Pasaulio stogu vadinamą aukščiausią viršukalnę – Everestą pernai gegužę nugalėjęs alpinistas Aldas Baltutis didžiausiu savo pasiekimu vadina vidinę ramybę. Išsvajotas įvykis, kuriam rengtasi ne vieną dešimtį metų, jau praeityje. Tačiau tai –tik didelių darbų kelio pradžia. Paradoksalu, bet trečiuoju lietuviu, įkopusiu į aukščiausią visos žemės kalną, tituluotas sportininkas ekstremalas tikina būtų savimi labiau patenkintas, jei būtų pasiekęs kritinę galimybių ribą ir taip išsekęs, kad net dešimties iki viršūnės likusių metrų nebūtų galėjęs įveikti.
Krikštas – Alpėse
Įspūdingos kelionės nuotraukas į gimtąjį Naujamiestį atvežęs trisdešimt aštuonerių metų A.Baltutis tikino alpinizmu užsikrėtęs dar vaikystėje.
„Mama buvo geografijos mokytoja, be to, labai mėgau skaityti knygas. Atsiversdavau Kazio Borutos „Šiaurės keliones“ ir įsivaizduodavau, kaip dideli, barzdoti, galingi vyrai nugali ašigalius“, – pokalbį su „Sekunde“ pradėjo vyriškis. Vėliau su alpinizmu teko susidurti studijuojant Kaune. „Lietuvos alpinizmas yra specifinis – galbūt dėl to pagal statistiką ir žuvusiųjų nemažai. Dvejus metus salėje gali treniruotis, tačiau dviem savaitėms išvyksti į Kaukazą ir supranti, kad viskas kitaip“, – teigė sportininkas.
Pirmoji A.Baltučio pažintis su nesvetingais kalnais buvo prieš dvi dešimtis metų su 1996-aisiais žuvusia mokytoja, patyrusia alpiniste Giedre Abraityte. Tačiau tuomet tebuvo nekalta žvalgybinė kelionė po „mažiukus, ne visai tikrus“ Tatrų kalnus. „Įspūdį padarė, bet tikras krikštas įvyko Prancūzijos Alpėse. Va tada įkliuvom – ten buvo toks alpinistinės nekaltybės netekimas. Kopėm į aukščiausią 4800 m viršūnę Monblaną. Likus porai šimtų metrų mus užlaikė prastas oras. Tris dienas su bendražygiais vienas prie kito prisiglaudę tupėjom ir šaukšteliais sniegą kabinom. Maniau, kad jau galas – liko ką prisiminti visam gyvenimui“, – pasakojo pašnekovas.
Svarbiausia – harmonija
Paklaustas apie trečiojo Everestą įveikusio lietuvio titulą A.Baltutis patikino, kad jis visiškai nieko nereiškia.
„Galbūt kam kitam, bet ne man. Į nuomones nekreipiu dėmesio – man gyvenime svarbiausia ne pasekmės, o veiksmas. Būtų daug reikšmingiau, jeigu būčiau tos viršūnės nepasiekęs ir pajutęs savo galimybių ribą – neužkopęs nors dešimties metrų. Žinau, kad kai paprastas žmogus sako „nebegaliu“, jis dar turi dideles jėgų atsargas. Kai taip pasako sportininkas – tai tikrai reiškia pabaigą“, – kalbėjo ekstremalas.
A.Baltutis pabrėžė, kad tokiose kelionėse svarbu ne skaičiai, greitis ar rezultatas, o išgyvenimai.
„Tikriausiai nepatikėsit, jeigu pasakysiu,
kad didžiausiu pasiekimu savo gyvenime įvardinčiau ne per seniausiai atrastą
vidinę harmoniją, o ne kažkokius įvykius“, – patikino pašnekovas.
Tačiau alpinistas neslėpė, kad įkopti į aukščiausią pasaulio kalną rengėsi kone pusę savo gyvenimo. „Per kiek laiko įkopiau? Būtų teisybė, jei pasakyčiau, kad per 20 metų – nuo pat pradžios to link ėjau. Teisybė būtų, jei sakyčiau, kad per metus – būtent tiek laiko skyriau pasiruošti. Ir per 45 dienas būtų tiesa – tuomet žygis prasidėjo bazinėje stovykloje“, – vardijo A.Baltutis.
Be kopimo į kalnus, vyriškis tikino mėgstąs ir kitas ekstremalias sporto šakas – slidinėjimą, skraidymą parasparniais. „Jei šaus į galvą, tai ir su kajaku leisiuosi nuo krioklio“, – sakė sportininkas.
Mirties nebijo
A.Baltučio teigimu, alpinizmas nėra pigus sportas. Pasirengimas kelionei, apranga ir įrankiai gali kainuoti nuo kelių šimtų eurų ir siekti ne vieną tūkstantį, tai lemia, kokiu metu ir į kokius kalnus ketini kopti.
