Anuomet ir dabar.
2008 m. pasaulis nuo antros depresijos išsisuko vengdamas klaidų, kurios atvedė prie pirmosios. Bet tiek Europa, tiek JAV dar turi ko pasimokyti.
Esate teisus, tai mūsų darbas. Tokiais žodžiais Benas Bernanke kreipėsi į Miltoną Friedmaną, 2002-aisiais kalbėdamas minint šio Nobelio laureato 90-ąjį gimtadienį. Jis turėjo omenyje M. Friedmano išvadą, kad už didžiąją dalį Depresijos kančių atsakingi centriniai bankininkai. „Bet Jūsų dėka, – tęsė būsimas Federalinio rezervo pirmininkas, – daugiau taip nedarysime.“ Po devynerių metų B. Bernanke kolegos didžiuojasi ištesėję pažadą. „Užkirtome kelią Didžiajai depresijai“, – laikraščiui „The Daily Telegraph“ šių metų kovą sakė Anglijos banko valdytojas Mervynas Kingas.
Smūgis, kurį 2008 m. patyrė pasaulio ekonomika, prilygo tam, kuris paskatino Didžiąją depresiją. Per 12 mėnesių pramonės gamyba nuo 2008 m. ekonominio piko smuko tiek pat, kiek per pirmus Depresijos metus. Akcijų kaina ir pasaulinė prekyba nusmuko labiau. Tačiau depresijos šį kartą nebuvo. Nors pasaulinės pramoninės gamybos apimtys nuo piko nusirito 13 proc. ir tai neabejotinai buvo gili recesija, XX a. 4-ajame dešimtmetyje jos nusmuko beveik 40 proc. Nedarbo lygis JAV ir Europoje per šią krizę vos teviršijo 10 proc., o XX a. 4-ajame dešimtmetyje, kaip skaičiuojama, perkopė 25 proc. Toks ryškus pasekmių skirtumas daug skolingas per Depresiją išmoktoms pamokoms.
Tebevyksta diskusijos, kodėl Depresija buvo tokia ilga ir gili. Kai kurie ekonomistai pabrėžia struktūrinius veiksnius, kaip antai darbo jėgos kaina. Ekonomikos istorikė Amity Shlaes tvirtinta, kad Depresija buvo didžioji per vyriausybės kišimąsi. Ji pažymi, kad prezidentas Franklinas Rooseveltas kriminalizavo ūkininkus, kurie viščiukais prekiavo per pigiai, ir „popierių sukūrė daugiau nei visa federalinės vyriausybės teisėkūros išeiga nuo 1789 m.“. Jos knyga „The Forgotten Man“ (liet. „Užmirštasis žmogus“) itin įtakinga tarp JAV respublikonų. Knyga labai patinka Newtui Gingrichui.
Tačiau tarp ekonomistų labiau paplitęs požiūris, kad sunki padėtis virto siaubinga dėl to, jog vienu metu buvo sugriežtinta ir fiskalinė, ir pinigų politika. Šį kartą vyriausybės tokios klaidos nedarė. XX a. 4-ajame dešimtmetyje lyderiai sumažino biudžetus, o centriniai bankai padidino normas, o štai po 2008-ųjų kracho politika beveik bendrai buvo ekspansinė. Depresijos metu tarptautinis bendradarbiavimas iširo paskatindamas valiutų karus ir protekcionizmą, o 2008 ir 2009 m. lyderiai laikėsi vienas kito. Seras M. Kingas teisus.
Bet pažvelgus atidžiau vaizdas nebe toks raminantis. Dviejose svarbiose – ir susijusiose – srityse turtingasis pasaulis tebegali daryti klaidų, kurios buvo daromos ir XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Jis rizikuoja pakartoti griežtesnę fiskalinę politiką, dėl kurios JAV 1937–1938 m. prasidėjo „recesija depresijoje“. O Europos krizė nejaukiai primena XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigos ir 4-ojo pradžios finansinę sumaištį, kai ūkiai it domino kauliukai virto spaudžiant griežtam taupymui, pinigų stygiui ir neturint paskutinės skolinančios instancijos. Trumpai tariant, dar yra ko pasimokyti.
