Tikėtinam respublikonų kandidatui metas liautis pataikavus tai kairei dėl Kinijos, tai dešinei dėl mokesčių
Norint suprasti, kodėl respublikonams renkant kandidatą į prezidento postą Mittas Romney triumfuoja prieš varžovus, pakanka užmesti akį į nuviliančius užimtumo skaičius kovo mėnesį. Kai augimas trapus, o benzino kainos palubėse, ekonomika yra Baracko Obamos Achilo kulnas, o respublikonų rinkėjai pirminiuose rinkimuose palaikė kandidatą, kuriam dabartinio prezidento silpnybe pasinaudoti pavyks geriausiai.
Tačiau toli gražu neaišku, ką jie gauna. Iš dalies verta kaltinti nominavimo kovą, kuri ne kartą nukrypo į lankas. Bet kaltas ir kandidatas. Per praėjusius metus, M. Romney savo flangą mėginant apginti nuo daugybės konservatyvių varžovų, jo pažiūros bauginamai pasikeitė. Neperdėsime sakydami, kad kalbant apie ekonomiką dabar yra du Mittai Romney.
Pirmasis – gana pragmatiškas ir dalykiškas, kylantis iš 2010 m. išleistos knygos („Jokių atsiprašymų: apie Amerikos didybę“ – laimei, knygos turinys už pavadinimą protingesnis), oficialių kalbų ir kampanijos dokumentų. Šis M. Romney siūlo kelias priimtinas alternatyvas B. Obamos politikai. Reguliuotojus jis priverstų atidžiau vertinti primetamas sąnaudas. Spręsdamas netvarių JAV išmokų programų problemą jis žengtų kuklų žingsnį ir padidintų amžių, nuo kurio galima gauti valstybinę pensiją ir sveikatos priežiūros išmokas. Federalines įmokas, tenkančias sveikatos programai „Medicaid“, kuri skirta nepasiturintiems ir įgyvendinama federalinės bei valstijų valdžios, jis paverstų bendrųjų dotacijų sistema.
Pirma į kairę, tuomet į dešinę
Bet yra ir antras Romney, žūtbūt trokštantis įtikti miniai, pasakysiantis bet ką, kad tik tą dieną sulauktų publikos palankumo. Šis Romney mėtosi tai kairėn, tai dešinėn. Kalbėdamas apie prekybą jis pažadėjo, kad pradėjęs darbą jau pirmą dieną pasirūpins, jog Kinija būtų paskelbta valiutų manipuliuotoja. Dviguba kvailystė. Tai nepateisinama ekonomiškai, nes Kinija leido kilti juanio vertei, kuri, kaip rodo sumažėjęs Kinijos einamosios sąskaitos perteklius, nebėra tokia perdėtai maža. O politiškai, jų pačių šalyje keičiantis lyderiams, būtų be reikalo užkabinti įžeidūs kinai. Būtų kvaila aukščiausiam vadovui iš didžiausio pasaulyje ūkio pradėti provokuojant tą, kuris sąraše antras.
Už jo posūkį į kairę prekyboje ne mažiau nerimo kelia jo posūkis į dešinę dėl mokesčių. Iki vasario M. Romney žadėjo mažinti tik įmonių pelno ir investicijų mokesčius. Vėliau, šiurkščiai bandydamas vytis varžovus, kurie mokesčius pjovė be gailesčio, jis davė pažadą 20 proc. sumažinti visus gyventojų pajamų mokesčio tarifus. Didžiausias tarifas tuomet nukristų iki lygio, neregėto nuo Ronaldo Reagano laikų. M. Romney tvirtina, kad galėtų tai padengti užkaišydamas pasiturinčiųjų naudojamas spragas – puiki reformistinė idėja, bet beprasmė, kol nepasakyta, kurios spragos bus užkištos. Be kelių smulkių idėjų, trumpai išsakytų rėmėjų grupei ir jo patarėjų greitai nuleistų juokais, M. Romney beveik nekalbėjo apie tai, su kuriomis mokesčių nuolaidomis reikia atsisveikinti. Veikiausiai dėl to, kad, realistiškai atrinkus spragas, kurios padengtų mažesnius pajamų mokesčio tarifus (ir mažesnius mokesčius už kapitalo prieaugį ir dividendus, kaip jis nori), smūgis teks vidurinei klasei.
Būdamas jaunesnis, M. Romney niekada nebūtų investavęs į verslininką, kurio skaičiuose žioji tokia skylė. Bet šįkart yra blogiau, nes kandidatas Romney net problemos tinkamai neįvertino. JAV finansus tvarkant dalykiškai, „įplaukų nekeičianti“ mokesčių reforma ne sprendimas. Skirtumas tarp to, ko amerikiečiai iš valdžios laukia, ir to, ką moka, tiesiog per didelis. Net jeigu išlaidų karpymas skirtumą beveik panaikina, dalies pinigų vis tiek reikia iš didesnių įplaukų. Aišku, M. Romney tai žino, bet debatuose nuskambėjus klausimui, ar atmestų deficito susitarimą, numatantį nubraukti po 10 dolerių nuo išlaidų už kiekvieną dolerį iš didesnių mokesčių, ranką jis pakėlė kartu su tais kandidatais, kurie iš proto išsikraustę labiau.
M. Romney nominacija beveik garantuota; jis gali pradėti kratytis dalies pastarojo meto teiginių. Kinijai jis turėtų pasiūlyti paliaubas, jeigu šioji neapleis struktūrinių reformų, mažinančių jos išorinį disbalansą. Biudžeto klausimais, mokesčių tarifus jis turėtų pažadėti mažinti tik esant patikimam vidutinio laikotarpio skolos stabilizavimo planui ir neatmesti tikimybės, kad kartu teks didinti grynąsias įplaukas. Tai bent jau būtų posūkis sveiko proto link, o ne tolyn nuo jo.
