Kodėl perkopę pusamžį žmonės sendami tampa laimingesni. Paklauskite, ką žmonės mano apie senėjimą, ir tikriausiai jie atsakys taip pat kaip Maurice’as Chevalier: „Pagalvojus apie alternatyvą, senatvė ne taip blogai.“ Stingstantys sąnariai, silpstantys raumenys, prastėjantis regėjimas ir sutrikusi atmintis. Pridėkite atsainią šiuolaikinio pasaulio panieką seniems, ir tai atrodys bauginanti perspektyva – gal ir geriau už mirtį, bet ne itin. Tačiau bijodama senatvės žmonija klysta. Gyvenimas visai ne ilga ir lėta kelionė iš saulėtų aukštumų leidžiantis į mirties slėnį. Jis labiau primena U raidę.Pradėję suaugusiųjų gyvenimą žmonės, apskritai, būna nusiteikę gana linksmai. Nuo jaunystės iki vidutinio amžiaus viskas leidžiasi pakalnėn, kol pasiekiamas žemiausias taškas, žinomas kaip pusamžio krizė. Kol kas viskas suprantama. Staigmena laukia toliau. Nors artėdami senatvės link žmonės praranda branginamus dalykus – gyvybinę energiją, proto aštrumą ir išvaizdą – jie gauna tai, ko žmonės siekia visą gyvenimą – laimę.Šią neįprastą išvadą pateikė nauja ekonomikos šaka, kurioje siekiama rasti tinkamesnį už pinigus žmonių gerovės matą. Įprastame ekonomikos moksle pinigai naudojami kaip naudingumo pakaitalas – nykus būdas kalbėti apie laimę. Bet kai kurie ekonomistai nėra įsitikinę, kad pinigus ir gerovę sieja tiesioginis ryšys. Jie nutarė perprasti reikalo esmę ir išmatuoti pačią laimę.Šios idėjos prasiskverbė į politiką, pradėdamos Butane, kur planavimo procesą lemia bendrosios nacionalinės laimės (BNL) koncepcija. Kuriant naują politinę strategiją, visuomet reikia įvertinti BNL, panašiai kaip kitose šalyse įprasta įvertinti poveikį aplinkai. 2008 metais Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy dviejų Nobelio premijos laureatų, ekonomistų Amartyos Seno ir Josepho Stiglitzo paprašė sugalvoti bendresnį tautos pasitenkinimo matą nei BVP. Tuomet praėjusį mėnesį, o tai buvo Didžiajai Britanijai nebūdingas perdėtai jausmingas gestas, Davidas Cameronas pareiškė, kad britų vyriausybė pradės rinkti duomenis apie gerovę.Apie tai jau surinkta daug duomenų, ir tai atliko, pavyzdžiui, „General Social Survey“ (JAV), „Eurobarometer“ ir „Gallup“. Apklausiant užduodami du pagrindiniai klausimai. Vienu atveju domimasi, kaip žmonės vertina savo gyvenimą, o kitu – kaip jie jaučiasi tam tikru metu. Pirmuoju atveju iš esmės klausiama: kaip jaučiatės pagalvoję apie savo gyvenimą apskritai? O antruoju, tarkime: ar vakar jautėtės laimingas (patenkintas, piktas, sunerimęs)? Sakoma, kad pagal pirmąjį klausimą vertinama bendroji gerovė, o pagal antrąjį – hedoninė arba emocinė gerovė. Į juos ne visuomet atsakoma vienodai: pavyzdžiui, turėdami vaikų žmonės paprastai geriau vertina savo gyvenimą apskritai, bet didesnė tikimybė, kad vakar jie pyko arba jautė nerimą.Statistikos specialistai po didžiulius per tokias apklausas surinktų duomenų kiekius naršo beveik kaip auksingą smėlį plaunantys kalnakasiai. Jie mėgina rasti atsakymą į amžiną klausimą: kodėl žmonės būna laimingi?Regis, yra keturi pagrindiniai veiksniai: lytis, asmenybė, išorinės aplinkybės ir amžius. Apskritai, moterys yra šiek tiek laimingesnės už vyrus. Bet ir labiau linkusios į depresiją: depresiją kada nors gyvenime patiria nuo penktadalio iki ketvirčio moterų, o štai vyrų tik apie dešimtadalis. Tai reiškia, kad moterys yra labiau linkusios į kraštutines emocijas arba kad kelios moterys už vyrus yra nelaimingesnės, bet dauguma vis dėlto linksmesnės.Ekonomistams atliekant sudėtingas regresines analizes, išryškėja du asmenybės bruožai: neurotizmas ir ekstraversija. Neurotiški žmonės, kurie yra linkę jausti kaltę, pyktį ir nerimą, dažnai būna nelaimingi. Tai daugiau negu tautologinė pastaba apie žmonių nuotaikas, kai apie jausmus jų