Kelionė į pražūtį
XXI a. 1-ajame dešimtmetyje ekonomiką skatinti buvo kur kas lengviau nei XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Dėl Depresijos atsiradus socialinės apsaugos tinklams, šiandienos bedarbiai turi pinigų, kuriuos leisdami recesiją sušvelnina be jokio aktyvaus kišimosi. Valstybės mažiau jaudinasi dėl deficito ir kontroliuoja daug didesnę nacionalinių ūkių dalį. Viešųjų darbų, išlaidų ir mokesčių mažinimo paketas, kurį prezidentas Herbertas Hooveris pristatė po 1929 m. kracho, sudarė mažiau kaip 0,5 proc. BVP. O štai prezidento Baracko Obamos skatinimo planas 2–3 proc. BVP siekė tiek 2009, tiek 2010 m. Visas H. Hooverio biudžetas tesudarė apie 2,5 proc. BVP, o turimas B. Obamos siekia 25 proc. BVP ir turi 10 proc. deficitą.
1934 m., kai JAV ūkis jau sparčiai augo, F. Rooseveltas išlaidas padidino iki 10,7 proc. gamybos apimčių. Atėjus 1936-iesiems BVP, atsižvelgus į infliaciją, buvo sugrįžęs į 1929 m. lygį. Tebediskutuojama, kiek išlaidos pagal „Naujojo kurso“ programą realiai padėjo atsigavimui. Kai kurie ekonomistai, kaip antai Johnas Cochrane’as iš Čikagos universiteto ir Robertas Barro iš Harvardo, sako, kad apskritai nepadėjo. Pasak jų, fiskalinės priemonės niekuomet neveikia.
O galvojantys, kad fiskalinės priemonės veikia, vis dėlto linkę manyti, jog XX a. 4-ajame dešimtmetyje išlaidos buvo ne tokios svarbios, kaip pinigų politika, kurią jie laiko pagrindine kančių priežastimi. 1989 m. parašytame darbe B. Bernanke ir Martinas Parkinsonas, kuris dabar užima aukščiausias pareigas Australijos finansų ministerijoje, rašė, kad „geriau būtų sakyti, jog „naujasis kursas“ „išvalė kelią“ natūraliam atsigavimui“, o ne sukėlė atsigavimą. Kiti, kaip antai Paulas Krugmanas, mano, kad skatinamosios išlaidos naudos duoda daugiau.
Tačiau kad ir kokia santykinė svarba priskiriama pinigų ir fiskalinei politikai, beveik nėra abejonių, kad baisus atkrytis prasidėjo, kai praėjus penkeriems Depresijos metams vienu metu buvo sugriežtinta abiejų krypčių politika. Paakstintas iždo sekretoriaus Henry Morgenthau, kuris 1935 m. nerimavo, kad „neturime kitos išeities, tik keliauti į pražūtį, jeigu ir toliau kasmet nemažinsime deficito ir nesubalansuosime biudžeto“, 1937-aisiais F. Rooseveltas Kongresą paragino imtis fiskalinio susilaikymo politikos.
Valstybės skola tuo metu jau buvo pasiekusi neregėtus 40 proc. BVP (tų laikų standartais – milžiniška, bet perpus mažesnė už dabartinę Vokietijos skolą). Kongresas sumažino išlaidas, padidino mokesčius ir 1936–1938 m. laikotarpiu deficitą sumažino 5,5 proc. BVP. Konsolidacija buvo didesnė nei Graikijoje ateinančius porą metų (žr. 1 grafiką), bet daug mažesnė nei Graikijai planuojama ilgesniam laikotarpiui. Tuo pat metu (nuo 1936 m. vidurio iki 1937 m. vidurio) Federalinis rezervas padvigubino reikalavimus dėl rezervo, o bankus tai paskatino patraukti pinigus iš ūkio. Iždas pradėjo riboti pinigų pasiūlą neatsilikdamas nuo aukso importo lygio. 1937 ir 1938 m. realus BVP dėl recesijos depresijoje nusmuko 11 proc., o nedarbas išaugo dar keturiais procentiniais punktais pasiekdamas 13 arba 19 proc. aukštumas, atsižvelgiant į tai, kaip skaičiuosi.
