M. Le Pen – kraštutinės dešinės simbolis, pridengtas respektabilumo šydu.
Populistinius kraštutinius dešiniuosius geriausia stabdyti atremiant jų šiukščias idėjas, o ne nuolaidžiaujant.
Nuo Skandinavijos pakraščių iki Viduržemio jūros pakrančių nuomonių apklausose kraštutinių dešiniųjų pažiūrų lyderiams ir partijoms sekasi gerai. Prisimenant Europos istoriją, tai išklibino nervus.
Labiausiai pribloškė Prancūzijos Nacionalinio fronto lyderės Marine Le Pen iškilimas. Apklausose ji lenkia ir prezidentą Nicolas Sarkozy, ir bet kurį tikėtiną socialistų pretendentą, dalyvausiantį 2012 metų rinkimuose. Prezidento posto ji nelaimės, tačiau atsikratė šiukščios jėgos įvaizdžio, kurį paliko jos tėvas Jeanas Marie, 2002 metais sugėdinęs Prancūziją, kai su Jacquesu Chiracu pateko į antrąjį turą.
Dešinieji iškilo ir dėl senų, ir dėl naujų priežasčių. Priešiškumą imigracijai aštrina islamistų terorizmas, atitolimą nuo politinės sistemos didina ir globalizacija, ir žlungančių euro zonos šalių gelbėjimas. Antiislamistinėmis nuotaikomis M. Le Pen ir į ją panašūs naudojasi ne tik priešindamiesi naujiems imigrantams iš Šiaurės Afrikos, bet ir šalies islamizacijai. Europos šiaurėje kraštutinės dešiniosios partijos dažniau pasitelkia priešiškumą Briuseliui ir eurui. Vokietijos vyriausybė nerimauja, kad gali atsirasti nacionalistinė partija, atkakliai reikalaujanti grąžinti Vokietijos markę.
Europos politiniai sluoksniai išbandė įvairiausių taktikų kraštutinės dešinės geluoniui išrauti, bet nė viena nebuvo visiškai sėkminga. Iš pradžių mėginta ignoruoti viliantis, kad ji pasitrauks. Po to pasirodė ekstremistų atstūmimo politika, savivaldybėse arba parlamente vietų laimėjusias partijas atskiriant sanitarinėmis užkardomis. Vėliau pasielgta priešingai – kraštutinius dešiniuosius sutiko išskėstomis rankomis ir netgi priėmė į vyriausybes vildamiesi, kad sąlytis su realybe ne tik jiems suteiks nuosaikumo, bet ir sumažins jų patrauklumą.
Rengdamasis 2007 metų rinkimams N. Sarkozy išmėgino dar vieną būdą: jis įsiveržė į Nacionalinio fronto teritoriją rėždamas tiradas apie imigrantus ir pasitelkęs šifruotą antiislamistinį diskursą. Geraširdiškai interpretuojant galima sakyti, kad išplėsdamas padorios dešinės ribas jis paliko mažiau vietos ekstremistams. Kad ir koks tikslas naudojant šią strategiją, iš dalies pavyko susigrąžinti rinkėjų. Tačiau toks būdas pavojingas. Palaikydamas kraštutinės dešinės argumentus centras gali suteikti jiems pagrįstumo, o rinkėjai gali nuspręsti rinktis ne erzacą, o tikrąją partiją, ypač jei ji prisidengusi respektabilumo šydu, kaip M. Le Pen atveju.
Geriau jiems oponuoti
Vyraujančioms partijoms į ekstremistus verčiau kreiptis be užuolankų. Užuot kursčius nepalankumą musulmonams tvirtinant (kaip Vokietijos vidaus reikalų ministras), kad islamui šalyje ne vieta, paaiškinti, kaip svarbu integruoti mažumas. Užuot graikus paišius juodomis spalvomis, išdėstyti argumentus, kodėl verta drauge išsaugoti eurą. Užuot laidžius užuominas, kad vyriausybės gali neprisileisti globalizacijos, paaiškinti jos naudą ir kiek kainuoja priešinimasis. Gal tai ir skamba perdėm optimistiškai, bet geriau taip, nei sukelti rinkėjų lūkesčius vien tam, kad vėliau juos sugriautum. Būtent taip 2008 metais pasielgė N. Sarkozy pažadėjęs neleisti vienai plieno gamyklai gamybos perkelti užsienin. Darbo vietų vis tiek neliko. Ne itin keista, kad rinkėjai buriasi prie partijų, kurios atrodo siūlančios tvirtesnę atramą prieš skausmingus pokyčius.
Nuosaikiesiems su ekstremistais visuomet sunku, tačiau geriausias būdas – sąžiningai atsakyti į rinkėjams rūpimus klausimus ir ryžtingai argumentuoti, kodėl kraštutiniai dešinieji yra blogai. Kniaukiantys ekstremistų apdarus galų gale pasidaro per daug į juos panašūs.
