Šių dienų žmogui sunku įsivaizduoti bent dieną be mūsų gyvenimo akimirkas fiksuoti galinčio telefono.
Vaizdų gaminimas tapo masiniu reiškiniu.
Fotografuojama visur ir viską, neatsižvelgiant į gaunamų vaizdų kokybę, jų išliekamąją vertę.
Ne tik fotografuojama, bet ir dideliais kiekiais dalijamasi socialiniuose tinkluose. Nesusimąstoma, kad kažkur tie vaizdai yra saugomi, ne tik mūsų asmeniniuose įrenginiuose ar nešiojamose talpyklose. Jie saugomi debesyse, serveriuose, kuriems reikalinga elektros energija. Taigi šioje srityje apie ekologiją ir tvarumą net nepagalvojama. O kur dėsis šie sukaupti archyvai ateityje? Kiek iš šios vaizdų galybės išliks ateities kartoms kaip vertingi mūsų gyventą laiką iliustruojantys fotodokumentai?
Technologijų kaita fotografijoje
Laikui bėgant keičiasi technologijos, keičiasi žmonių įpročiai, keičiasi tradicijos. Popierines fotografijas keičia skaitmeninės taip, kaip dagerotipus, ambrotipus, ferotipus pakeitė popierinės nuotraukos, stiklo negatyvines plokšteles – kompaktiški ir kur kas praktiškesni celiulioziniai negatyvų ritinėliai.
Prie naujų technologijų prisitaiko ir atminties institucijos, jau kaupiančios ir skaitmeninius archyvus nebespausdinant popierinių fotografijų.
Skaitmeniniai vaizdai turi tokią pačią funkciją – įvaizdinti praeitį: fiksuoti, dokumentuoti, kad ateityje būtų galima priminti, prisiminti, vaizdus panaudoti kaip neginčijamus liudijimus.
Tiesa, skaitmeninėje erdvėje vis daugėja manipuliacijų, kai sunku atskirti, kur tikras vaizdas, o kur, tarkim, sugeneruotas dirbtinio intelekto.
Tačiau ir ankstesniais laikais būta klastočių, gautų panaudojus fotomontažą. Todėl aprašant tiek skaitmenines, tiek analogines nuotraukas, ypač reikalingas dėmesingumas.
Vis dėlto senosios fotografijos, ypač fotografo rankomis atspausdintos, laikui bėgant įgauna papildomą vertę, jos pačios tampa muziejinėmis vertybėmis, ankstesnių technologijų pavyzdžiais.
Turtingas muziejaus Fotografijos rinkinys
Panevėžio kraštotyros muziejaus Fotografijos rinkinys yra vienas didžiausių rinkinių muziejuje.
Po 2025 m. baigto pervertinimo suskaičiuota 41 425 vnt. fotodokumentų – originalių nuotraukų, fotokopijų, stiklo ir celiuliozės negatyvų bei skaidrių.
Jų vertė labai skiriasi. Skiriasi ir vaizdų kokybė.
Fotografijos rinkinyje kaupiamos ne tik pavienės nuotraukos, dažniausiai patenkančios iš privačių asmenų.
Jame saugoma žymių panevėžiečių – rašytojos, visuomenininkės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, istorikės Onos Maksimaitienės, kompozitorių Juozapo Gudavičiaus, Antano Belazaro, muziko ir choro dirigento Mykolo Karkos, pedagogų Elinos Bujokaitės-Švelnienės, Felikso Švelnio, Pranciškos Žalnieriūnaitės-Sadzevičienės, Antano Grigo ir jo žmonos Teklės Jurkštaitės, dailininko Juozo Kaminsko, teatro dailininko, lėlių teatro įkūrėjo Alberto Stepankos, kanauninko Antano Misevičiaus, aktorių Jono Aleknos, Stepono Kosmausko ir Henrikos Hokušaitės-Kosmauskienės, karininko Juozo Rinkevičiaus, gydytojos ir kraštotyrininkės Liudvikos Knizikevičienės ir jos tėvų, tremtinės Jadvygos Vepštaitės, Moigių, Gilvydžių, Žitkevičių ir kt. šeimų fotografijų archyvai. Nuotraukos pasakoja apie šių žmonių gyvenimą ir veiklą, atskleidžia jų gyventą laikotarpį, socialinę aplinką.
Nuotraukos – istorijos liudytojos
Pradėjus tyrinėti Panevėžio krašto fotografijos istoriją, rinkinys pasipildė tarpukario miestelių fotografų Tado Bajorūno iš Krekenavos, Povilo Šinskio iš Subačiaus nuotraukomis ir stiklo negatyvais, gausia miežiškėno Vinco Firinausko stiklo negatyvų kolekcija, panevėžiečių Jono Žitkaus, Antano Patamsio nuotraukomis, lenkų gimnazijos gimnazisto Vitoldo Kovalevskio stiklo negatyvais, sovietmečiu buvusio laikraščio „Tiesa“ fotokorespondento Antano Gylio negatyvais.