Andainykščiai Snowdenai
Skirtingai nuo įvykių JAV XX a. 4-ajame dešimtmetyje, šiandienos pinigų politika susitraukimo nepaskatino. Europos Centrinis bankas prieš kelias savaites dar labiau sumažino palūkanų normas. Tačiau fiskalinė politika daug kur sparčiai juda susitraukimo skatinimo link. B. Obamos skatinamosios priemonės nutraukiamos, valstijų ir vietos valdžia toliau mažina išlaidas. Respublikonų kandidatai į prezidento postą kartoja H. Morgenthau argumentus tvirtindami, kad deficitu finansuojamos skatinamosios išlaidos naudos davė nedaug, tik prisidėjo prie ateities mokesčių mokėtojų įsipareigojimų. B. Obama, kaip F. Rooseveltas, pabrėžė, kad reikia mažinti biudžetą. Atsisakius būtinųjų bedarbių pašalpų ir dabartinių mažesnių mokesčių nuo atlyginimų, augimas per ateinančius metus sumažėtų maždaug vienu BVP procentiniu punktu.
JAV ne vienintelės. Vadovaujant Davidui Cameronui, daug įsiskolinusi britų vyriausybė 2010-aisiais pristatė griežtą fiskalinės konsolidacijos programą, idant neprarastų pasitikėjimo jos kreditingumu. Loginis pagrindas panašus kaip 1931-aisiais, kai buvo rengiamas skubus kanclerio Philipo Snowdeno griežto taupymo biudžetas su didesniais mokesčiais ir mažesnėmis išlaidomis. Anuomet pasitikėjimas nebuvo atgautas, ir Britanijai teko devalvuoti svarą bei atsisakyti aukso standarto. Šį kartą priemonės išties padidino investuotojų pasitikėjimą, tad pasitaisė ir obligacijų pajamingumas, o tai, kad šaliai tebegresia antra recesija, iš esmės labiausiai susiję su euro zonos bėdomis. Bet vis dėlto prisimenant, kad tokie sukrėtimai įmanomi, visuom
et vertėtų būti apdairiems, kai vyriausybė imasi griežtinti biudžetą.
Yra sakančių, kad griežtinimas nebūtinai turi būti skausmingas. 2009 m. Alberto Alesina ir Silvia Ardagna iš Harvardo paskelbė darbą, kuriame tvirtinama, kad griežtas taupymas gali būti ekspansinis, ypač daugiau dėmesio skiriant išlaidoms mažinti, o ne mokesčiams didinti. Kai biudžeto karpymas mažina palūkanų normas, tai skatina privatų skolinimąsi ir investicijas, o keisdamos lūkesčius dėl būsimos mokesčių naštos vyriausybės irgi gali skatinti augimą. Kiti tuo abejoja. Šią liepą paskelbtame Tarptautinio valiutos fondo (TVF) tyrime nustatyta, kad A. Alesina ir S. Ardagna neteisingai nustatė griežto taupymo etapus, taigi perdėjo biudžeto karpymo naudą, nes karpymas paprastai skatina susitraukimą, o ne plėtrą.
Roberto Perotti iš Luigi Bocconi universiteto nagrinėjo plėtros atvejus griežto taupymo metu ir atskleidė, kad jie beveik visuomet sietini su nuvertėjus valiutai augančiu eksportu. XX a. 4-ojo dešimtmečio susitraukimą dėl JAV biudžeto karpymo šiek tiek sušvelnino pagerėjęs grynasis eksportas: 1936–1938 m. JAV prekybos balansas iš 0,2 proc. BVP deficito virto 1,1 proc. BVP pertekliumi. Nūnai biudžetai mažinami didžiojoje pasaulio dalyje, ir ne kiekvienas ūkis skausmingą poveikį gali sumažinti didindamas eksportą.
