Iš esmės Airija pati prisišaukė bėdą, bet nevykęs vokiečių darbas viską tik apsunkino.
Ir vėl. Vos prieš šešis mėnesius buvo išgelbėta Graikija, o kartojasi jau pažįstama istorija. Investuotojai, nerimaujantys dėl mažos Europos šalies su didžiulėmis skolomis ir neaiškiomis perspektyvomis, pradeda pardavinėti jos obligacijas. Augantis obligacijų pelningumas panašiais (net jei ir mažiau spaudžiančiais) suvaržymais užkrečia kitas šalis. Dvejones maitina ir artėjantys vietos rinkimai – šį kartą papildomi rinkimai Donegole. Neaiški informacija ir nevykęs Vokietijos politikų darbas blogą situaciją padaro neabejotinai pavojingą.
Ir kyla trys siaubingai pažįstami klausimai. Kas kaltas dėl šios netvarkos? Kaip viską sutvarkyti? Ir ką, po galais, tai reiškia eurui, didžiausią pasaulio ekonominį regioną siejančiai bendrajai valiutai? Bet bent jau šį kartą ne viskas taip pat kaip Graikijoje: augimas, kuris leis vieną dieną padengti skolas, Airijoje labiau tikėtinas.
Romas, mokumas ir krachas
Atsakant į pirmąjį klausimą, pirmąją nuodėmę padarė Airija. Keltų tigras riaumodamas brovėsi pirmyn, bet per mažai dėmesio skyrė per daug entuziastingai nusiteikusiems savo bankams ir turto rinkoms. Išsipūtė nekilnojamojo turto burbulas, ir Airijos priklausomybė nuo pajamų iš šio sektoriaus pavojingai išaugo. Šalies finansų kontrolės įstaigoms geriausiu atveju trūko kompetencijos, o blogiausiu, jose dirbo savi žmonės. O pasirodžius pirmiesiems bėdų ženklams vyriausybė padarė klaidą, nes visoms savo bankų skoloms suteikė visa apimančią garantiją. Taigi dabar mokesčių mokėtojai turi prisiimti katastrofiškus nuostolius, kuriuos lėmė „Anglo Irish Bank“ ir kitų bankų investicijos į nekilnojamąjį turtą ir dėl kurių biudžeto deficitas šiais metais pasiekė 32 proc. BVP. Taigi Airija jau seniai flirtavo su sava skolų krize. Bet kitos euro zonos narės jai nepadėjo. Pradedant nuo to, kad Graikijos gelbėjimas buvo nevykęs: juo užglaistyta akivaizdi tiesa, kad visų savo skolų laiku padengti Graikija niekuomet nesugebės. O paskubomis sudarytas likusiai euro zonos daliai skirtas laikinas paramos planas irgi turėjo trūkumų, ypač dėl per didelio nuolaidžiavimo privatiems kreditoriams. Tačiau nors visa tai kėlė nerimą, Angelos Merkel mėginimas planą pataisyti buvo stulbinamai nevykęs.
Spalio pabaigoje vykusiame ES viršūnių susitikime Vokietijos kanclerei pavyko susitarti, kad ateityje bet kokiame euro zonos gelbėjimo plane reikia numatyti mechanizmą, kaip tvarkingai įforminti nemokumą valstybės skolos užsienio kreditoriams atveju. Principas neabejotinai geras: nenumačius nemokumo galimybės, investuojantys į obligacijas neturi priežasčių atskirti gerų ir blogų paskolų. Bet mintis, kad susiklosčius prastai situacijai su valstybių skolomis užsienio kreditoriams, obligacijų turėtojai neteks pinigų, buvo iškelta be jokių nurodymų, kaip ir kada tai gali būti taikoma. Nustebino, kad vokiečiai viršūnių susitikimui nesudarė detalaus pasiūlymo.
Laiką pasirinko visai netinkamą, nes Airija, Graikija ir Portugalija mėgino suformuoti taupius 2011 metų biudžetus. Investuotojams į obligacijas beliko tikėtis blogiausio. Nuo to meto airiai slapstėsi, o graikai ir kiti kankinosi nežinioje. Airių problema netrukus tapo euro zonos problema – o ir galvos skausmas britams, nes kaimynes sieja glaudūs ryšiai.