Rengiant Panevėžio fotoklubo 50-mečiui skirtą parodą sukaupta klubo veikloje dalyvavusių fotografų – Balio Kondroto, Algimanto Bandzos, Vytauto Šinskio, Donato Koskausko ir kt. nuotraukų. Muziejuje taip pat saugomos fotomenininkų Sauliaus Saladūno, Leono Grubinsko, Petro Dūdos, Julijaus Vaicekausko, ypač didelę vertę turinčios Jono Ambraškos Atgimimo laikotarpio, Juliaus Vaupšo 1991 m. parlamento gynėjų ir sausio įvykių fotografijos.
Temų įvairovė
Formuojant rinkinį daugiausia dėmesio skiriama Panevėžio kraštą atspindintiems vaizdams, tačiau neatsisakoma priimti nuotraukų ir iš kitų regionų.
Taip į rinkinį pateko garsaus dailininko Valentino Antanavičiaus tėvams bei iš Vilkaviškio apskrities kilusio kunigo Jeronimo Valaičio giminėms priklausiusios nuotraukos.
Įdomi XIX a. pab.–XX a. pr. pasaulio vaizdų stiklo skaidrių kolekcija, skirta žiūrėti per projektorių. Ji pateko iš Latavėnų dvaro, kuriame 1921–1935 m. šeimininkavo Kazimiero Okuličiaus našlė Juzefa Povickaitė-Okuličienė, žymios švietėjos, žurnalistės, knygnešės ir visuomenės veikėjos Felicijos Bortkevičienės sesuo.
Matyt, dvare susirinkusi šviesuomenė pramogaudavo žiūrėdama Paryžiaus, Londono ar įvairių Amerikos miestų vaizdus. Šie vaizdai suskaitmeninti, dalis jų išdidinti ir eksponuojami muziejaus ekspozicijoje „Pasilikti, emigruoti, grįžti?“
Jei žiūrėtume pagal temas, gausiausia nuotraukų sukaupta švietimo, prieškario Lietuvos kariuomenės temomis, o mažiausiai turime miesto tautines bendruomenes reprezentuojančių vaizdų.
Senųjų fotografijų panaudojimo galimybės
Fotografijos rinkinys ne tik pats gausiausias, bet ir intensyviausiai naudojamas.
Be nuotraukų neapsieina didžioji dauguma rengiamų parodų bei ekspozicijų. Nuotraukos parodo, kaip žmonės rengėsi, kokia supo socialinė aplinka, kaip buvo naudojami senoviniai daiktai, kaip keitėsi kraštovaizdis, kokią įtaką urbanizacija turėjo dabartiniam miesto vaizdui.
Plačiai fotografijos naudojamos tiek pačių muziejininkų, tiek ir kitų tyrinėtojų tekstams iliustruoti. Ir publikuojamos jos ne tik lietuviškuose leidiniuose ar parodose, kartais skaitmeninės kopijos siunčiamos ir užsienio tyrinėtojams.
Nuolat vaizdų įvairiomis temomis prašo miesto žiniasklaida, kitos kultūros įstaigos.
Remiantis sukaupta medžiaga išleistas ne vienas fotografijos leidinys.
Pamažu muziejaus rinkiniai, tarp jų ir Fotografijos rinkinys, yra skaitmeninami, tad su laiku sukaupti fotodokumentai bus prieinami internete, Lietuvos integralioje muziejų informacinėje sistemoje (LIMIS).
Tai daug laiko ir kruopštumo reikalaujantis darbas, tad sistemoje kol kas skelbiama tik maža dalis tarpukario fotografijų.
Asmeninių archyvų vertė
Muziejininkai labai dėkingi visiems, kurie, nebeturėdami galimybių saugoti namuose, tėvų ar senelių brangintas pavienes nuotraukas ar visus fotografijų albumus perduoda muziejui, taip prisidėdami prie vizualiosios mūsų tautos praeities, kultūros paveldo išsaugojimo ir sklaidos.
Sakysite, kuo gali būti vertingos eilinio žmogaus asmeninio šeimos albumo nuotraukos?
Net jei tai tik portretai – juose atsispindi žmonių tipažai, jų šukuosenos, apranga, laikysena.
Įdomūs ir daug ką pasakojantys kitoje nuotraukų pusėje esantys užrašai.
Ypač – fotografų antspaudai, įspaudai ar kitokios signatūros, kuriomis remiantis gautais duomenimis pildoma Lietuvos fotografijos istorija.
Atsižvelgiant į tai, kad šiais metais Panevėžio vyskupija švenčia šimto metų sukaktį, straipsniui iliustruoti parinktos Panevėžio kraštotyros muziejaus Fotografijos rinkinyje saugomos vyskupijos bažnyčių istoriją, dvasininkų tarnystę atspindinčios nuotraukos.
Prie jų pateikta platesnė informacija suteikia nuotraukoms dar didesnę vertę.
Zita PIKELYTĖ – Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vedėja, Fotografijos rinkinio kuratorė