XX a. 4-ajam dešimtmečiui būdinga pinigų politikos svarba gali rodyti, kad biudžeto karpymo poveikį galėjo atsverti centriniai bankai. 2010 m. TVF rašė, kad ekspansinė Britanijos pinigų politika turėtų sušvelninti gerokai apkarpyto biudžeto paskatintą susitraukimą ir „sukurti pagrindą stabiliam atsigavimui“. Tačiau dabar Britanija priartėjo prie recesijos, o nedarbas auga, ir tai rodo, kad Centrinio banko galimybės ribotos.
Perėjimas prie griežto taupymo dramatiškiausias euro zonoje, kuri mažiausiai gali sau tai leisti. Zonoje nėra lanksčių valiutų kursų, nėra ir paskutinės skolinančios instancijos, tad dabartiniai keblumai skausmingai primena XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžios pasaulį su aukso standartu.
XX a. 3-iojo dešimtmečio viduryje, kai buvo persvarstytas kritikos neatlaikantis karo reparacijų mokėjimo grafikas, pasipylė kreditoriai iš Prancūzijos ir JAV, kuriuos įkvėpė spartaus augimo galimybės nualintame Vokietijos ūkyje. Masinis kapitalo antplūdis Vokietijai padėjo finansuoti valstybinius įsipareigojimus ir išpūtė atlyginimus. Vokietija patyrė kreditų skatinamą bumą, kaip šio amžiaus 1-ojo dešimtmečio viduryje nutiko Europos periferijoje.
1928 ir 1929 m. vakarėlis baigėsi, ir kapitalo srautas pasuko į kitą pusę. Pirma, investuotojai pinigus nukreipė į JAV siekdami pasinaudoti klestinčia šios šalies rinka. Paskui, reaguodami į finansinę paniką, juos susirinko iš Vokietijos. Idant apsaugotų aukso rezervus, Vokietijos „Reichsbank“ buvo priverstas didinti palūkanų normas. Siekdama vykdyti įsipareigojimus Vokietija, kuri staiga neteko užsienio pinigų, o augimo negalėjo paremti eksportu, nes atlyginimai dėl buvusio bumo pakilo iki nestabilaus lygio, ėmėsi griežto taupymo, kaip darė Airija, Portugalija, Graikija ir Ispanija. Šalis, kuri turi lankstų valiutos kursą, traukiantis kapitalui pragiedrulių tikėtis galėtų, nes valiutos kursas nukristų paskatindamas eksportą. Bet Vokietijos valiutos kursas buvo pririštas prie aukso standarto. Konkurencingumą atkurti buvo įmanoma tik lėtai mažėjant atlyginimams, kas ir nutiko augant nedarbui.
Veržiantis gniaužtams, spaudimą pajuto bankai. Austrijos ūkį ištiko bėdos, panašios į Vokietijos, o 1931 m. žlugus stambiausiam Austrijos bankui „Credit Anstalt“ kilo nepasitikėjimas bankais, kuris sparčiai išplito. Vokietijoje augant spaudimui, stambiausių ūkių lyderiai ne kartą susitiko aptarti, kaip vargstančiam ūkiui būtų galima padėti. Bet ypač prancūzai nenorėjo nė klausytis apie Vokietijos skolos ir mokamų reparacijų mažinimą.
Suprasdamas, kad paskutinės skolinančios instancijos neturėjimas kursto paniką, Anglijos banko valdytojas Montagu Normanas pasiūlė sukurti tarptautinį skolintoją. Jis patarė sukurti fondą su 250 mln. JAV dolerių kapitalu, finansiniais svertais pritraukti dar 750 mln. JAV dolerių ir suteikti teisę skolinti vyriausybėms bei bankams, kai šiems prireikia kapitalo. Planas, galbūt per daug kuklus, neišdegė, nes nepatiko Prancūzijai ir JAV, kurios turėjo svertams reikalingo aukso.
