Svarbu – tikėti.
Alternatyviosios medicinos procedūros veikia retai. Tačiau jų sukeltas placebo poveikis kartais padeda.
Gegužės pabaigoje iš savo posto pasitraukė pirmasis pasaulyje papildomosios medicinos profesorius Edzardas Ernstas. Pusiasalio medicinos mokykloje, kuri įsikūrusi Anglijos pietvakariuose, jis išdirbo 18 metų. Nepaisant pareigų pavadinimo (ir vilčių, kurias iš pradžių puoselėjo kai kurie nestandartinio gydymo paslaugų teikėjai), E. Ernstas nėra linkęs beatodairiškai propaguoti gyvačių taukų. Su savo tyrimų grupe jis pirmasis pradėjo kruopščiai studijuoti viską nuo akupunktūros ir gydymo mineralais iki Reiki energijos ir vaistažolių terapijos.
Alternatyvioji medicina – rimtas verslas. Sektorius iš esmės nereguliuojamas, taigi patikimos statistikos gauti sunku. Tačiau laikoma, kad vien Didžiojoje Britanijoje šios rinkos vertė siekia apie 210 mln. svarų, ir manoma, kad tokias priemones vartoja vienas iš penkių suaugusiųjų; be to, kai kurias gydymo formas (ypač homeopatines) siūlo Nacionalinė sveikatos tarnyba. 2008 metais apskaičiuota, kad pasauliniu mastu sektoriaus vertė siekia apie 60 mlrd. JAV dolerių.
Ilgus metus E. Ernstas su grupe vykdė klinikinius bandymus ir paskelbė per 160 darbų su kitų tyrimų metaanalize. (Metaanalizė – tai statistinis metodas, informaciją renkant iš daugybės smulkių bandymų, kurie atskirai statistiškai nėra patikimi.) Jo išvados akivaizdžios. Jo knygoje „Guide to Complementary and Alternative Medicine“ („Papildomosios ir alternatyviosios medicinos žinynas“ – liet.) teigiama, kad apie 95 proc. jo su kolegomis ištyrinėtų gydymo būdų, aprėpiančių tokias įvairias sritis kaip akupunktūra, vaistažolių terapija, homeopatija ir refleksologija, statistiškai nesiskiria nuo gydymo placebu. Tik 5 proc. atvejų pastebėta akivaizdi, placebo poveikį pranokstanti nauda (pavyzdžiui, yra įrodymų, kad paprastoji jonažolė gali padėti gydant švelnią depresiją) arba tiesiog įdomaus poveikio užuominų, rodančių, kad verta tyrinėti toliau.
Kartais tekdavo suktis vienam. Pinigų gauti buvo sunku. Kaupiantis neigiamiems rezultatams, alternatyviąją mediciną praktikuojantys specialistai vis labiau kratėsi bendradarbiavimo (2005 metais įvykęs kivirčas su Princo Charleso įsteigta alternatyviosios medicinos lobistų grupe tikrai nepadėjo), o tradicinių medicinos tyrimų organizacijoms Ajurvedos gydymo tyrinėjimai atrodė laiko švaistymas.
Tačiau, E. Ernsto manymu, jo darbas padeda spręsti rimtą visuomenės sveikatos problemą. Jis pažymi, kad prieš gaunant licenciją prekybai įprastais vaistais reikia įrodyti, kad jie saugūs ir veiksmingi. Tai retai taikoma alternatyviosioms gydymo formoms, kurių vartotojai patikinami kartu apeliuojant ir į tradiciją, ir tai, kad šie produktai „natūraliai“ sveiki. Tai paaiškina, kodėl, pavyzdžiui, kai kurie homeopatai gali prekiauti vaistais nuo maliarijos, nors nėra įrodymų, kad toks gydymas veikia, arba kodėl kai kurie chiropraktikai gali teigti išgydą nevaisingumą.
Nepaisant tokio įrodymų trūkumo ir nepaisant galimybės, kad kai kurie alternatyviąją mediciną praktikuojantys specialistai pacientams gali pakenkti (tiesiogiai arba įtikindami susilaikyti nuo įprastesnio jų susirgimo gydymo), E. Ernstas taip pat mano, kad tradiciniams gydytojams yra ko pasimokyti iš chiropraktikų, homeopatų ir pakylėtųjų mokytojų. Jis turi omenyje terapeutinę placebo poveikio vertę – vieną keisčiausių ir nepatikimiausių reiškinių medicinoje.
