Seniau už tai būtų ištrėmę į Australiją.
Iš šios socialinės negalios Anglijai nepavyks išsisukti areštais ir įkalinimais.
Būta daug priežasčių, kodėl anglams buvo apmaudu prarasti kolonijas Amerikoje. Viena jų, kad į Ameriką buvo paranku tremti nuteistuosius – apie 40 tūkst. per daugybę metų. Džordžas III asmeniškai buvo suinteresuotas rasti naujų vietų, kur galima iškeldinti (jo žodžiais) „nevertus likti šioje saloje“. Galvota apie Gibraltarą, taip pat Vakarų Afriką, kol ministrai pasirinko naujai atrastą Australiją. Iki trėmimų (kurie kaltinti kaip kenkiantys atmosferai Australijos kolonijose) pabaigos į kitą pusrutulį išsiųsta beveik 200 tūkst. vyrų, moterų ir vaikų – dauguma visiems laikams. Trėmimų skaudžiai trūko: visuomenei panikuojant, kad buvę kaliniai vaikščios po Anglijos gatves, Parlamentas svarstė pataisos kolonijas steigti Folklando salose ir netgi Antarktidoje.
Su augančiu nusikalstamumu arba minios smurtavimu susidūrę padorūs Anglijos piliečiai ne kartą troško, kad tie, kurie kelia nerimą, išnyktų: kartuvėse, iškraustant į žemės pakraščius, už kalėjimo sienų arba (po XX a. pabaigos rasinių riaušių) pažabojus ar atšaukus imigraciją, kaip buvo raginama. Tačiau tiek pat dažnai tokiems troškimams trukdė geografija: urbanizuotoje, tankiai gyvenamoje Anglijoje padorieji su jiems keliančiaisiais nerimą ilgai gyveno kaip silkės statinėje.
Tebegyvena. Išties į palubes iškilusios nekilnojamojo turto kainos, kurios vidurines Londono klases stūmė į vis keistesnius rajonus, padeda paaiškinti kai kurias šiurpesnes rugpjūčio mėnesio neramumų metu pasirodžiusias antraštes. Pavyzdžiui, spauda pranešė apie kaukėtus plėšikus, kurie „Michelin“ žvaigždutėmis pažymėtame restorane Noting Hile (Vakarų Londonas) susigrūmė su darbuotojais, apsiginklavusiais kočėlais. Kai Anglija su tokiomis rimtomis riaušėmis susidūrė pastarąjį kartą (1981 metais), didžioji Noting Hilo dalis buvo prastas rajonas, kurį tebedarkė lūšnynai, o dabar jis iš dalies prastas rajonas, kuriame pilna milijonierių.
Po maištų praėjus savaitei, pratrūko aršios politinės diskusijos apie tai, kas slypi už tų keturių anarchijai artimų dienų bei naktų ir kaip pašalinti jų atskleistus socialinius trūkumus. Didžioji diskusijų dalis nukrypo į gerai žinomas temas apie autoritariškos dešinės ir gailiaširdės kairės konfliktą. Bet girdisi ir kitų senovinių atgarsių.
Konservatyvūs parlamento nariai gyrė teisėjus už skirtas rimtas bausmes, įskaitant ketverius metus kalėjimo dviem vyrams, kurie maištus (nesėkmingai) mėgino sukurstyti per savo „Facebook“ puslapius. Parlamento nariai toriai parėmė žingsnius kaltais pripažintų riaušininkų šeimas iškeldinti iš socialinių būstų. Vidaus reikalų sekretorė Theresa May sako, kad pareigūnai pagalvos apie visuotinę komendanto valandą tamsiuoju paros metu. Konservatyvioji spauda reikalauja atšaukti planus panaikinti tūkstančius vietų kalėjimuose (Didžiosios Britanijos biudžeto deficito mažinimo kampanijos dalis).
