Ką pasaulinei gamybai reiškia Kinijoje sparčiai augantis darbo užmokestis?
Šendženas yra įsikūręs viename regionų, dėl kurių Kinija garsėja kaip pasaulio dirbtuvės. Atplaukus keltu iš Honkongo mieste pasitinka didžiulis reklaminis skydas su užrašu „Laikas – pinigai, efektyvumas – gyvenimas“.
Kinija – didžiausia gamintoja pasaulyje. 2010 m. televizorių, išmaniųjų telefonų, plieninių vamzdžių ir kitų daiktų ji pagamino daugiau nei JAV. Šiandien Kinijai tenka penktadalis pasaulio gamybos. Jos gamyklos pagamino tiek daug ir taip pigiai, kad daugeliui prekybos partnerių padėjo pažaboti infliaciją. Bet galbūt pigios Kinijos era artėja prie pabaigos.
Sąnaudos kyla, ir pirmiausia pakrantės provincijose, kuriose gamyklų dėl istorinių aplinkybių susitelkė daugiausia (žr. žemėlapį). Brangstanti žemė, aplinkosaugos ir saugos reglamentai, mokesčiai – viskas prisideda. Tačiau svarbiausias veiksnys – darbo jėga.
Kovo 5-ąją investicinis bankas „Standard Chartered“ pristatė apklausą, kurioje dalyvavo per 200 Perlų upės deltoje dirbančių gamintojų su būstinėmis Honkonge. Nustatyta, kad šiais metais darbo užmokestis jau paaugo 10 proc. Taivano gamintojas „Foxconn“, kuris Šendžene pagal sutartį su „Apple“ gamina „iPad“ (bet ne tik), atlyginimus praėjusį mėnesį pakėlė 16–25 proc.
„Nebėra pigu, kaip būdavo“, – apgailestauja Dale’as Weathingtonas iš JAV bendrovės „Kolcraft“, kuri vaikiškiems vežimėliams gaminti samdo gamintojus iš Pietų Kinijos. „Ketverius pastaruosius metus darbo jėgos sąnaudos kasmet pakildavo 20 proc.“, – skundžiasi jis. Kinijos pakrančių provincijos nebesugeba pritraukti darbininkų iš šalies gilumos. Švenčiant kinų Naujuosius metus tokie migruojantys darbininkai dažnai traukia namo ir ne visada vėl pasirodo prie staklių. Anksčiau grįždavo 95 proc. D. Weathingtono darbuotojų. O šiais metais tik 85 proc.
„Kolcraft“ patirtis neišskirtinė. Kai Amerikos prekybos rūmai Šanchajuje narių neseniai pasiteiravo, kokie iššūkiai rimčiausi, 91 proc. paminėjo „augančias sąnaudas“. Korupcija ir piratavimas gerokai atsiliko. Vertinant doleriais, darbo jėgos sąnaudos (įskaitant priedus) fizinio darbo darbininkams 2002–2009 m. Guangdonge kasmet paaugdavo 12 proc., o Šanchajuje – 14 proc. Konsultacijų bendrovės „Roland Berger“ vertinimu, Filipinuose panašus rodiklis siekė tik 8 proc., o Meksikoje – 1 proc.
Prityręs pramonininkas Joergas Wuttke, bendradarbiaujantis su ES prekybos rūmais Kinijoje, prognozuoja, kad iki 2020 m. sąnaudos gaminant Kinijoje gali išaugti dvigubai, o gal net trigubai. Konsultantų bendrovė „AlixPartners“ siūlo tokią intriguojančią ekstrapoliaciją: jeigu Kinijos valiutos vertė ir siuntimo sąnaudos kasmet augtų po 5 proc., o darbo užmokestis – po 30 proc., 2015 m. gaminti Šiaurės Amerikoje būtų taip pat pigu, kaip gaminti Kinijoje ir siųsti į Šiaurės Ameriką (žr. grafiką). Realiai sąnaudos turbūt nesusilygins taip greitai. Bet tendencija akivaizdi.
Jeigu Kinija darosi nebe tokia pigi, kas ją pakeis? Ar gamyklos persikels į vargingesnes šalis, kur darbo jėga pigesnė? Tai paplitęs požiūris, bet klaidingas.
Kinijos pranašumas
Pasak Briano Nollo iš bendrovės PPC, gaminančios jungtis televizoriams, jo kompanija rimtai svarstė veiklą perkelti į Vietnamą. Darbo jėga ten pigesnė, bet Vietname trūko patikimų partnerių, siūlančių tokias paslaugas kaip nikeliavimas, terminis apdorojimas ir štampavimas. Galų gale PPC nutarė likti Kinijoje, bet gamykloje netoli Šanchajaus automatizuoja daugiau procesų mechanizmais pakeisdama kai kuriuos (bet ne visus) darbininkus.