Antrasis klausimas dėl sprendimo rodo, kad nuo Graikijos, kuri maldavo pinigų iš ne itin noriai nusiteikusios A. Merkel, Airija išties labai skiriasi.
Tvirtinę, kad pagalbos išperkant jiems nereikia, airiai ginčijasi su didžiosiomis euro zonos šalimis, kurios tvirtina, kad airiai tokią pagalbą turi priimti.
Abi pusės nenuoširdžios. Airiai teisūs, kad jiems pakaks pinigų išgyventi iki kitų metų vidurio (iždas turi atidėjęs apie 20 mlrd. eurų). Bet indėlius norintys atsiimti žmonės bankus gali užplūsti gerokai anksčiau.
Kita vertus, airiai teisūs ir įtariai žiūrėdami į Briuselio ir Berlyno ketinimus. Regis, ES per daug motyvuoja noras nubausti Airiją už anglosaksišką sistemą – ypač itin konkurencingą 12,5 proc. įmonių pelno mokestį, kuris šaliai padeda pritraukti užsienio bendrovių.
Tikra beprotybė jį padidinti. Biudžetą kitais metais Airija ketina sumažinti 3,8 proc. BVP; atsilaikyti prieš tokį priešinį vėją būtų sunku bet kokiam ūkiui. Bet savo viltis ji sieja su ateinančiomis naujomis užsienio įmonėmis. Vėl plūsta tokios pat tiesioginės užsienio investicijos (TUI), kokios leido sukurti XX a. paskutinio dešimtmečio gerovę. Tokius investuotojus aptarnaujanti agentūra „IDA Ireland“ sako, kad 2010 metais TUI rezultatai bus geriausi per septynerius metus. Prie jau įsitvirtinusių „Intel“ ir „Google“ padalinių jungiasi nauja bendrovių karta, įskaitant kompiuterinių žaidimų įmones „Activision Blizzard“ ir „Zynga“. Darbo jėga Airijoje jauna, kvalifikuota ir mokanti prisitaikyti. Nuoma pinga sparčiau nei mažėja atlyginimai.
Jei tik abi pusės nebepozuotų, jos sutiktų, kad stabilizuojant Airijos bankus reikėtų panaudoti Europos gelbėjimo fondus už tai reikalaujant tik tam tikrų biudžeto tikslų. Toks sandoris turėtų patenkinti Airijos partneres iš euro zonos, kurios nebenori netikrumo, ir Europos centrinį banką (ECB), nuo kurio finansavimo Airijos bankai pradėjo per daug priklausyti. Be to, išmintinga panašų sandorį pasiūlyti Portugalijai. Jos bankai priklauso nuo ECB paramos, o ir obligacijų rinkos į ją dairosi.
Žalia šviesa
Lieka trečiasis klausimas: euras. Nors ir kalbama, kad dėl valstybių skolos užsienio kreditoriams krizės šį kartą euras neišliks, jam turėtų pavykti. Nepaisant bėdų periferijoje, bendra euro zonos viešoji skola turtingų šalių standartais nėra itin didelė. Tikrosios problemos kitokios: nėra patikimo plano, ką daryti dėl klystančių šalių (kaip pripažino vokiečiai), esami struktūriniai skirtumai tarp Vokietijos ir mažiau konkurencingų narių iš pietų, o svarbiausia, apgailėtinos tų vargingesnių, silpnesnių pietiečių augimo perspektyvos, kurias taupesni biudžetai tik pablogina. Neturėdamos galimybės devalvuoti, lėtai augančios šalys, kaip antai Portugalija, o dabar ir Ispanija, turėtų dairytis struktūrinių reformų, galinčių sumažinti jų darbo jėgos kainą, sustiprinti verslą, skatinti konkurenciją ir atgaivinti konkurencingumą.
Ironiška, bet Airijoje toks augimas labiau tikėtinas nei Viduržemio jūros šalyse. Nors šios šalies tai neatleidžia nuo atsakomybės už sujauktą bankų sistemą. Bet iš tiesų Europai reikia atsakyti, ar ji nori, kad lėtai rastųsi daugiau graikijų ir airijų, o gal jau yra pasirengusi peržengti biudžetų gelbėjimą ir daugiau dėmesio skirti augimui?