teiraujasi socialinių tyrimų agentūros arba ekonomistai. Tyrimai, per kuriuos žmonės stebėti daug metų, parodė, kad neurotizmas yra nuolatinis asmenybės bruožas ir leidžia neblogai numatyti laimės lygį. Neurotiški žmonės ne tik yra linkę į neigiamus jausmus, bet ir jų emocinis intelektas dažnai būna žemas, taigi jiems prastai sekasi užmegzti arba palaikyti santykius, ir dėl to jie jaučiasi nelaimingi.Dėl neurotizmo žmonės paprastai būna niūrūs, o štai ekstravertiškumo poveikis priešingas. Linkę dirbti komandose ir mėgstantys vakarėlius dažnai būna laimingesni už tuos, kurie dieną praleidžia užsidarę kabinete, o vakarus leidžia užsidarę namie. Šis asmenybės bruožas gali padėti paaiškinti kai kuriuos kultūrų skirtumus: lyginant panašias britų, kinų ir japonų grupes nustatyta, kad apskritai britai yra ir ekstravertiškesni ir laimingesni už kinus bei japonus.O dar yra aplinkybės. Kaip žmonės jaučiasi, priklauso nuo įvairiausių jų gyvenime vykstančių dalykų, kaip antai santykiai, išsilavinimas, pajamos ir sveikata. Santuoka žmonėms gerokai pakelia dvasią, bet poveikis ne toks stiprus kaip neturint darbo kylanti niūri nuotaika. Jungtinėse Valstijose kadaise manyta, kad juodaodžiai yra mažiau laimingi, nors naujausi duomenys rodo, kad nūnai juodaodžiai arba ispanų kilmės žmonės yra laimingesni. Kartu su vaikais gyvenantys žmonės ne tokie laimingi, kaip gyvenantys be vaikų. Geresnį išsilavinimą turintys žmonės yra laimingesni, bet tas poveikis išnyksta atsižvelgus į pajamas. Kitaip tariant, atrodo, kad išsilavinę žmonės yra laimingi, nes dėl to yra turtingesni. O turtingesni žmonės yra laimingesni už vargšus, nors galima ginčytis kiek.Atėjus rudeniuiPagaliau yra amžius. Paklauskite grupės trisdešimtmečių ir grupės septyniasdešimtmečių (2006 metais kartu su dviem kolegomis Heather Lacey ir Dylanu Smithu tai padarė Peteris Ubelis iš Duko universiteto Sanfordo viešosios politikos mokyklos), kuri, jų manymu, bus laimingesnė, ir abi grupės atsakys, kad trisdešimtmečiai. Paprašykite jas įvertinti savo gerovę, ir paaiškės, kad laimingesni yra septyniasdešimtmečiai. Mokslininkai pacitavo dainos žodžius, kuriuos Pete’as Townshendas iš „The Who“ parašė, kai jam buvo 20: „Things they do look awful cold / Hope I die before I get old“ („Kaip siaubingai šaltai jie viską daro / Tikiuosi mirti dar nepasenęs“). Jie atkreipė dėmesį, kad į septintąją dešimtį įkopusio P. Townshendo tinklaraštis spinduliuoja gerą nuotaiką.
Galbūt P. Townshendas save ir laikė jaunatvišku radikalu, bet toks požiūris labai senas ir tradicinis. XVI ir XVII amžiuose dominavęs gyvenimo tėkmės įvaizdis „septyni žmogaus gyvenimo tarpsniai“ beveik nekintamai buvo suvokiamas kaip iki pusamžio auganti svarba ir pasitenkinimas, o po to staigus nuosmukis keliaujant kapo link. Pakilimą ir nuosmukį sukeisti vietomis – nauja idėja. „XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje keliese pastebėjome U formą, – sako ekonomikos profesorius iš Voriko verslo mokyklos Andrew Oswaldas. – Surengėme apie tai konferenciją, bet niekas neatėjo.“
Nuo to meto U forma domimasi vis labiau. Jos poveikis laimei yra reikšmingas: atkarpoje nuo žemiausio taško, pasiekto sulaukus pusamžio, iki senyvo amžiaus aukštumų tas poveikis siekia bent pusę nedarbo poveikio. Tokia forma pastebėta visame pasaulyje. Ekonomikos profesorius iš Dartmuto koledžo Davidas Blanchfloweris ir A. Oswaldas tyrinėjo duomenis iš 72 šalių. Žemiausias taškas įvairiose šalyse skiriasi. Pavyzdžiui, priešinguose skalės galuose atsiduria ukrainiečiai, kurie nelaimingiausi jaučiasi būdami 62 metų, ir šveicarai, kurie nelaimingiausi būna 35 metų. Bet absoliučioje daugumoje šalių žmonės nelaimingiausi esti įkopę į penktąją dešimtį arba pradėję šeštąją. Pasaulinis vidurkis – 46 metai.
