Jaunosios kartos aktorei Eglei Grigaliūnaitei pastarieji metai – itin produktyvūs. Per metus – 5 spektakliai su 5 skirtingais režisieriais. Kovą – svarūs laimėjimai teatro profesionalų apdovanojimuose. Maža to, Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė dar įstojo į magistro studijas, todėl daug laiko praleidžia traukinyje Kaunas–Vilnius.
Aušra ŽUPERKAITĖ SK žurnalistė
Šiemet laimėjo „Fortūną“
Su aktore E.Grigaliūnaite susitinkame kavinėje priešais Nacionalinį Kauno dramos teatrą – sutartinai nusprendžiame, kad čia – bene skaniausia kava mieste. „Be to, nereikia papildomai mokėti už sojų pieną“, – tai dar vienas svarbus kriterijus veganystės principų besilaikančiai merginai.
Kaip geriausia dramos aktorė šiemet E.Grigaliūnaitė apdovanota „Fortūna“ už vaidmenis spektakliuose „Mechaninė širdis“, „Miškinis“ ir „Hamletas“. Pasmalsavau, ar pasitaiko, kad ją, kaip aktorę, atpažįsta smalsuoliai kavinėje. Jauna mergina be jokio maivymosi prisipažino: būna, kad prieina ir padėkoja už spektaklį – tiesiog gatvėje. „Ypač gera, kai atpažįsta jauni žmonės. Juk teatrui reikia jaunų žiūrovų. Smagu, jei jie ateina į teatrą, ne tik žiūri kiną ar televiziją“, – gestikuliuodama ilgais laibais pirštais aiškino pašnekovė.
E.Grigaliūnaitė šiuo metu studijuoja magistrantūroje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje, o vaidina Kauno dramos teatre. Todėl Kauną besijaukinančią jaunąją aktorę šiuo metu dažnai galima sutikti traukinyje. „Važinėju traukiniu tarp dviejų miestų ir man labai patinka. Kelionėse pamąstau, atsipalaiduoju“, – gyvenimu ant ratų.
nesiskundė pašnekovė.
Kad dramos liktų teatre
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje E.Grigaliūnaitė baigė Aido Giniočio kursą, vaidybą taip pat dėstė Agnius Jankevičius ir Ieva Stundžytė. Diplominių spektaklių peržiūroje dalyvavęs Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas keletą jaunųjų aktorių pakvietė dirbti Kaune. Taip prieš porą metų Kauno dramos teatras buvo papildytas jaunais teatralais.
E.Grigaliūnaitė pasakojo, kad aktorystė ją traukė nuo vaikystės. „Stojau į tą profesiją, nes esu labai smalsi. Ir, maniau, tikrai neturiu tiek laiko, kad išbandyčiau visa, ką noriu patirti gyvenime. Būnant teatre tai įmanoma. Matuojiesi įvairius gyvenimus: kaip atrodytų tas, o kaip anas. Ir naudodamas vaizduotę kuri vis kitus gyvenimus, tad spėji patirti tiek, kiek šiaip tikrai nespėtum. Šita profesija moko suprasti ir mylėti visus žmones, – melodingu žemu balsu pasakojo aktorė. – Šio sezono mūsų teatro šūkis: „Lai dramos lieka teatre“. Išbandau visas emocijas, visus jausmus, išsidūkstu ir gyvenime galiu būti rami. Norisi ramybės po visų dramų.“
Baigusi studijas, aktorė, kaip pati įvardijo, „atliko eksperimentą“: pasirinko teatrą ir atvažiavo gyventi į Kauną: „Nusprendžiau pabandyti. Juk negali turėti nuomonės apie tai, ko esi nebandęs.“ Ją traukia ne tik teatras, bet ir šokis, tikisi pamėginti šokti ateityje.
A.Giniočio vadovaujamą kursą baigusi su tuzinu kolegų E.Grigaliūnaitė svarstė, kad norint kurti teatrą ne visada būtina eiti akademiniu keliu, tereikia noro, svarbu turėti idėjų: „Jei turi ką pasakyti, eik ant scenos, jei neturi ko pasakyti, nelipk ten. Svarbi žinutė.“ Aktorė džiaugėsi, kad Kaune kuriami meno inkubatoriai, esama įdomios kūrybinės veiklos.