Regis, tokie žingsniai sutampa su pirmaisiais viešosios nuomonės tyrimais. Apklausas organizuojanti „YouGov“ nustatė, jog dauguma žmonių pritaria, kad iš riaušininkų būtų atimtos pašalpos, o plėšikautojai, padegėjai ir pripažinti kaltais už sukeltus smurtingus neramumus būtų įkalinti keleriems metams. Laikraščiuose ir gatvėse apstu balsų, kurie skelbia, kad šeimos struktūros suiro, o visuomenę sugriovė darbo rinkos pokyčiai, dėl kurių Anglijoje susiformavo nieko apie darbo pasaulį nežinanti varguomenė.
Nesunku suuosti, kur anglų panikos ištakos. Visuotinė reakcija į 2011 metų maištus (ilgalaikis įkalinimas, iškeldinimas ir komendanto valandos) gilumoje išreiškia norą, kad baisūs žmonės būtų labai toli.
Klasikinis anglų kriminologijos tekstas – Geoffrey Pearsono 1983 metų darbas „Hooligan: A History of Respectable Fears“ („Chuliganas: padoriųjų baimės istorija“) su meile iki pat XVI a. atseka pasikartojančius didžiulio nerimo dėl precedento neturinčių nusikalstamumo lygių ir unikaliai siaubingo jaunimo ciklus. Trėmimų pikas sutapo su panika, kurią sukėlė pramoninė revoliucija. Pastaroji buvo kaltinama dėl suardytų šeimos struktūrų (daug nerimo kėlė dirbančios motinos) ir sudaužytų tradicinių vertybių. 1843 metais, kai maždaug vienas iš penkių nuteistų kalinių buvo siunčiamas į Australiją, Bendruomenių rūmai girdėjo, kad „vaikų moralė dešimtkart prastesnė nei anksčiau“, o tėvai Notingame buvo atvirai „baisūs“.
Geriau netrokšti atskirti nedorėlius
Tačiau net anuomet anglų reformatorius palaikė neišvengiama realybė, kad miestai prisigrūdę tiek dorų žmonių, tiek vadinamųjų „pavojingų klasių“. Artumas reiškė, kad negalima amžiais išsisukinėti nuo reabilitacijos klausimų.
Nūnai politikai ir vėl apeliuoja į troškimą bloguosius išvyti ir pašalinti iš visuomenės. Šis impulsas slypi Anglijos miestiečių charakteryje, bet yra ir pragmatizmo. Nusišypsojus sėkmei, laimės pragmatizmas.
Regis, šiandieniams Anglijos miestiečiams dažniausiai patinka gyventi mišriuose rajonuose. Jie nenori gyventi miestuose su griežta segregacija arba baikščiuose, aptvertuose priemiesčiuose. Tai turėtų sustiprinti raginančius rinktis reabilitaciją, o ne atpildą. Net karingiausiai nusiteikę žino, kad įkalintieji kada nors išeis.
Yra kitų priežasčių viltis. Kai savaites trukęs smurtas Anglijoje pratrūko 1981 metais, po riaušių Brikstone, Mos Saide ir Tokstete šalyje įsivyravo troški rasinės įtampos ir abipusio nesupratimo atmosfera. Tų dienų laikraščiai šlykščiai plūdo vadinamąją „be reikalo importuotą etninio nusikalstamumo“ krizę. Riaušių nualintuose rajonuose daugelis nekentė policijos. Šį kartą rajonų, kurie bando atsigauti po plėšikavimo, palengvėjimas persipynė su pykčiu ir stipriu noru viską sutvarkyti. Rasinė įtampa mažesnė. Visoje šalyje nerimaujama dėl silpnos policijos taktikos, nes plėšikautojams iš pradžių susidarė įspūdis, kad jie gali siautėti nebaudžiami. Kur kas lengviau pasirūpinti tuo, kad policija būtų šiek tiek griežtesnė nei piliečius įtikinti nejausti pasibjaurėjimo ja.
Anglai patys save sukrėtė. Dabar metas imtis darbo, kad jų visuomenė taptų geresnė. Jie neturi iš ko rinktis.
