Šviesi ateitis.
Judaizmas netikėtai atsigauna, bet neišvengiama gilaus religinio bei politinio susiskaldymo, daugiausia dėl Izraelio
Judaizmas tarpsta: tiek Izraelyje, kur nūnai gyvena 43 proc. pasaulio žydų, tiek visoje žydų diasporoje. Žydai kaip tauta irgi klesti. JT užsakyta ir neseniai paskelbta pasaulinio laimės tyrimo ataskaita rodo, kad nepaisydami visų savo problemų izraeliečiai yra tarp laimingiausių tautų ir užima 14 vietą lenkdami britus ir prancūzus. Diasporoje žydų gyvenimas dar niekada nebuvo toks laisvas, toks pasiturintis ir toks saugus.
JAV į viceprezidento postą 2000-aisiais kandidatavo praktikuojantis žydas – senatorius Josephas Liebermanas. Kartu su prezidento posto siekusiu Alu Gore’u jam beveik pavyko laimėti. Pasak jo, žydų tikėjimas jam netrukdė, o kaip tik patiko daugeliui rinkėjų krikščionių, kurie į savo religiją žiūri rimtai. J. Liebermanas su žmona Hadassah „svajojo apie didelę suką“ (paprastą, šakomis dengtą trobelę, kurioje žydai valgo ir linksminasi derliaus šventės, sukoto, metu), suręstą viceprezidento rezidencijos teritorijoje. „Jautėme, kad galime būti savimi.“ Jeigu, kaip vylėsi, jis būtų tapęs kandidatu į Baltųjų rūmų galvos vietą, „ir ten būčiau likęs praktikuojantis“.
„Amerikoje būti žydu šaunu, – sako rašytojas Jonathanas Jeremy’is Goldbergas. – Norėdamos nuslėpti žydišką tapatybę, garsenybės kadaise keisdavo pavardes. Dabar televizijoje jos pasakoja apie bandymus žydišką tapatybę įskiepyti savo vaikams, kurie yra pusiau žydai. Tarkime, [aktorė] Gwyneth Paltrow. Jos tėvas kilęs iš rabinų, o motina – protestantė iš Vidurio Amerikos. Savo tinklaraštyje apie maistą aktorė rašo apie mėgstamus košerinius receptus sederiui [tai – šeimos malda vakarienė, skirta pavasario šventei Pesachui paminėti]. Sederiai populiarūs tarp žmonių, kurie nėra žydai. Bar micva [pilnametystės ritualas] irgi atėjo į madą. Vaikai tai mato per televizorių, mato tokiose ceremonijose dalyvaujančius draugus ir patys to užsimano.“
Mažesnėse diasporos bendruomenėse žydai irgi klesti, nors tokio jausmo kaip JAV, kad esi visiškai ir tiesiogiai įsiliejęs, niekur kitur nėra. Rusijoje ir Ukrainoje, kur komunistų laikais judaizmas ir sionizmas buvo slopinami, žydai užima svarbią vietą versle. Žydų filantropija atkuria bendruomeninį gyvenimą tiems, kurie nutarė likti, užuot emigravę į Izraelį ar Vakarus.
Be to, Izraelį ir žydų diasporą sieja tvirti ir lojalūs ryšiai. Diasporos žydai (plačiąja prasme) Izraelį myli ir brangina: palaiko kovoje su priešais (tikrais ir įsivaizduojamais), remia vyriausybę ir piktinasi kritikais.
Vos prieš kelis dešimtmečius to nebuvo galima numatyti. Hitleris buvo sunaikinęs trečdalį žydų. Buvo nušluotas tūkstantis metų žydų civilizacijos Vidurio ir Rytų Europoje. Žydų išlikimui pasitarnavo tai, kad iki nacių „galutinio sprendimo“ likus 60 metų per tuometę caro imperiją nusirito pogromai, dėl kurių žydai masiškai emigravo į Vakarus. Kai darbo ėmėsi Hitleris, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, taip pat Didžiojoje Britanijoje, saugiai gyveno apie 6 mln. žydų, o dar 3 mln. – Sovietų Sąjungoje.
Vidurio ir Rytų Europoje tradicinis religinis mokymas ir praktikavimas 150 metų buvo užėmęs gynybines pozicijas, nes politinė emancipacija šiame regione kai kur atvėrė getų vartus ir tai išjudino štetlų (nedidelių žydų bendruomenių) tradicijas. O dabar senasis gyvenimo būdas buvo sunaikintas; kartu su didžiąja dalimi šiuolaikinės, liberalios žydų kultūros. Afrikos šiaurėje ir Levante gyvenančios sefardų bendruomenės, kurios tarp žydų ilgą laiką buvo mažuma, įgavo pranašumą dėl skaičiaus. Kartu su graudžiai menkomis tų, kurie išgyveno nacių okupuotoje Europoje, gretomis jie ir sudarė gyventojų branduolį naujojoje Izraelio valstybėje.
