Nekokios nuotaikos.
Narkomanai visada trokšta dar vienos adatos. Akcijų rinkoms smukus kelias pastarąsias savaites, investuotojai vylėsi, kad rugpjūčio 9 dieną Federalinis rezervų bankas (FED) atskleis planus vykdyti trečiąjį „kiekybinio skatinimo“ etapą – spausdinti pinigus turto kainoms palaikyti.
Antrasis skatinimo etapas, apie kurį buvo paskelbta pernai rugpjūtį, pagyvino turto kainas 2010 metų pabaigoje. Tačiau vietoje heroino investuotojai sulaukė dozės jo sintetinio pakaitalo – metadono. FED įsipareigojo išlaikyti palūkanų normas dabartiniame lygyje dar dvejus metus.
Nors Volstritas vėliau dienos metu sugebėjo atsigauti („Dow Jones“ indeksas paaugo 430 punktų, arba 4 procentais), FED adata suteikė tik trumpą palengvėjimą. Akcijų kainos vėl pradėjo kristi rugpjūčio 10 dieną.
Reakcija į rugpjūčio 8 dieną Italijos ir Ispanijos vyriausybių obligacijas pradėjusį supirkinėti Europos centrinį banką (ECB) truko ilgiau. Nors supirkimo programos mastas nežinomas, įtaka obligacijų rinkoms buvo dramatiška. Ispanijos dešimties metų obligacijų pelningumas per dvi dienas smuko nuo daugiau nei 6 procentų iki 5 procentų.
Centriniai bankai bent jau turi teigiamą įtaką, kad ir laikiną. Tuo tarpu politikai investuotojams sukėlė rimtų abejonių apie sugebėjimą suvaldyti krizę.
Europos vadovai, iš pradžių apskritai neigę regioninio prasiskolinimo problemas esant rimtas, vėliau vis besiplečiantį puvinį lipdė pleistrų lygio sprendimais. Savo ruožtu Amerikos politikai žaidė su nemokumo perspektyva, kol galiausiai pasiekė susitarimą, kuris nei pagelbėjo ekonomikai trumpuoju laiku, nei pakankamai padarė, kad pagerintų vyriausybės finansus ilguoju laikotarpiu. Dar blogiau, jų požiūris atrodė chaotiškas.
„Investuotojai galiausiai pradėjo statyti pinigus dėl politinių rezultatų, o ne spręsdami remdamiesi ekonomikos pamatiniais rodikliais“, – teigia Ianas Harnettas iš konsultacijų bendrovės „Absolute Strategy Research“.
Pasitikėjimui neišvengiamai buvo padaryta įtaka. Remiantis „The Economist/FT“ pasaulinio verslo nuomonių barometro duomenimis, aukščiausiems bendrovių vadovams antrą pagal didumą rūpestį po ekonomikos kelia politinės grėsmės.
Nuo gegužės iki liepos mėnesio pasaulio ekonomikos pagerėjimo per artimiausią pusmetį besitikinčių verslininkų dalis sumažėjo nuo 38,3 iki 23,2 procento, o pablogėjimo belaukiančiųjų dalis padidėjo nuo 19 iki 33,7 procento.
Be to, Federalinio rezervų banko įsipareigojimas išlaikyti palūkanas žemame lygyje parodo jo nerimą dėl ekonomikos stiprumo, ir tai vargu ar galima pavadinti „bulių rinkos“ signalu.
Pasiekęs savo šiųmetes aukštumas balandžio 29 dieną, „S&P 500“ indeksas nuo 2009 metų kovo mėnesį pasiekto dugno buvo išaugęs dvigubai. Buvo galima tikėtis nebent atkryčio, ypač žinant, kad vyriausybės obligacijų pelningumas už euro zonos pakraščių pastaruosius kelis mėnesius smuko, taip keldamas susirūpinimą dėl ekonomikos perspektyvų.
Blogi ženklai
Didelis nenoras rizikuoti matomas ir aukso kainose, kurios vėl pasiekė aukštumas, ir Šveicarijos franko sustiprėjime, kuris rugpjūčio 9 dieną pasiekė rekordų JAV dolerio atžvilgiu, nepaisant Šveicarijos nacionalinio banko pastangų jį silpninti.