Palyginti su Kinija, darbo jėgos sąnaudos kitur dažnai 30 proc. mažesnės, pasakoja GE vicepirmininkas Johnas Rice’as, bet paprastai tai nustelbia kitos problemos, ypač patikimos tiekimo grandinės trūkumas. Naują vėjo turbinų gamyklą GE Vietname atidarė, bet J. Rice’as tvirtina, kad priviliojo talentai, o ne pigi darbo jėga. Netoliese veikia didžiulė valstybinė laivų statykla, tad gamyklai pavyko pasamdyti pasaulinio lygio suvirintojų. „Jeigu verčiamasi ne biržos prekėmis, kompetencija visuomet nurungia sąnaudas“, – sako jis. Honkonge įsikūręs verslininkas Sunilas Gidumalas gamina skardines dėžutes, į kurias „Harrods“, „Marks & Spencer“ ir kiti mažmenininkai deda sausainius. Jo gamyklose Guangdonge darbo užmokestis, kuris sudaro trečdalį sąnaudų, per pastaruosius ketverius metus padvigubėjo. Pasak jo, Šri Lankoje darbininkai atsieina 35–40 proc. pigiau, bet jų darbas jam atrodo mažiau našus. Tad Kinijoje jis turi mažesnę gamyklą, kuri aptarnauja JAV ir pačios Kinijos rinką. Šri Lankoje gaminamos tik Europai skirtos dėžutės, nes iš ten jas siųsti pigiau nei iš Kinijos.
Louisas Kuijsas iš idėjų kalvės „Fung Global Institute“ pastebi, kad dalis sektorių, kuriems technologijų reikia mažai, o darbo jėgos daug, kaip antai marškinėlių siuvimas ir pigių treniruoklių gamyba, iš Kinijos jau pasitraukė. O kai kurios bendrovės taiko „Kinija + 1“ strategiją kitoje šalyje pabandymui ir atsargai atidarydamos tik vieną gamyklą.
Bet, nepaisant augančių sąnaudų, Kinijos pakrantės turi ilgalaikių stiprybių. Pirma, jos yra prie pat klestinčios Kinijos vidaus rinkos. Tai milžiniškas pranašumas. Jokioje kitoje šalyje nėra tiek vartotojų, pagaliau gavusių pinigų ir triukšmingai reikalavusių daiktų.
Antra, gal darbo užmokestis Kinijoje ir auga sparčiai, bet auga ir produktyvumas. Dėl skaičių tikslumo galima ginčytis, bet dėl tendencijos – ne. Darbininkams Kinijoje mokama daugiau, nes jie daugiau pagamina. Trečia, Kinija – milžiniška. Pasak Ivo Naumanno iš „AlixPartners“, joje daug darbo jėgos, kuri pakankamai lanksti prisitaikyti prie sezoninės girliandų ar žaislų gamybos. Staiga išaugus paklausai, viena „iPhone“ gaminanti kinų gamykla sugebėjo vidurnaktį iš lovų pakelti ir prie konvejerio pastatyti 8 tūkst. darbininkų, rašo „The New York Times“. Ne kitą dieną. Vidurnaktį. Daugiau niekur tokie žygiai neįmanomi.
Ketvirta, tiekimo grandinė Kinijoje – aukšto lygio ir lanksti. Profesorius Zhengas Yushengas iš Cheung Kong verslo mokyklos tvirtina, kad gamybos konkurencingumą dera vertinti lyginant ne vien darbo jėgos sąnaudas, bet ir visą tiekimo grandinę. Net jeigu, palyginti su Kinija, darbo jėgos sąnaudos nustatytam produktui sudaro vos ketvirtadalį, gaminti kitur gali būti neekonomiška vien dėl to, kad daug grandžių nepatikimos arba jų apskritai nėra.
Dwightas Nordstromas iš „Pacific Resources International“, konsultuojančios gamintojus, mano, jog elektronikos gamintojams skirta tiekimo grandinė Kinijoje tokia gera, kad „mašinos sustabdyti niekaip nepavyks“ bent 10–20 metų. Su technologijomis menkai susijusių sektorių pranašumas tas pats. Pasak Paulo Stockerio iš batus eksportuojančios kompanijos „Topline“, kuriai Kinijos pakrantėje pagal sutartis dirba tuzinai gamyklų, alternatyvą Kinijai rasti nelengva.
Madinga prognozuoti, kad gamyklas Kinijos pakrantėje išstums gamyklos jos gilumoje. Tokį požiūrį paremia oficialūs tiesioginių užsienio investicijų duomenys: dalis gilumos provincijų, kaip antai Čongčingas, nūnai pritraukia beveik tiek pat užsienio pinigų kiek Šanchajus. Mažiau migruojančių darbininkų iš šalies gilumos į pakrantės gamyklas šiemet grįžta todėl, kad darbo apstu arčiau namų.