U forma pastebėta ne tik tiriant bendrąją gerovę, bet ir hedoninę arba emocinę gerovę. Arthuras Stone’as, Josephas Schwartzas ir Joan Broderick iš Stony Brook universiteto bei Angusas Deatonas iš Prinstono universiteto šiais metais paskelbė darbą, kuriame gerovė suskirstoma į teigiamus ir neigiamus jausmus, o tuomet nagrinėjama, kaip tie jausmai skiriasi įvairiuose gyvenimo etapuose. Sulaukus pusamžio džiaugsmas ir laimė sumažėja, o tuomet pradeda kilti. Daugiau streso jaučiama pradėjus skaičiuoti trečiąją dešimtį, o tuomet streso lygis staigiai mažėja. Nerimas aukštumas pasiekia sulaukus pusamžio, o po to staigiai krinta. Pyktis mažėja visą gyvenimą. Pusamžiai žmonės būna šiek tiek liūdnesni, bet vėliau liūdesys mažėja.
Apsukus klausimą iš kitos pusės, tendencijos išlieka. Per darbo jėgos tyrimą Didžiojoje Britanijoje žmonių paklausus, ar juos kamuoja depresija, U forma išsilenkia į arką, kurios aukščiausiame taške yra 46 metai.
Laimingesni, kad ir kas nutiktų
Visuomet yra galimybė, kad nukrypimus lemia ne gyvenimo pokyčiai, o skirtumai tarp grupių. Galbūt septyniasdešimtmetis europietis jaučiasi kitaip nei trisdešimtmetis ne dėl to, kad yra senesnis, bet dėl to, kad užaugo per Antrąjį pasaulinį karą ir juos išugdė kitokia patirtis. Bet sukaupti duomenys paneigia grupių įtakos idėją. Amerikiečiai ir Zimbabvės gyventojai tokios patirties neturėjo, bet U forma pastebėta abiejose šalyse. O jei viskas priklausytų nuo grupių poveikio, U forma nebūtų buvusi nuolat fiksuojama per 40 metų trukusius stebėjimus.
Kitas galimas paaiškinimas, kad nelaimingi žmonės anksti miršta. Sunku nustatyti, ar tai tiesa, bet turint omenyje, kad pusamžiai žmonės miršta gana retai, tai paaiškintų tik mažą reiškinio dalį. Galbūt U forma paprasčiausiai atspindi išorinių aplinkybių įtaką. Juk galų gale įvairiuose gyvenimo tarpsniuose žmonėms įtaką daro vienodi veiksniai. Pavyzdžiui, į penktąją dešimtį įkopę žmonės dažnai augina paauglius. Gal pusamžiai žmonės nelaimingi dėl to, kad tenka gyventi kartu su piktais paaugliais? Be to, vyresni žmonės dažnai esti turtingesni. Galbūt santykinį jų pasitenkinimą lemia sukaupti pinigų kalnai?
Pasirodo, atsakymas yra „ne“: įvertinkite pinigus, užimtumą, vaikus, ir U forma vis tiek išliks. Taigi, kai anksčiau buvę nelaimingi pusamžiai žmonės pradeda darytis vis laimingesni, tai turėtų lemti ne išorinės aplinkybės, bet vidiniai pokyčiai.
Tyrimai rodo, kad įvairaus amžiaus žmonės elgiasi skirtingai. Senesni žmonės mažiau kivirčijasi ir geriau sprendžia konfliktus. Jie geriau valdo savo emocijas, lengviau susitaiko su nesėkmėmis ir ne taip linkę į pyktį. Pavyzdžiui, viename tyrime subjektų paprašė paklausyti įrašų, kuriuose žmonės neva juos menkina. Panašiai nuliūdo ir vyresni, ir jaunesni žmonės, bet vyresnieji mažiau supyko ir nebuvo taip linkę teisti, manydami, kad „negalima visą laiką įtikti visiems žmonėms“, kaip pasakė vienas jų.
