Dar po vieną sankciją?
Europa turi padaryti daugiau nei į kiekvieną problemą atsakyti šviežiomis sankcijomis. Nuolat Europos vadovų smerkiami pasaulio diktatoriai galėtų perfrazuoti Josifo Stalino kažkada apie popiežių pasakytus žodžius: „Europos Sąjunga! Kiek divizijų ji turi?“.
Išties, ES neturi jokios armijos ir yra apsistačiusi politinėmis divizijomis. Jos diplomatija dažniausiai vykdoma pinigais ir žodžiais. Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai kuriam laikui pakaks karinės kampanijos Libijoje. ES praranda susidomėjimą net anksčiau mėgtomis taikos misijomis.
Tad ji imasi mėgstamiausio naujo įrankio – sankcijų. Dabar retai kada užsienio reikalų ministrų susitikimas baigiasi be baudžiamųjų priemonių prieš autokratinius režimus. Tai – importo ir investicijų draudimai, finansinių pervedimų apribojimai, žmonių, kuriems draudžiama atvykti į ES ir kurių sąskaitos įšaldomos, sąrašai.
„Mes tapome sankcijų mašina“, – šmaikštauja vienas ministras.
Sausį ES patvirtino penktą sankcijų prieš Iraną ciklą. Tarp jų yra draudimas importuoti naftą iš Irano bei šios šalies centinio banko turto įšaldymas. Šį mėnesį ES dar priveržė Sirijos sankcijų varžtus. Čia ES ir vėl ėmėsi veiksmų prieš centrinį banką, be to, septyni Sirijos ministrai pateko į juodąjį sąrašą.
Baltarusijoje 21 naujas asmuo panašiai įtrauktas į sąrašą. Tai daugiausia su žmogaus teisių pažeidimais susiję policininkai ir teisėjai. Akies už akį principu Baltarusija pareikalavo, kad Lenkijos ir ES ambasadoriai paliktų Minską, o ES nariai atšaukė konsultacijoms savo pasiuntinius.
Nuo 2010 metų ES yra primetusi sankcijas Mianmarui, Zimbabvei, Dramblio kaulo krantui, Egiptui, Tunisui ir Libijai (kai kurios priemonės vėliau buvo palengvintos, nes režimai žlugo arba pakeitė elgesį).
Šis šaudymasis sankcijomis iš dalies yra nulemtas aplinkybių. Sukilimų malšinimas arabų pasaulyje privertė imtis skubių priemonių. ES dabar turi nuolatinę diplomatinę instituciją, Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT), kuri gerai išmano sankcijų taikymą. Tai, kad joms pritarė visos 27 ES narės, yra tikras pasiekimas.
Net paprastai nieko gero nesitikintiems amerikiečiams buvo padarytas įspūdis. Tačiau sankcijos dar nieko neužtikrina. Dvylika metų griežtų sankcijų prieš Iraką nenuvertė Saddamo Husseino (ką vėliau padarė invazija).
Sankcijos galbūt prisidėjo prie Laurento Gbagbo režimo Dramblio kaulo krante ir Muammaro Gaddafi Libijoje žlugimo, bet padėtį iš esmės pakeitė kariniai veiksmai. Irane naujos sankcijos neatgrasė režimo nuo branduolinių ambicijų, nors turbūt paskatino pradėti daugiau kalbėtis su ES diplomatijos vadove Catherine Ashton. Tačiau sankcijų tikslas buvo taip pat įtikinti Izraelį, kad jis dar nebombarduotų Irano.
Sirijoje, panašu, vien sankcijų nepakanka atgrasyti Basharą Assadą nuo žudynių šalyje. Tarptautiniam atsakui sutrukdė Rusija ir Kinija, išsigandusios, kad bus pradėta panaši kaip Libijos atveju intervencija, ir vetavusios Jungtinių Tautų (JT) rezoliuciją.
Praėjusios savaitės ES lyderių susitikime buvo diskutuojama, kaip Pekiną ir Maskvą atplėšti vieną nuo kito. Tačiau, net jeigu JT galėtų imtis veiksmų, Didžioji Britanija ir Prancūzija gali nebenorėti karinio įsikišimo. Sirija yra stipresnė priešininkė nei Libija, tad intervencijos pasekmes sunkiau nuspėti.