Bet gamintojai gilumon keliasi ne vien ieškodami pigios darbo jėgos. Tiesą sakant, ji nėra daug pigesnė. Didelė Kinijos telekomunikacijų bendrovė „Huawei“ praneša, kad magistro laipsnį turintiems inžinieriams šalies gilumoje moka atlyginimus, kurie nėra net 10 proc. mažesni nei Šendžene. „Kolcraft“ galvojo keltis į Hubėjų, bet išsiaiškino, kad bendros sąnaudos būtų tik 5–10 proc. mažesnės nei pakrantėje. Į gilumą keltis ketino ir „Topline“, bet paaiškėjo, kad ten patirs daug papildomų sąnaudų. Eksporto infrastruktūra tebėra prasta arba lėta (siuntimas upe prideda savaitę), logistika galutinai neišplėtota, o visa „Topline“ tiekimo grandinė lieka pakrantėje. Įmonė nutarė likti kur buvusi.
Kas ten gilumoje?
Kraustantis gilumon patiriama visokiausių netikėtų išlaidų. Antai dėl apynaujų darbo įstatymų, taikomų tokiuose turtinguose kraštuose kaip Šendženas, gamyklas ten uždaryti kainuoja daugiau. Prekių siuntimas iš Kinijos gilumos į pakrantę gali kainuoti daugiau nei iš Šanchajaus į Niujorką. Už tai, kad iš modernių pakrantės miestų kraustytųsi į užkampį, vadybos ir kitas itin kvalifikuotas personalas dažnai reikalauja gerokai padidinti atlyginimus. Žmonių Čongčinge – per 30 mln., bet jis ne Šanchajus. Ten neseniai vykusi kovos su korupcija kampanija taip įsismarkavo, kad išgąsdino ne tik sukčius, bet ir dorus verslininkus.
Į Kinijos gilumą bendrovės daugiausia investuoja siekdamos aptarnauti ten gyvenančius vartotojus. Klestint gilumos miestams, rinka atrodo viliojamai. Tačiau „iPad“ ir išmaniuosius telefonus eksportui tebegamins pasaulio dirbtuvės Kinijos pakrančių provincijose.
Aišku, ilgainiui ir kitose vietovėse atsiras geresnių kelių, uostų, tiekimo grandinių. Ateis metas, kai iš Kinijos pakrantės jos bandys atimti elementarią gamybą. Tad tam, kad Kinija klestėtų, jos gamintojai turi kilti vertės grandine. Užuot montavę kitur suprojektuotus sudėtingus gaminius, jie patys turi daugiau kurti. Imdami pavyzdį iš Vokietijos, jie turi gaminti pelningesnius produktus ir siūlyti su jais susijusias paslaugas.
Kelios kinų bendrovės tuo jau užsiima. Apsilankymas didžiuliame „Huawei“ centre Šendžene – pamokomas. Bendrovę įkūrė buvęs karininkas, kuriam ne vienus metus talkininkavo draugai iš valdžios, bet nūnai ji labiau primena aukštųjų technologijų įmonę iš Vakarų nei valstybės palaikomą monstrą. Vadybos personalas joje – aukščiausio lygio. Jos vadovus kelerius metus mokė tuzinas nuolatinių konsultantų iš IBM ir kitų JAV konsultacijų bendrovių. Dabar „Huawei“ itin profesionali ir įspūdingai novatoriška.
2008 m. paraiškų dėl tarptautinių patentų ji pateikė daugiau nei bet kuri kita bendrovė. Šiais metais ji pristatė ploniausius ir sparčiausius išmaniuosius telefonus pasaulyje. Be to, „Huawei“ smarkiai susikibo dėl patentų, ir tai rodo, kad bent jau privatusis sektorius Kinijoje į intelektinės nuosavybės teises pradeda žiūrėti rimtai. „Huawei“ varžovės mūšiuose ne tik tarptautinės bendrovės, bet ir konkurentė iš kito miesto galo – ZTE, kuri irgi nebenori gaminti mažų sąnaudų telekomunikacijų įrangos, o kurti seksualius naujus produktus vartotojams.
Kinijoje tokių kaip „Huawei“ dar maža. Bet šalis pritraukia apsčiai gabaus jaunimo, norinčio kurti tokias bendroves. Namo kasmet grįžta vis nauja banga „jūros vėžlių“ – užsienyje studijavusių ar dirbusių kinų. Masačusetso technologijos institute ir Stanforde daugeliui teko bendrauti su geriausiais pasaulio inžinieriais. Daugelis savo akimis matė, kaip dirba Silicio slėnis. Būtent Silicio slėnio veteranai Kinijoje įkūrė daug novatoriškiausių bendrovių, tokių kaip „Baidu“.
Pokyčių tempas Kinijoje toks stulbinantis, kad sunku neatsilikti. Ankstesni stereotipai apie prastas sąlygas ir menkus atlyginimus tokie pat pasenę kaip Mao kostiumai. Kitas etapas bus įdomus: Kinija turi imtis inovacijų arba lėtinti tempą.