Ben Guriono klaida
Valstybės įkūrėjai – daugiausia socialistai sionistai – manė, kad netrukus senosios religijos neliks nė padujų. Pirmasis Izraelio ministras pirmininkas Davidas Ben Gurionas laikėsi nuomonės, kad diasporose 2000 metų praktikuotas judaizmas – nukrypimas nuo žydų etoso tikrojo įgyvendinimo. Jam atrodė, kad Talmudas (senovinis judaizmo teisės ir tradicijų šaltinis) yra per daug kazuistinis, tad naujajai valstybei reikia grįžti prie Biblijos. Bet kelis šimtus studijuojančių Talmudą jis sutiko atleisti nuo tarnybos kariuomenėje įsitikinęs, kad jie mirštanti padermė.
Iki holokausto sulaukti daugumos žydų pritarimo sionizmui (žydų nepriklausomybės judėjimui Palestinoje) nesisekė. O dabar jis buvo pateisintas, bent jau savose akyse. Bet dalis žydų, ypač JAV, dar nebuvo įtikinti. Dėl išgyvenimo kovojantis ir nuskurdusių imigrantų užplūstas Izraelis jiems atrodė nepatikimas. Jungtinėse Valstijose pagrindinis šūkis buvo asimiliacija. Iškilti siekiantys imigrantų kartos vaikai ir anūkai pasirinko sušvelnintas XIX a. Vokietijoje susiformavusios religinės praktikos formas.
Į žydų valstybingumą nedraugiškai žiūrėję JAV žydai nuomonę staiga pakeitė po 1967 m. šešių dienų karo. Visiems drauge patyrus baimę, o po to palengvėjimą ir triumfą, pradėta masiškai reikšti solidarumą su apgulta žydų valstybe. Tarp emocijų įsipynė ir apmaudas, net kaltė, kad holokausto metu JAV žydų lobistų bandymai įkalbėti prezidentą Frankliną Rooseveltą gelbėti žydus buvo neefektyvūs.
Sociologai teigia, kad Izraelis, taip pat lėšų rinkimas ir lobizmas jo vardu, tapo JAV žydų „pasaulietine religija“. Pilietinės kampanijos metu garsiai išreikštas reikalavimas sovietiniams žydams leisti laisvai emigruoti irgi sulaukė masinės paramos, ypač iš jaunesnių žydų. Be to, prasidedant XXI a. postmodernizmas netikėtai parodė nosį tiek dogmatiškai izraeliečių bedievybei, tiek diasporos polinkiui asimiliuotis. „Postmodernizmas palankus visoms religijoms, – sako filosofas Moshe Halbertalas iš Jeruzalės. – Protas buvo nuvainikuotas; nebėra jokio didžiojo naratyvo.“ Dvigubos tautybės ir tapatybės žmones skatina džiaugtis savo įvairove ir ją demonstruoti, o ne slėpti.
Daug diasporos žydų ir šiandien tolsta nuo judaizmo ar žydiškumo arba nutaria jų atsisakyti. Bet daugybė kitų sąmoningai nutaria likti ir rinktis vieną iš miriadų naujų būdų išreikšti savo atsidavimą. Klausimas, kas būtent sudaro žydiškumą, iki šiol sukelia daug diskusijų.
Atsigauna ir žydų ortodoksai. Dėl ankstyvų santuokų ir didelio gimstamumo kraštutiniai ortodoksai (dievobaimingieji), išpažįstantys haredi judaizmą, sulaukė demografinio sprogimo. Dėl to jų skaičius smarkiai išaugo, ir tai atsveria nuolat vykstantį pasitraukimą iš aktyvaus judaizmo dėl asimiliacijos. Šiandien žydų visame pasaulyje šiek tiek daugiau nei prieš 40 metų (žr. grafiką). Vertinant atsargiai, haredi judaizmą šiuo metu išpažįsta vienas iš dešimties žydų. Šiuolaikiniai ortodoksai sudaro dar 10 proc.
Dažnas izraelietis linkęs save laikyti „tradiciniu“. Bet net ir tie, kurie teigia esą pasauliečiai, patys to nesuvokdami per aibę išraiškų gyvena žydiškai, netgi religingai, o Izraelio nacionalinis, kultūrinis ir religinis žydiškumas vis dažniau pasiekia diasporos bendruomenes.
