Kai kurių žmonių gyvenimai peržengia savo laikmečio ribas ir tampa legendomis, perduodamomis iš kartos į kartą. Viena tokių Panevėžio krašto legendų – vienuolė Marija Rusteikaitė. Po mirties vienuolė įvertinta Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, Pasaulio tautų teisuolės atminimo medaliu, o šiuo metu renkama medžiaga ją paskelbti palaimintąją.
Žengiant link viltingiausios metų šventės – Velykų, nei niūrių minčių, nei baimės ar liūdesio nebesinori, o jų ir neturėtų būti.
Daugelio akys ir mintys šiuo metu krypsta į šviesą, gėrį, į tikėjimą ir viltį bei ieško pavyzdžių, kuriais galėtų sekti, į kuriuos atsiremtų ir į kasdienybę po didžiojo Prisikėlimo galėtų sugrįžti su naujomis patirtimis bei ištverme.
„Man toks pavyzdys yra Marija Rusteikaitė, kuria seku, iš kurios mokausi ir kurią visiems linkiu pažinti, suprasti bei pasirinkti savo gyvenimo kelrode žvaigžde“, – sako Panevėžio Dievo Apvaizdos vienuolyno sesuo Leonora Kasiulytė.
Marija Rusteikaitė (1892–1949) panevėžiečiams turėtų būti gerai žinoma – juk jos vardu mieste pavadinta gatvė, jos garbei iškelta atminimo lenta, išleista ir knygų apie ją, vienuolės vardas minimas daugelyje gailestingumą ir pasiaukojimą pabrėžiančių renginių.
Medikė, Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos steigėja, Panevėžio vargšų globėja, karo metais – žydų gelbėtoja Marija Rusteikaitė paskelbta Dievo tarnaite ir yra pradėtas jos paskelbimo palaimintąja beatifikacijos procesas.
Panevėžyje gyvenusi nuo 1923 iki 1937 metų, M. Rusteikaitė spėjo tiek gero žmonėms padaryti, tiek nelaimingų paguosti, ligonių pagydyti, kiek kitas per ilgiausius gyvenimo metus neįveikia.
Vienuolės atminimo puoselėtoja, jos gyvenimo ir veiklos tyrinėtoja bei žinovė, dabarties laikų Dievo Apvaizdos vienuolyno sesuo L. Kasiulytė yra surinkusi daug medžiagos, parašiusi straipsnių apie šviesuolę M. Rusteikaitę.
Gailestingoji širdis
Ano meto panevėžiečiams, o ir kitų regionų gyventojams, M. Rusteikaitė buvo ta pagalbos ranka, kuri, be jokių išlygų, tiesta kiekvienam.
Tuo metu be jos, senos dvarininkų Rusteikų giminės palikuonės, daugelio neturtingų, sergančių, vargstančių panevėžiečių gyvenimo dienos būtų buvusios alkanesnės ir skurdesnės.
Pats vyskupas Kazimieras Paltarokas labai vertino M. Rusteikaitės veiklą ir sakė ją „turėjus plačią ir gailestingą širdį ir švelnias rankas vargšams“.
Ji, kaip ir kitos seserys vienuolės, kiekviename žmoguje stengėsi matyti Kristų.
M. Rusteikaitė ragino žmones visada būti Dievo akivaizdoje ir suvokti, kad Dievas yra žmonių prote, sieloje ir širdyje.
Pasak sesers L. Kasiulytės, ir dabar kiekvienas turėtų sau kelti užduotį pilkoje kasdienybėje būti ir išlikti geresnis, suprantantis, atjaučiantis.
„Ne kitus reikėtų kaltinti dėl nesėkmių ar nemalonumų, o tiesos pradėti ieškoti nuo savęs ir savyje, savo gyvenimo kelią sukti šviesiausia kryptimi“, – sako sesuo L. Kasiulytė.
M. Rusteikaitės gyvenimo kelias ir yra nuoširdaus pasiaukojimo vargšams, našlaičiams, ligų ir nelaimių prispaustiems žmonėms pavyzdys.
Gyvenimas Dievui ir žmonėms
Gimusi Kybartų dvare, Kurtuvėnų valsčiuje, Šiaulių apskrityje gausioje dvarininkų šeimoje, baigusi Šiaulių mergaičių gimnaziją, studijavusi mediciną ir farmaciją Sankt Peterburge, vėliau Maskvoje, M. Rusteikaitė įgijo medikės ir farmacininkės specialybę.
Grįžusi į Lietuvą, dirbo ir mokytojavo progimnazijoje Kražiuose.
Tragiškas įvykis pakeitė merginos likimą – žuvus sužadėtiniui, M. Rusteikaitė nebenorėjo likti Kražiuose ir persikėlė į Panevėžį, jau žinodama, kad paskirs likusį gyvenimą Dievui bei žmonėms.
