjo keli represijas patyrę Stalino gydytojai žydai.
Nors vaistų neturėjo, jie padarė viską, ką galėjo. Gerokai vėliau, jau sugrąžinti į Maskvą, į kalinių ligoninę Kemerove, J. Čeponiui atsiuntė vaistų ir kovotojas už Lietuvos laisvę pamažu atgavo regėjimą.
„Mano tėvas viską pasakodavo: kaip buvo kankintas, kaip jį suėmė, kaip kalėjime laikė, kaip Sibire susipažino su mama. Mūsų šeimoje tai niekada nebuvo slepiama.“
A. Čeponis
J. Čeponis dalyvavo Norilsko tremtinių sukilime, po kurio sąlygos jiems šiek tiek pagerėjo. Du trečdalius bausmės atlikusiems kaliniams leista prašytis paleidžiamiems į laisvę anksčiau. Kai atsirado tokia galimybė, J. Čeponis jau buvo kalėjęs apie dešimt metų. Lagerio vartai jam atsivėrė simbolinę dieną – vasario 16-ąją, baisiomis Sibiro sąlygomis praleidus 12,5 metų.
Tačiau grįžti į Lietuvą negalėjo – dar laukė ilgi metai tremties.
Likusį bausmės laiką praleido Buriatijoje, pas brolį. Čia gyvendamas vedė taip pat tremtinę, brolienės seserį Pranutę. Sibire gimė keturi jų vaikai: Kęstutis, Birutė, Vytautas ir Algis.
Neslėpė skausmingos praeities
Čeponiai Sibire gyveno iki 1967 metų pavasario.
Grįžę į Lietuvą, dar metus negalėjo prisiregistruoti, o be registracijos nebuvo įmanoma įsidarbinti, nes šeima neturėjo leidimo gyventi šalyje.
Panevėžyje gyvenantis J. Čeponio sūnus Algis pasakoja, kad, nepaisant viso patirto siaubo, tėtis visą gyvenimą buvo optimistas. Ir niekada neslėpė buvęs politinis kalinys ir tremtinys.
„Visą laiką, kiek atsimenu, tėtis tikėjo, kad okupacija laikina, ir visada pabrėždavo, kad reikia laikytis tradicijų bei tikėjimo, nes tai pagrindinė žmonijos tiesa. Mokė nepamiršti savo šaknų ir istorijos. Sovietų sąjungą jis vadindavo blogio imperija, kuri anksčiau ar vėliau sužlugs“, – prisimena A. Čeponis.
Sūnus džiaugiasi, kad tėtis sulaukė Atgimimo, matė vėl nepriklausomą Lietuvą, už kurią kovojo, ir stebėjo šalies vystymąsi.
J. Čeponis mirė 2019-aisiais.
„Kai kiti skųsdavosi, kad gyvena blogai, jis sakydavo: pagalvokite, kaip gyvenome anksčiau, ar norėtumėte grįžti į tuos laikus? Būdamas 92-erių primindavo: „Nevarykite Dievo į medį – dar niekada taip gerai negyvenome“, – prisimena Algis.
Pats gimęs tremtyje, A. Čeponis pasakoja iš bendraamžių žinantis, jog dalis buvusių politinių kalinių ir tremtinių apie savo praeitį vaikams nieko nepasakodavo – gal manė taip juos apsaugoti.
„Mano tėvas viską pasakodavo: kaip buvo kankintas, kaip jį suėmė, kaip kalėjime laikė, kaip Sibire susipažino su mama. Mūsų šeimoje tai niekada nebuvo slepiama. Paauglystėje net šiek tiek didžiavausi, kad gimiau Sibire, tarsi buvau išskirtinis. Tikriausiai tai lėmė ir tėvų auklėjimas“, – svarsto jis.
Pasak Algio, tėvai niekada, net sovietmečiu, nebijojo vaikų nusivesti į bažnyčią ir skatino dainuoti lietuviškas dainas.
Nė vienas iš keturių J. Čeponio vaikų netapo komjaunuoliu.