Tad domino kauliukai virto. Vos po dviejų mėnesių nuo „Credit Anstalt“ bankroto žlugo stambus Vokietijos bankas „Danatbank“. Vyriausybė buvo priversta įvesti kapitalo kontrolės priemones ir nutraukti mokėjimą auksu, iš esmės atrišdama savo valiutą. Vokietijos ūkis sugriuvo ir prasidėjo XX a. 4-ojo dešimtmečio baisybės.
Viskas siaubingai pažįstama (nors nė viena Europos šalis nesiruošia išrinkti naujo Hitlerio). Narystė euro zonoje, kaip aukso standartas, reiškia, kad nekonkurencingos šalys negali devalvuoti valiutų ir taip sumažinti prekybos deficitą. Griežtas taupymas pradeda užburtą smukimo ratą slėgdamas vidaus paklausą ir didindamas nedarbą, o tai kenkia įplaukoms, išlieka didelis deficitas ir senka pasitikėjimas bankais bei valstybės skola. Periferijos gyventojams pinigus perkeliant į saugesnius branduolio bankus, pinigų pasiūla mažėja, kaip nutiko ir XX a. 4-ajame dešimtmetyje (žr. 2 grafiką). Aukšto lygio susitikimai su kredituojančiomis valstybėmis palengvėjimo neatneša. Paskutinio skolinimo instancijos nėra. Nors Europos finansinio stabilumo fondas (EFSF) pasistūmėjo toliau nei Normano planas, kurį fondas šiurpiai primena, euro zonos lyderiai dar nesugalvojo, kaip jį sudarančius 440 mlrd. eurų finansiniais svertais padidinti iki 2 trln. eurų.
Net jeigu jiems pavyks, užbaigti panikai to gali nepakakti. Sumaišties Italijos rinkose skatinami investuotojai prevenciškai mažina savo atvirumą bankų ir valstybinių obligacijų poveikiui kitose euro zonos šalyse. Nepasigailėta net gana tvirtus ūkius turinčių šalių, kaip antai Prancūzija ir Nyderlandai. Kad ir kokia saugi ūkio fiskalinė padėtis, panikos varoma trumpalaikė likvidumo krizė gali sukelti nemokumą.
Istorijai pasikartoti nebūtina. M. Normano valdomas Anglijos bankas buvo įsteigtas XVII a., kad prireikus skolintų vyriausybei; centriniai bankai visuomet privalėjo skolinti vyriausybėms, kai kiti nebeskolina. Šį vaidmenį galėtų prisiimti ECB. Jo statutas draudžia skolą pirkti tiesiai iš vyriausybių, bet skolos vertybinius popierius jis gali pirkti antrinėje rinkoje. Bankas priešokiais jau pirko ir galėtų paskelbti ketinąs pirkti sistemingai. Jis turi galią kurti neribotą pinigų kiekį, tad pranešimas apie pasirengimą pirkti visas obligacijas, kurias rinkos nori parduoti, skambėtų įtikinamai, ir tai panaikintų pagrindinę panikos bei jos plitimo priežastį.
Prieš Europos lyderių susitikimą Briuselyje gruodžio 8–9 dienomis Prancūzija ir Vokietija euro zonos nariams pasiūlė priimti teisiškai privalomas biudžeto „auksines taisykles“. Naujasis ECB prezidentas Mario Draghi užsiminė, kad jeigu būtų susitarta dėl fiskalinio pakto, ECB obligacijas galbūt pirktų didesniu mastu. Nors neaišku, kokį mastą jis turi omenyje. Vokietijos „Bundesbank“ prezidentas ir įtakingas ECB valdančiosios tarybos narys Jensas Weidmannas aiškiai pareiškė, kad ECB „neturi būti“ paskutinė euro zonos skolinimo instancija.