Panevėžyje M. Rusteikaitė tuoj pat įsitraukė ir į karitatyvinę – labdaringą – veiklą Šv. Vincento Pauliečio labdaros ir paramos vargdieniams draugijoje.
M. Rusteikaitė dirbo draugijos valdyboje, iš pradžių iždininke, vėliau valdybos nare.
Tuo metu tai buvo itin svarbi draugija ir tiems, kurie galėjo pagelbėti, ir tiems, kuriems tos pagalbos reikėjo.
Dabartinės J. Tilvyčio gatvės 18 name veikė draugijos įkurta senelių ir vaikų prieglauda, ambulatorija, vėliau įsteigta apie dešimt lovų turėjusi ligoninė.
Dar viena vaikų prieglauda buvo M. Tiškevičiaus aikštėje.
Kad veikla vyktų sklandžiai, reikėjo daug rankų. Tad subūrusi apie tris dešimtis netekėjusių panevėžiečių būrį, M. Rusteikaitė kartu su jomis nutarė gyvenimą skirti vargšų, paliegėlių, ligonių, mirštančiųjų globai.
Merginos pasiryžo nemokamai dirbti senelių ir vaikų gerovei, gyventi kartu su jais, valgyti tą patį maistą, o atėjus senatvei glaustis toje pačioje prieglaudoje su vargšais.
Sesuo M. Rusteikaitė ir gyvendavo kartu su globotiniais – ir ji, ir kitos seserys rūpinosi ne vien tik materialiniu globotinių gyvenimu, bet ir įvairiapusiu jų ugdymu.
Šventa užduotis
Merginos pasivadino „Dievo apvaizdos seserija“ – jų vyresniąja išrinkta M. Rusteikaitė parašė būsimos kongregacijos įstatus, kuriuos 1930 metais patvirtino vyskupas Kazimieras Paltarokas.
Pagrindinė seserų gyvenimo kryptis, kaip rašoma statute, „būti gelbstinčios ir išganingos Dievo meilės įrankiu“.
Pasak sesers L. Kasiulytės, Dievo Apvaizdos kongregacijos įkūrėja M. Rusteikaitė seserims ir šiandien yra šventumo pavyzdys ir nurodymas, kaip reikia siekti tobulumo.
Apie vienuolę M. Rusteikaitę visuomenė daugiau sužinojo nuo tada, kai Vatikano Kongregacija šventiesiems skelbti atsiuntė į Lietuvą dokumentą, kuriame sakoma, kad ji už herojiškas dorybes paskelbta Dievo tarnaite, nes pasiaukojo Dievui ir žmonėms.
„2011 metai buvo Dievo Apvaizdos kongregacijos seserims ir visiems žmonėms džiaugsmo ir palaimos metai, nes vienuolynas turi danguje užtarėją. Vienuolės Dievo tarnaitės motinos Marijos Rusteikaitės bylai nagrinėti sudaryta komisija, kuri turi išnagrinėti visą jos gyvenimo istoriją pagal tris Bažnyčios mokymo kryptis: teologinę, istorinę ir kanoninę“, – pasakoja L. Kasiulytė.
O tai reiškia, kad pradėta beatifikacijos byla – nelengva, bet šventa užduotis ir toliau apie M. Rusteikaitę rinkti istorinius, biografinius, dvasinius duomenis.
Romoje yra įsteigtas Urboniano universitetas nagrinėti būsimų skelbiamų šventųjų kanonizacijos bylas. Ten teisingai, kryptingai ir nuodugniai studijuojama, kaip vadovauti ir tirti palaimintųjų bei šventųjų bylas.
Pakvietė dvarininkė
Garsaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didiko ainei M. Rusteikaitei buvo skirta gyventi ne pačiais geriausiais ir ramiausiais laikais.
Išbandymų tų laikų žmonėms teko daug – jų gyvenimo kelyje buvo du pasauliniai karai, suirutės, badas, netektys, nuolatinės kančios.
Ir M. Rusteikaitė buvo viena iš tų, kuri tas kančias matė, suprato, atjautė ir visomis išgalėmis stengėsi visiems padėti – nepaisydama nei nelaimingojo tautybės, nei įsitikinimų, religijos ar padėties visuomenėje.
Jai buvo svarbu suteikti žmogui visokeriopą pagalbą ir maistu, vaistais, apranga, pastoge, ir paguodos žodžiu, tikėjimu, švietimu.
Tuo metu, nors ir remiama, Šv. Vincento Pauliečio draugija negalėjo pasigirti turtais – visos gaunamas lėšos būdavo skiriamos ligonių gydymui, jų maitinimui, išlaikymui.
O vis labiau besiplečianti Dievo Apvaizdos seserų bendruomenė neturėjo galimybės įsigyti savų patalpų, pasirūpinti vienuolyno buveine.
Tuomet seserims apsigyventi savo dvare ir pasiūlė M. Rusteikaitės pažįstama dvarininkė Elena Babianskaitė – tik tas dvaras buvo tolokai nuo Panevėžio, Kelmės rajone, Vaiguvoje.