Verbų sekmadienis – ir Sibire
„Mano tėvukas buvo tradicijų ir lietuvybės puoselėtojas“, – didžiuojasi A. Čeponis.
Tėvai į Lietuvą grįžo, kai jam buvo vos treji.
Pasak Algio, nei jis, nei broliai Velykų tremtyje nepamena.
„Kalėdas atsimenu labai gerai, tačiau Velykų – nelabai. Jos neįstrigo“, – sako Algis.
Vyresni tremtiniai jam yra pasakoję, kad Velykos Sibire buvo labai skirtingos iki Stalino mirties ir po jos.
„Iki Stalino mirties sąlygos buvo kur kas griežtesnės. Tremtiniai neturėjo net ką valgyti. Vieną margutį dalindavo į keturias dalis. Žmonės neturėjo nei savo ūkio, nei vištų, nei iš kur gauti kiaušinių“, – pasakoja Algis.
Po Stalino mirties gyvenimas kiek palengvėjo.
Velykų dieną tremtiniai stengdavosi bent simboliškai paminėti šventę pasimelsdami.
Kartais ir artimieji iš Lietuvos atsiųsdavo džiovintų obuolių ar įdėdavo saldainių.
O pačiam A. Čeponiui atminty liko įsirėžę, kaip Verbų sekmadienį tėtis dar miegant vaikus žadindavo kadagio šakelėmis brūkštelėdamas per kojas ir sakydamas: „Ne aš mušu, verba muša.“
Neleido sovietams atimti Velykų
A. Čeponis juokiasi, kad šiandien vaikams net ir saldainiai ne visi skanūs.
„Kai aš augau, džiaugdavomės viskuo, ką gaudavome. Vieną šokoladinį saldainį dalindavome į keturias dalis“, – prisimena jis.
Nepaisant sunkumų, tremtinių šeimoje Velykos ir sovietmečiu buvo didelė šventė.
Šeštadienį visi kartu skutinėdavo margučius, vaikai susukdavo Velykio gūžtą – slaptą vietelę, į kurią tėvai patardavo įdėti kokį margutį, kad Velykis žinotų, kur ateiti.
Algis šypsosi ją įrengdavęs spintos stalčiuje. Ryte rasdavo saldainių, keletą margučių, kartais džiovintų vaisių.
„Prieš Velykas turėdavome labai griežtai laikytis pasninko. Didysis penktadienis būdavo be mėsos ir be televizoriaus. Šeštadienį – lygiai taip pat. Tėvai neleisdavo linksmintis ar žiūrėti televizoriaus“, – pamena A. Čeponis.
Sekmadienį dar su tamsa šeima išsiruošdavo į bažnyčią. Kartais važiuodavo, kartais iš Velžio į Panevėžį eidavo pėstute.
„Ir dabar man ne Velykos, jeigu ryte nenueinu į Prisikėlimo Mišias“, – sako tremtinio sūnus. 
- Lietuviai kentėjo nuo sovietinių represijų ir trėmimų.
- 1941 ir 1944–1953 metais ištremta daugiau kaip 132 tūkst., o gulago lageriuose įkalinta dar apie 156 tūkst. Lietuvos gyventojų.
- Trėmimai buvo skirti sunaikinti nepriklausomos Lietuvos šviesuolius ir įbauginti visuomenę.
- Tremtiniai kentėjo nuo bado, šalčio, ligų ir sunkaus darbo, daug jų mirė.
- Jonas Čeponis-Vaidevutis dalyvavo partizanų veikloje, buvo suimtas, kentėjo tardymus ir buvo ištremtas.
- Tremtyje Sibire sukūręs šeimą, visada mokė vaikus patriotiškumo ir tikėjimo.
- Tremtinių šeimos stengėsi saugoti tradicijas ir švęsti šventes, nors gyvenimas buvo labai sunkus.
- Jonas Čeponis sulaukė Lietuvos nepriklausomybės, mirė 2019 metais, palikęs drąsos ir tikėjimo pavyzdį.