Kaune įgijo draugų
Besišnekučiuodamos pro kavinės langą stebėjome skubančius praeivius, slidinėjančius Laisvės alėja. Dramos teatro afišos mirguliavo kviesdamos į spektaklius, tačiau retas į jas žvelgė. Greičiausiai visiems rūpėjo nebaigti darbai ir artėjančios šventės.
Jaunoji aktorė pasidžiaugė, kad Kaune įgijo ne tik sceninės patirties, bet ir draugų: „Teatro kolegos tapo draugais. Smagu, nes, kol studijavau, visi draugai buvo vienmečiai, bendrakursiai, o čia supratau, kad draugai gali būti ir gerokai vyresni. Labai džiaugiuosi savo kolegomis, dabar jie – pagrindiniai mano mokytojai, nuostabūs žmonės.“
Apgalvodama besibaigiančius metus, pasiektus laimėjimus, E.Grigaliūnaitė pasidžiaugė ir dėl kolegės Vilijos Grigaitytės, kuri gavo „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimą. „Praėjusiais metais buvo labai geras sezonas, dirbau su be galo įdomiais režisieriais: Artūru Areima, Vidu Bareikiu ir latvių režisieriumi Valteriu Siliu. Su visais darbas buvo labai skirtingas, bet žiauriai įdomus. Itin naudinga patirtis, – džiaugėsi mergina ir tvirtino, kad svarbiausia yra gera komanda. – Jei komandoje juntama trintis ar kolegos vieni kitų nepalaiko, pralošia visi. Juk siekiama bendro rezultato – gero spektaklio. Teatras – komandinis žaidimas. Ten ateinama žaisti, džiaugtis, pasakoti istorijas. Šita profesija turi skleisti šviesą, o ne tamsą.“
Vaidyba ir mokslai
Talentingoji aktorė jau išbandė jėgas kine ir, kaip galima spręsti iš jos balso intonacijos, kinas, nepertraukiamas filmavimo tempas, ją užbūrė. E.Grigaliūnaitė yra nusifilmavusi studentiškame kolegės filme bei prestižinį apdovanojimą už režisūrą „Sundance“ festivalyje gavusiame Alantės Kavaitės filme „Sangailės vasara“. „Labai džiaugiuosi visai kitokia patirtimi nei teatras. Bet keista, kad filmą pamatai tik praėjus porai metų po filmavimo“, – sakė aktorė.
Paklausta, ar sunku grįžti į realybę po kai kurių spektaklių, E.Grigaliūnaitė atsakė anksčiau su tuo susidurdavusi. „Vėliau pradėjau ieškoti būdų, kaip susikaupti prieš spektaklį ir nusiraminti po jo. Atradau meditaciją, man tai labai padėjo. Manau, kiekvienam aktoriui labai svarbu surasti savą būdą. Jei jo nerandi, emocijos tavyje užsilaiko, prasideda emocinės pagirios, kurių pasekmės gali būti labai liūdnos. Kai tai supratau, ėmiau ieškoti“, – pasakojo įvairiomis filosofijomis besidominti aktorė, atlikusi ir sudėtingą Ofelijos vaidmenį.
„Manau, apie tai turėtų daugiau kalbėti akademijoje, nes mus rengia profesijai, bet profesiniam gyvenimui – nelabai. Išmokstame vaidinti, dainuoti, šokti, verstis per galvą, atverti širdį, bet ką daryti paskui, kaip gyventi su ta profesija? Man atrodo, svarbu, kad būtų mokoma, kaip susitvarkyti su psichologiniu krūviu, iš tiesų yra labai paprastų metodų“, – svarstė E.Grigaliūnaitė. Ji norėjo tęsti studijas magistrantūroje, nes jautė, kad trūksta naudingų žinių: „Iš įvairių pusių knebinėju, ryte mokausi kokį nors metodą, o vakare, per spektaklį, pabandau pritaikyti. Geros tos studijos.“
Andriaus Aleksandravičiaus nuotraukos