Po to, kai 2000 m. žlugo taikos procesas su palestiniečiais, ir po įkandin einančio žiauraus sukilimo, izraeliečių politinės pažiūros juntamai sugriežtėjo. Teoriškai „dviejų valstybių sprendimą“ palaiko visos pagrindinės Izraelio partijos, o realiai augantis šiuolaikinių ortodoksų naujakurių judėjimas Vakarų krante veda prie vyriausybės politikos, kuri numato okupaciją be pabaigos. Norint tokią politiką palaikyti ir pateisinti, formuojasi rėksmingai nacionalistinė laiko dvasia. Kai taikos link nė kiek nepasistūmėta, tai gali būti neišvengiama. Galbūt neišvengiama ir tai, kad tai palenkia diasporos žydus.
Mūsiška taika
Priemiestis Konektikute. Didžiuma vietinės neortodoksinės sinagogos narių – kaip ir dauguma izraeliečių ir diasporos žydų – apklausoje neabejotinai atsakytų esą už taiką ir dvi valstybes. Neseniai sekmadienį atmosfera sinagogoje negalėjo būti labiau civilizuota. Drauge užkrimtę dešrainių su kopūstų salotomis, žydai, krikščionys ir musulmonai patraukė tvarkyti vietinio parko. Rabino žodžiai įkvėpė deramą tarpreliginę dvasią. Sinagogos bibliotekoje ant grindų buvo pakloti kilimai musulmonų maldoms.
Koridoriuje prie šios laikinos mečetės du moksleiviai musulmonai skaitė Izraelio nepriklausomybės deklaraciją: „Mes tiesiame taikos ir vienybės ranką visoms kaimyninėms valstybėms ir jų tautoms.“ Greta kabojo regiono žemėlapis. „Nėra Gazos“, – pastebėjo vienas. „Vakarų kranto irgi“, – pridūrė jo brolis. Sinagogos prižiūrėtojas vėliau paaiškino, kad žemėlapis yra „biblinis, o ne politinis“.
Šiandien tarp žydų politinių nuotaikų dominuoja agresyvus gynimasis – neįtikėtinas aukos pozicijos ir netolerancijos mišinys. Skatinama nereikšti nepritarimo Izraeliui, o dažnai ir iškart nutildoma. „Tarp Didžiosios Britanijos žydų, kurių apie 300 tūkst., susiformavo gryniausia makartizmo atmosfera, – sako politikos apžvalgininkas Jonathanas Freedlandas. – Žmonės bijo išsakyti savo nuomonę.“ „JAV atvira diskusija apie Izraelį iš esmės užgniaužta, – pastebi istorikas ir Niujorke rabinus rengiančios Žydų teologinės seminarijos kancleris Arnoldas Eisenas. – Kai kurie rabinai sako, ką mano bet žmonės nepageidauja peštis, ir juntamas nenoras ginčytis dėl Izraelio. Dešinieji sako, kad kritikuodamas bet kokią Izraelio politiką talkininkauji priešui ir jį nuramini.“ Prisimenant Izraelio galią ir diasporos žydų jėgas bei įtaką, tai atrodo paradoksalu.
Į tai smarkiai įsivėlęs atgimstantis religinis tikėjimas. Skirtis tarp nacionalizmo, ksenofobijos ir judaizmo nyksta, jie susilieja. Žydai mato, kad jų požiūris skiriasi nuo didžiumos pasaulio nuomonės, o tai didina daugelio jaučiamus nuogąstavimus. Irano grasinimai ir branduolinės ambicijos – patogus taikinys tokiems jausmams. Diasporos žydų lyderiai primygtinai tvirtina, kad Izraelis klaidingai suprantamas. Kritiką jie priskiria antisemitizmui, kuris vėl stiprėja.
Žydų misticizmą tyrinėjantis mokslininkas Arthuras Greenas, dėstantis rabinų mokykloje Bostone, Izraelio politiką ir absoliutų JAV žydų pritarimą tokiai politikai kaltina dėl to, „kad nusisuka nuo aibės mąstančių žydų. O mes tuomet sakome, kad jie šiaip ar taip nėra atsidavę žydai, tai kam jie rūpi?“
Kaltinimą, kad Izraelio karingumas atgraso jaunus diasporos žydus nuo judaizmo ir žydiškumo, kandžiai išdėstė Peteris Beinartas, žurnalistas iš Vašingtono miesto. Tarp JAV žydų tai sukėlė karštų diskusijų. Bet aibė kitų ekspertų neigia priežastinį ryšį. A. Eisenas pažymi, kad žydų gretos retėja ne vienus metus, jas palieka daug žydų, ypač jaunesnių. Silpstant jų prisirišimui prie judaizmo, silpsta ir jų atsidavimas Izraeliui. Tiems, kurie Izraelį kritikuoja ir sulaukia bendruomenės rūstybės, šalis bent jau rūpi tiek pat, kiek tiems, kurie mėgina juos nutildyti. „Meilė turi balsą“, – tvirtina jis.