„Brangiausios – komercinės kelionės, tokios kaip kopimas į Everestą. Ten tik už papildomas sumas sudaro tam tikras sąlygas – nuperka papildomo deguonies, skiria nešikus, nutiesia turėklus. Tačiau ta kelionė – visas didžiulis pusantrų metų nuotykis“, – kalbėjo pašnekovas.
Paprašytas papasakoti apie įsimintiniausius momentus, A.Baltutis vėl sugrįžo prie kelionės į Monblaną.
„Ten susidūriau su mirtimi. Keisčiausia, kad kopiant į kalnus labai pasikeičia mąstymas, vertybių skalė. Dalykai, kurie sukrečia gyvenime, kalnuose yra nebesvarbūs. Pavyzdžiui, ten natūralu mirti – tiesiog savomis akimis pamatai, kaip žmogus nusirita nuo kalno ir nusilaužia sprandą, o tu eini toliau. Monblanas mane išmokė mirties nebijoti, ji yra labai nesudėtinga. Tačiau kai sulaužiau saulės akinius, be kurių neįmanoma žengti nė žingsnio, man buvo neišpasakyta tragedija“, – pasakojo alpinistas.
„Gliukų“ išvengė
Pasiteiravus apie mistinę patirtį, apie neretai alpinistų prisimenamas nepaaiškinamas išretėjusio oro sukeliamas vizijas ar potyrius, A.Baltutis teigė kol kas tokių dalykų išvengęs.
„Žinau, kad Evereste daug kas „gliukų“ turi. Mano vienas į jį kopęs draugas pasakojo, kad baigėsi deguonis. Tai jam likusį kelią atrodė, kad į viršų kartu su juo ėjo du korėjiečiai. Draugas labai ilgai su jais kalbėjo, bendravo ir tik vėliau suprato, kad nieko šalia nebuvo. Beje, gal sutapimas, neseniai būtent toje vietoje žuvo du alpinistai iš Korėjos“, – pasakojo sportininkas.
Pašnekovas prisiminęs ir dar vieną draugų pasakojimą: kelionės metu žuvęs bendražygis, tačiau jo ieškoti sutemus niekas nebėjo.
„Tuomet sakė ne vienas kažkokius naktį klaidžiojančius žiburėlius toje vietoje matęs. Kitas mano pažįstamas pasakojo, kad jam atrodę, jog į kalno viršūnę du berniukai už rankų vedė. Aš manau, kad pritrūkus deguonies galima visokių dalykų išvysti, tačiau ką galim paaiškinti paprasčiau, neaiškinkim sudėtingai“, – kalbėjo A.Baltutis.
Daugiau mistikos, kaip tikino pašnekovas, turi ne vizijos, o patys alpinistai. „Į kalnus kopiantys žmonės turi labai didelę nuojautą – tie nepaaiškinami dalykai daugiau su ja susiję. Pavyzdžiui, alpinistas jaučia artėjančią laviną: kai slenka sniego plytos, susidaro infragarsas – jo negirdi, bet jauti, kyla nepaaiškinamas nerimas“, – tvirtino sportininkas.
Baisiausia – laukti
Įsimintiniausiomis kalnų viršūnėmis sportininkas pavadino tas, kurios buvo neįveiktos.
„Gal septynis kartus visas bandžiau registruoti, bet per tiek metų tą skaičių pamečiau“, – prisipažino vyriškis. Daugelį užsibrėžtų tikslų pasiekęs A.Baltutis tikino sustoti neketinąs, o kas galėtų sustabdyti, nežinantis.
„Turiu labai daug dalykų nuveikti – šiuos metus esu taip suplanavęs, kad į mokyklinį sąsiuvinį viskas netilptų. Nekantrauju pradėti vieną projektą, tačiau kol kas apie tai kalbėti, skelbti ar reklamuotis nenoriu. Ateis laikas, sužinosite“, – intrigavo alpinistas.
Su žmona Nadia į gimtinę atvykęs ekstremalas teigė būtent jai esąs labiausiai dėkingas.
„Jai tenka sunkiausia dalia, didžiausias kryželis. Aš įsivaizduoju, ką reiškia nieko nedaryti, tik laukti. Tai pats sudėtingiausias, baisiausias dalykas“, – kalbėjo A.Baltutis.
Pašnekovas tikino, kad griežto ultimatumo iš žmonos – arba ji, arba alpinizmas, nėra išgirdęs. „Ji bando perkalbėt, tačiau labai švelniai. Tikriausiai žino, kad beviltiška“, – sakė alpinistas.
Anot A.Baltučio, Nadia taip pat yra išbandžiusi alpinisto duoną.
„Jai nedraudžiu, netgi paskatinu. Kartais kartu kopiam. Tačiau žmonai kalnai labiau asocijuojasi su pasivaikščiojimu, iškyla, šašlykais, poilsiu gryname ore. Tikrasis sportas su tuo nesusijęs“, – teigė vyriškis.
Justė BRIEDYTĖ
Nuotr. iš asm. A.Baltučio alb. Naujamiestyje gimęs ir augęs
alpinistas Aldas Baltutis pernai gegužę tapo trečiuoju lietuviu, įkopusiu į
Everestą.