Kitų žaliavų kainos nuo balandžio 26 dienos krito 12 procentų. Tai yra šiokio tokio palengvėjimo galimybė išsivysčiusioms ekonomikoms, nes neperdirbtų žaliavų kainos buvo it papildomi mokesčiai vartotojams.
Prasčiau nuteikė žemyn nuslydusios bankų akcijos, kurios smuko labiau už bendrus indeksus rugpjūčio 8 dieną. Bankų „Citigroup“ ir „Bank of America“ akcijų kainos krito atitinkamai 16 procentų ir 20 procentų.
Neslūgstant nerimui, kad bankui trūksta kapitalo, tolimesnis bankų akcijų nuosmukis rugpjūčio 10 dieną „Bank of America“ akcijų kainą numušė iki 49 procentais žemesnio lygio, nei prieš metus.
Tuo tarpu Amerikos pinigų rinkų fondai jaučia dar menkesnį norą pirkti Europos bankų vertybinius popierius. Nesisklaidant nerimui, Prancūzijos banko „Société Générale“ akcijos rugpjūčio 10 dieną smuko 15 procentų, Italijos banko „Intesa Sanpaolo“ – apie 14 procentų, o draudimo nuo Europos bankų nemokumo kaina staigiai pakilo.
Šiek tiek padidėjo ir skirtumas tarp Europos bankų ir Europos vyriausybių skolinimosi kainų, nors tai nepriminė plyšio 2008 metais, kai bankai beveik užšaldė rinkas.
Bendrovių obligacijų rinkose skirtumas tarp investicinio reitingo vyriausybių obligacijų ir spekuliacinių skolininkų tapo didžiausias šiemet. Vyriausybių obligacijų pelningumas smuko labiau nei kilo bendrovių obligacijų.
Išties, kai FED įsipareigojo palūkanų normas laikyti arti nulio, iždo obligacijų pelningumas matuojant ilgalaikiais standartais yra stulbinančiai žemai. Amerikos vyriausybė už paskolas penkeriems metams moka tik 0,9 proc. metines palūkanas. Šios palūkanos šiurpiai primena Japonijos, kur obligacijų palūkanų normos kartu su vangiu augimu jau pastarąjį dešimtmetį laikosi žemiausiame lygyje.
Tokios palūkanos dera su jau seniai išsivysčiusiam pasauliui japoniško stiliaus krizę pranašavusio „Société Générale“ stratego Alberto Edwardso teiginiais apie „ledynmetį“.
„Nesubalansuotų privataus sektoriaus skolų kalnai buvo perkelti į viešąjį sektorių 2008 metais, kad būtų užbėgta už akių taikymuisi prie Depresijos eros realybės, kurią skolų problemų antplūdis būtų neabejotinai sukėlęs, – rašė A. Edwardsas naujausiame tyrime. – Tačiau šios skolos išlieka taip pat nesubalansuotos viešojo sektoriaus rankose, kiek buvo privataus“.
A. Edwardsas prognozuoja, kad šiuo metų 2,1 procento lygyje esančių dešimties metų trukmės iždo obligacijų pelningumas smuks iki 1,5 procento, kol „ledynmetis“ pasibaigs.
Jeigu ekonomika toliau suksis sulėtėjusiomis apsukomis, FED šiemet dar gali panaudoti svaresnių įrankių, pridėdamas naują kiekybinį skatinimą. Tačiau daug apžvalgininkų mano, kad, kaip ir paskutinysis skatinimo etapas, naujas padarytų tik laikiną įtaką.
„Kiekybinis skatinimas padėjo kilstelėti akcijų kainas, bet šis pakilimas rėmėsi ir energingo ekonomikos atsigavimo viltimis, kuris neprasidėjo“, – teigia HSBC vyriausiasis ekonomistas Stephenas Kingas.
Ilgainiui rinkos turės atsikratyti žalingo įpročio.