Kur tas kelias veda
Sprendžiant iš dabartinio kurso, sąlygos išsivysčiusiuose ūkiuose pirmiau pablogės, o tik po to pradės taisytis. Pagal dabartinę politiką augimas JAV ir Britanijoje 2012 m. turbūt nesieks 2 proc., ir abiejose šalyse visai įmanoma recesija. Tikėtina euro zonos recesija. Sušvelnindamas pinigų politiką ECB galėtų pataisyti ekonomines euro zonos perspektyvas, bet bus sunku įveikti išplitusį griežtą taupymą ir netikrumą. Kaip 1931 ir 2008 m., dėl grėsmingos finansų krizės gali ryškiai sumažėti gamybos apimtys. O tai, savo ruožtu, padidintų spaudimą euro zonos ūkiams, kuriems sunkiai sekasi išsisukti nuo nemokumo.
1931-aisiais augant panikai, viena po kitos šalys matė sprunkantį kapitalą. Bandydami apsisaugoti žmonėms masiškai atsiimant indėlius ir perkant užsienio valiutą, bėdų užgulti ūkiai pradėjo griežtai taupyti, o pinigų atsargos staigiai sumažėjo; dėl to žemyn nėrė gamybos apimtys bei užimtumas, ir bjaurus nuosmukis virto Depresija. Siekiant paskatinti atsigavimą teko atsisakyti aukso standarto, kad centriniai bankai galėtų laisvai didinti pinigų atsargas ir pagyvinti ūkius apyvartinėmis lėšomis. Šiandien ECB turi priemonių padėtį gelbėti neišardant euro zonos. Bet tai, kad ECB ir euro zonos vyriausybės turi variantų, nereiškia, kad jais pasinaudos.
Žlugus aukso standartui prasidėjo atsigavimas, bet ekonomika patyrė siaubingą žalą, nes šalys sustatė prekybos barjerus siekdamos suvaldyti importo antplūdį iš valiutą devalvavusių šalių. Kovai su nedarbu vyriausybės nutarė eksperimentuoti su atlyginimų ir kainų kontrole, kartelių kūrimu pramonėje ir kitomis intervencinėmis priemonėmis, kurios dažnai stabdė atsigavimą, skatinamą ekspansinės pinigų ir fiskalinės politikos. Didžiausią smūgį patyrusiose šalyse daug kentėję piliečiai, klaidingai tikėdamiesi palengvėjimo, pasirinko fašizmą.
Bėdai prispaudus, šiandien pasaulis gali geriau susitvarkyti nei XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Anuomet aukso standartą naudojo didžiuma stambių ūkių. Euro zonai šiandien tenka mažiau kaip 15 proc. pasaulinių gamybos apimčių. Išsivysčiusiose šalyse nedarbas, nors ir nelaimė, neskatina absoliutaus skurdo, kaip būdavo XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Anuomet pasaulis neturėjo pasaulinio lyderio, o šiandien JAV turbūt tebegali koordinuoti reakcijos į nelaimę sunkiais laikais. Tarptautinės institucijos daug stipresnės, o demokratija labiau įsitvirtinusi.
Tačiau užtrukęs ekonominis silpnumas vis tiek skatina iš esmės pergalvoti liberalaus kapitalizmo vertę. Dėl menkos paklausos besipešančios šalys nūnai kišasi į valiutų rinkas: antai šveicarams atsibodo, kad jų frankas brangsta euro atžvilgiu. JAV Senatas už manipuliacijas valiuta Kiniją mėgino nubausti tarifais. Europoje euro krizės sumaištis padrąsina atstumiančius nacionalistus, tarp kurių yra rasistų. Palyginti su žemyną sugriovusiais nacizmo siaubais, jų ekstremizmas švelnus, bet vargu ar dėl to yra laukiamas.
Situacija dar nėra nepataisoma. Bet kuo ilgiau atidėliojama, tuo sunkiau ją pataisyti. Tai, kas išmokta XX a. 4-ajame dešimtmetyje, pasaulį po 2008 m. finansų krizės sukrėtimo apsaugojo nuo nemenko ekonominio skausmo. Dar nevėlu prisiminti kitas svarbiausias Depresijos pamokas. Jas ignoruojant istorija tikrai gali pasikartoti.