Protas ir kūnas
Placebas – tai fiktyvus gydymas. Tai gali būti farmakologiškai neveikli cukrinė piliulė arba netikra operacija. Moksliniais tikslais placebas šiuo metu daugiausia naudojamas klinikiniuose bandymuose sudarant kontrolinę grupę lyginimui su kita gydymo forma. Tačiau vien dėl to, kad vaistas netikras, nereiškia, jog jis neveikia. Būtent tam jis ir naudojamas bandymuose: mokslininkai jau seniai žino, kad gydomus ligonius lyginant su visiškai negydomais rezultatas bus klaidinantis.
Pavyzdžiui, skyrus netikrų nuskausminamųjų paciento jaučiamas skausmas gali sumažėti. 2002 metais atliktas tyrimas parodė, kad kelio sąnario artritą gydant netikra operacija nauda panaši kaip atlikus tikrą. Tačiau poveikis gali būti ne tik naudingas, bet ir kenksmingas. Tikrus opiatus vartojusiems pacientams skyrus netikrų, išgėrus pastarųjų jų kvėpavimas gali pasidaryti negilus, o tai realiems vaistams būdingas šalutinis poveikis.
Placebas naudojamas ne tik palyginimui, bet tyrinėjamas ir pats. Gegužės 16 dieną seniausia pasaulyje mokslų akademija Karališkoji draugija išleido šiai sričiai skirtą „Philosophical Transactions“ („Filosofiniai darbai“ – liet.) tomą. Pasak profesoriaus iš Harvardo medicinos mokyklos Irvingo Kirscho, kuris šiam tomui parašė pratarmę, viena iš ryškėjančių tyrimo išvadų rodo, kad poveikis didžiausias, kai sutrikimai iš esmės yra psichiniai ir subjektyvūs. Šią išvadą paremia placebo tyrimų metaanalizė, 2010 metais atlikta mokslininkų iš organizacijos „Cochrane Collaboration“, kuri ruošia apžvalgas su gydymo priemonių poveikio įrodymais. Anot I. Kirscho, depresija sergantiems pacientams davus placebo piliulių poveikis gali būti beveik toks pat kaip jiems išgėrus naujausių antidepresantų.
Skausmas – kitas su nervais susijęs simptomas, pasiduodantis gydymui placebu. Šiuo atveju poveikio stiprumui įtaką daro pacientų lūkesčiai. Pasakius, kad duodate morfino, skausmas atlėgs labiau nei pasakius, kad gavo aspirino, net jei abiejose piliulėse be cukraus nieko daugiau nėra. Neurovizualiniai tyrimai rodo, kad tokia apgaulė skatina smegenyse išsiskirti natūralias skausmą malšinančias chemines medžiagas. Leidinyje „Philosophical Transactions“ spausdinamas Karin Meissner iš Miuncheno Ludwigo Maximiliano universiteto darbas, kuriame daroma išvada, kad gydymas placebu gali paveikti ir autonominę nervų sistemą, kuri kontroliuoja nesąmoningas funkcijas: širdies plakimą, kraujo spaudimą, virškinimą ir panašiai. Svarbu ir dramatinis poveikis. Placebo injekcijos už piliules veiksmingesnės, ir nė vienos iš jų poveikis neprilygsta netikrai operacijai. O kuo labiau įsitikinęs atrodo gydytojas pacientui pasakodamas apie išrašomą placebą, tuo didesnė tikimybė, kad tam pacientui placebas padės.
Nepaisant placebo galios, daug tradicinių gydytojų į jo skyrimą žiūri įtariai. Jie nerimauja, kad tai pacientų apgaudinėjimas. Tačiau turbūt nuostabiausius placebo tyrimų rezultatus su kolegomis dirgliosios žarnos sindromo kontekste visai neseniai nagrinėjo Tedas Kaptchukas iš Harvardo medicinos mokyklos – poveikis gali tęstis net pacientams pasakius, kad jie gydomi placebu.
Pasak E. Ernsto, alternatyviosios medicinos specialistai, skirtingai nuo tradicinę mediciną praktikuojančių kolegų, dažnai puikiai panaudoja placebo poveikį. Savo klientams jie siūlo ilgas, neintensyvias konsultacijas (tai tas „mokėjimas elgtis su pacientais“, kurio taip stinga suirzusiems šiuolaikiniams gydytojams). Be to, jie aistringai tiki savo gydymu, kurio procedūros dažnai apima puikią ir raminančią ceremoniją. Vien to gali pakakti, kad procedūra duotų naudos, net jei pacientai gydomi magnetais, mineralais ir daug kartų atskiestais skysčiais, kurie patys savaime visiškai nenaudingi.