Pasibaigus ir žmonėms, ir finansiniams pervedimams, kuriuos galima uždrausti, bei dėl ES narių interesų, sankcijos netrukus gali pasiekti savo plėtros ribas.
Slovėnija vetavo siūlymą į asmenų, kuriems taikomos sankcijos, sąrašą įtraukti Baltarusijos oligarchus. Ji tai akivaizdžiai padarė tam, kad apgintų įmonę, gavusią solidų pasiūlymą Minske pastatyti namų ir biurų kompleksą kartu su nauju „Kempinski“ viešbučiu.
Kad ES pritaikytų naftos importo sankcijas Iranui, teko pažadėti pagalbą skolų apsunkintai Graikijai rasti kitą naftos (ir lankstaus mokėjimo už ją) šaltinį. Graikai blokavo pastangas apriboti fosfatų importą iš Sirijos.
Tai sukelia didesnių problemų. Dabar Europos prioritetas – išspręsti skolų krizę, kuri kilo iš karto po Lisabonos sutarties ratifikavimo ir Europos išorės veiksmų tarnybos sukūrimo.
Jungiant daugybę darbų į vieną buvo viliamasi, kad Europos balsas bent jau taps girdimas pasaulyje. Tačiau jos vaidmuo nuo pat pradžių buvo prastai suplanuotas, suvaržytas nelanksčios biurokratijos ir 27 užsienio reikalų ministrų nepasitikėjimo. C. Ashton „vidutiniškumas“ taip pat nepagelbėjo.
Kokią gi galią ES gali rodyti, jeigu jos didžiausias projektas, euras, atrodo atsidūręs ant bedugnės krašto?
Čia slypi gilesnės problemos. Europa reikalauja reikšmingumo, nes, būdama didžiausia rinka pasaulyje, ji mano to nusipelniusi. Būdama taikios integracijos pavyzdžiu ji yra „normatyvinė galia“, gebanti pateikti patrauklų bendradarbiavimo pavyzdį. Tačiau kokią gi normatyvinę galią ES gali rodyti, jeigu jos didžiausias projektas, euras, atrodo atsidūręs ant bedugnės krašto?
Dvylika žvaigždučių
Sunku pamatuoti įtaką pasaulyje. Net ir galingoji Amerika negalėtų pasakyti, kad ji išsprendė arabų ir Izraelio konfliktą, Irano branduolinę krizę ar Afganistano problemas.
Tačiau visi jaučia Europos nuosmukį. Kadaise nerimavusi, kad vaidina nepakankama vaidmenį spręsdama pasaulines nelaimes, ji pati dabar yra didžiausia bėda.
Pasaulis keičiasi greitai, o Senasis žemynas kamuojasi mėgindamas spėti kartu. Tarkime, „Arabų pavasaris“. ES sukūrė neblogą strategiją, kurioje pabrėžiami trys dalykai – pinigai, rinkos ir mobilumas (tik nevadinkite to migracija).
Tačiau tam yra per mažai pinigų. Pietų europiečiai nenori atverti rinkų Šiaurės Afrikos prekėms, niekas nenori susilpninti sienų kontrolės.
Pažvelkime į Rytus: ar ES pakankamai apsvarstė, kaip elgtis su Rusija dabar, kai Vladimiras Putinas atsiima prezidento postą? Ne. Ar kas nors kalba apie atsirandančios erdvės karinėje erdvėje užpildymą, kai Amerika mažina pajėgas Europoje? Ne. Taupymo priemonės spaudžia gynybos biudžetus.
Dar ne viskas prarasta. Europa vis dar yra turtinga ir savo rankose turi atsigavimo įrankius. Jos pačios plėtra suteikia geriausias priemones įtakai stiprinti. Viltis įsijungti į Sąjungą paskatino Serbiją surasti ir išduoti pačius svarbiausius Balkanų karo nusikaltėlius bei pradėti siekti susitarimo su Kosovu.
Serbija nusipelno kandidatės statuso. Jeigu galėtų būti atgaivintos įsijungimo į Sąjungą derybos su Turkija, ES galėtų apsiginkluoti naujais įtakos pietuose įrankiais.
Kita vertus, vien tik naujos kas mėnesį išrandamos sankcijos nėra strategijos turėjimas.