Bet tai konkreti pagalba visai seserijai, tad pasiūlymas buvo priimtas ir M. Rusteikaitė su trisdešimčia seserų iš Panevėžio išsikėlė į kitą kraštą, ten toliau vykdė labdaringą veiklą.
Panevėžyje likusios vienuolės čia toliau tęsė pradėtus darbus.
Žydų gelbėtoja
Karas ir okupacijos M. Rusteikaitę užklupo Vaiguvoje – jai teko patirti daug skaudžių išgyvenimų.
Už pasiaukojimą vienuolė apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi bei Pasaulio tautų teisuolės vardu, prisimenama kaip žmogaus kilnumo ir drąsos stiprybės pavyzdys.
Teisuole M. Rusteikaitė vadinama ne šiaip sau. Vokiečių okupacijos metais Vaiguvos prieglaudoje ji, rizikuodama gyvybe, išgelbėjo penkiolika žydų tautybės žmonių gyvybių.
Dėkingi už išgelbėtas gyvybes žydai suteikė jai Pasaulio tautų teisuolės vardą, 1996 m. Izraelyje atminimo lentoje iškaltas jos vardas, po mirties vienuolė apdovanota medaliu.
Baisūs išbandymai
Tragiški laikai vienuolei atnešė ir daugiau išgyvenimų.
Lietuvą okupavus sovietams, Kaune nužudytas M. Rusteikaitės pusbrolis, buvęs Kauno miesto burmistras, vidaus reikalų ministras Steponas Rusteika, Panevėžio kalėjime sušaudytas brolis teisininkas, bibliofilas, Kultūros paveldo tarybos narys Zigmas Rusteika, žuvo ir nepriklausomos Lietuvos savanoris brolis Henrikas Rusteika, kiti artimieji.
Daug jų ištremta į Sibirą.
Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai ir pačiai M. Rusteikaitei grėsė areštas.
Pavojuje atsidūrė ir kongregacija, o seserų sukurtos prieglaudos buvo sunaikintos.
Tuomet M. Rusteikaitė, siekdama išvengti persekiojimų, persikėlė į Vilnių.
Ten ją priglaudė ir globojo žydų šeimos.
Kurį laiką vienuolė glaudėsi Šv. Mykolo Archangelo bažnyčios vienuolyno požeminiame kambarėlyje.
Gatvėje pakirto insultas
M. Rusteikaitė Vilniuje gyveno įtampoje, nežinioje, sielojosi dėl paliktos bendruomenės, kentėjo būdama toli nuo seserų, tad nenuostabu, kad jos sveikata labai pašlijo.
1949 metų gruodžio sekmadienį, grįždama iš Šventos Dvasios bažnyčios po mišių, pasimeldusi už visus rūpimus žmones ir priėmusi Švenčiausiąjį sakramentą, gatvėje staiga krito ištikta insulto.
Netrukus M. Rusteikaitė būdama vos 57 metų mirė.
Vienuolė palaidota Vilniuje, kapinėse netoli Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios.
Tačiau seserų vienuolių, o ir daugelio kitų žmonių atmintyje ji liko gyva.
Prie M. Rusteikaitės kapo Vilniuje tikintieji yra patyrę dieviškų malonių, dvasios ramybę bei paguodą.
Dievo Apvaizdos seserų vienuolija, įkurta šventumu pasižymėjusios M. Rusteikaitės, norėtų iš Vilniuje esančių kapinių į Panevėžį perkelti vienuolės palaikus.
Jos šiluma, tikėjimo dvasia ir pasiaukojimas neužmiršti.
Pasak L. Kasiulytės, nuolat kartojami ir svarbūs M. Rusteikaitės žodžiai: „Šventumas pasiekiamas tik kantrybe, savęs atsižadėjimu, pasiaukojimu kitiems, ypač Dievo ir artimo meile.“
Malda, užtariant Dievo tarnaitei Marijai Rusteikaitei
Švč. Trejybe, dėkojame Tau už motiną Mariją Rusteikaitę, kuri, matydama didžiulę vargšų šeimą, išgyveno pašaukimą būdama Tavo gelbstinčios meilės įrankiu.
Dėkojame už jos pasitikėjimą Tavo Apvaizda, už viltį ir mylinčią širdį vaikams, jaunimui ir šeimoms, nepaisant jų įsitikinimų ir tautybės.
Jos gyvenimas, aukojantis Dievui ir artimui, mus įkvepia ir skatina gyventi meile ir šiandien.
Švč. Trejybe, Marijai Rusteikaitei užtariant
Suteik mums malonę, kad taptume džiaugsmingais
Tavo gailestingos meilės liudytojais. Amen.
Imprimatur Panevėžio Vyskupas Jonas Kauneckas
2012 m. rugpjūčio 8 d.