Yra įvairių teorijų, kodėl taip gali būti. Psichologijos profesorė iš Stanfordo universiteto Laura Carstensen kalba apie „tik žmogui būdingą gebėjimą suvokti savo mirtingumą ir kontroliuoti savo laiką“. Ji tvirtina, kad žinodami esą arčiau mirties vyresnio amžiaus žmonės geriau išmoksta gyventi šiandien. Jie daugiau dėmesio pradeda skirti dalykams, kurie yra svarbūs dabar, pavyzdžiui, jausmams, o mažiau ilgalaikiams tikslams. „Žiūrėdamas į senesnius žmones jaunimas galvoja, kaip turėtų būti baisu artėti prie gyvenimo galo. Bet senesni žmonės žino, kas yra svarbiausia“, – teigia L. Carstensen. Ji sako, kad, pavyzdžiui, „jaunimas į kokteilių vakarėlius eina dėl to, kad ten gali sutikti ką nors, kas ateityje gali būti jiems naudingas, nors tarp mano pažįstamų nėra tokių, kurie išties mėgtų lankytis kokteilių vakarėliuose“.
Miršta ambicijos, gimsta susitaikymas
Yra ir kitų galimų paaiškinimų. Galbūt matydami krintančius bendraamžius išgyvenusieji tvirtai nutaria kuo geriau išnaudoti likusius metus. Galbūt žmonės susitaiko su savo stiprybėmis ir silpnybėmis, atsisako vilčių užimti generalinio direktoriaus postą arba savo paveikslą matyti demonstruojamą „Royal Academy“ ir išmoksta pasitenkinti filialo vadovo darbu bei bažnytinėje šventėje demonstruojama savo akvarele. „Būti senmerge, – sako viena veikėja iš (niekuomet neištekėjusios) amerikiečių rašytojos Ednos Ferber kūrinio, – tai it mirti skęstant – labai žavingas pojūtis, kai nustoji grumtis.“ Galbūt palengvėjimą sukelia susitaikymas su pačiu senėjimu. „Kokia miela ta diena, – pastebėjo amerikiečių filosofas Williamas Jamesas, – kai nustojame siekti būti jauni – arba liekni.“
Kad ir kas lemtų U formos atsiradimą, jos pasekmės ne vien emocinės. Laimingi žmonės ne tik patenkinti, bet ir sveikesni. Psichiatrijos profesorius iš Karaliaus koledžo Londone Johnas Weinmanas stebėjo, kokį stresą jaučia savanorių grupės nariai, o tuomet juos nestipriai sužeidė. Mažiausią stresą patiriančių žmonių žaizdos sugijo dukart greičiau nei jaučiančių didžiausią stresą. Carnegie Mellon universitete Pitsberge mokslininkas Sheldonas Cohenas žmones užkrėtė peršalimo ir gripo virusais. Jis nustatė, kad laimingesni žmonės buvo mažiau linkę susirgti, o jei susirgdavo, tai ligos simptomų būdavo mažiau. Taigi nors senų žmonių sveikata paprastai prastesnė už jaunimo, jų linksmumas gali padėti atsverti organizmo trapumą.
Be to, laimingesni žmonės dirba našiau. Kartu su dviem kolegomis Eugenio Proto ir Danieliu Sgroi A. Oswaldas pralinksmino grupę savanorių, jiems parodydami juokingą filmą, o tuomet davė protinių gebėjimų testų ir jų rezultatus palygino su grupėmis, kurios žiūrėjo neutralų filmą arba išvis nieko nežiūrėjo. Mačiusiųjų juokingą filmą rezultatai buvo 12 proc. geresni. Iš to galima daryti dvi išvadas. Pirma, jei jau ketinate pasisiūlyti savanoriu tyrimui, pasirinkite ekonomistų eksperimentą, o ne psichologų arba psichiatrų. Antra, senyvų žmonių linksmumas turėtų padėti atsverti silpstant pažinimo įgūdžiams prarastą našumą – tai vertėtų prisiminti pasauliui sprendžiant, ką daryti senėjant darbo jėgai.
Turtingojo pasaulio senėjimas paprastai laikomas našta ekonomikai ir spręstina problema. U forma sako, kad į reikalą galima žiūrėti pozityviau. Kuo pasaulis žilesnis, tuo jis linksmesnis. Ši perspektyva turėtų itin viltingai nuteikti „The Economist“ skaitytojus (vidutinis amžius – 47 metai).
