Panevėžiečio fotomenininko ir grafikos dizainerio Evaldo Ivanausko darbuose – nuo fotografijų ciklų iki dialogų su istorija – atsiskleidžia smalsus, eksperimentuojantis žvilgsnis. Šįkart kūrėjas dalijasi jam pačiam svarbiausiomis kultūrinėmis „įkrovomis“ – knygų, muzikos, kino, teatro bei dailės.
E. Ivanauskas svarsto, jog menininko vaidmuo iš esmės yra nekintantis: savaip matyti pasaulį ir gebėti šį matymą perteikti per savo kūrybą. Šiandien to savito matymo reikšmė ir poreikis tik sustiprėjo.
„Menininkui svarbiausia kalbėti tai, ką jis pats nori kalbėti. Ir jei ta kalba bus nuoširdi – visada atsiras norinčiųjų išklausyti ir bent jau pabandyti suprasti“, – įsitikinęs fotomenininkas ir grafikos dizaineris.
Paprašytas įvardyti jam pačiam reikšmingiausius savo darbus, kūrėjas pirmiausia mini fotografijų ciklą „Pašnekesiai su Vincu Firinausku“. Tai pasitelkus fotomontažą sukurti vaizdai, kuriuose fotomenininkas panaudojo tarpukario fotografo V. Firinausko nuotraukų fragmentus. Šis projektas, įgyvendintas kartu su Panevėžio kraštotyros muziejumi, vis dar keliauja po Lietuvą, eksponuojamas kitų muziejų erdvėse.
Pasak E. Ivanausko, savaip įdomu buvo kurti fotografijų ciklą „Dislokacijos“.
„Šiuose vaizduose iš žemo rakurso nufotografuotus miesto paviršiaus fragmentus bandžiau paversti didelių mastelių peizažais. Proceso metu, ko gero, buvau panašus į kelių dangos kokybės ekspertą: tupinėdavau aplink kelio duobutes, su šluota išsivalydavau jas ir vos ne gulomis fotografuodavau“, ¬ juokiasi pašnekovas.
Paklaustas, kokios kultūros pats ieško pajutęs, jog atėjo laikas „pasikrauti“, menininkas pripažįsta, kad dirbant dizaineriu dažniau norisi ne „pasikrauti“, o atvirkščiai – pabėgti ir atitrūkti nuo visko.
„Kažkuris iš rašytojų yra pasakęs, kad literatūra yra puiki pabėgimo forma. Tad dažnai šia forma pasinaudoju, skaitau knygas. O štai muzika padeda ne tik pabėgti, bet ir jei reikia „pasikrauti“. Dirbdamas daug jos klausausi. Šiaip visas kultūros laukas ir menas daro „įkrovas“ mums visiems. Dažnai tai vyksta net nepastebint“, – sako E. Ivanauskas.
KNYGA
Sunku išrinkti vieną vienintelę, nes mėgstu įvairią literatūrą.
Šiuo metu esu įsitraukęs į lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk kūrybą.
Iš tų kelių knygų, kurias jau perskaičiau, įsiminė „Empusijas“.
Romano veiksmas vyksta dvidešimto amžiaus pradžioje, kalnų sanatorijoje, į kurią atvyksta jaunas studentas.
Susipažinęs su sanatorijos svečiais, jis įsitraukia į keistą vietinių paslapčių bei savęs pažinimo istoriją.
Labai įtraukianti, mistiška romano atmosfera, kurią dar labiau pagardina žavus rašytojos sarkazmas. Savaip tai yra tarsi intelektualus autorės kerštas už visas mizoginiškas pažiūras moterų atžvilgiu.
MUZIKA
Paminėsiu kolektyvą, kuris šioje rubrikoje buvo jau gal dukart minėtas – tai britų grupė „Radiohead“.
Ir man visai džiugu juos dar kartą minėti.
Gal taip dar labiau išplėsim gerbėjų ratą, nors jų trūkumu grupė tikrai nesiskundžia.
Tą įrodė ir jų 2025 metų koncertinis turas Europoje, pasižymėjęs rekordiniu lankomumu sostinių arenose. Man pačiam teko laimė matyti šio turo koncertą Kopenhagoje.
Grupės kūrybos apibūdinimas netelpa į vieno žanro rėmus. Jie visada eksperimentuoja, ieško naujų krypčių, bet lieka ryškūs ir lengvai atpažįstami.
Išskirtinai noriu paminėti grupės vokalistą ir lyderį Tomą Jorką. Šalia aktyvios veiklos su „Radiohead“ šis kūrėjas skrieja ir individualiomis muzikinėmis orbitomis, išleisdamas solinius albumus, kurdamas muziką kinui arba bendradarbiaudamas su kitais žymiais atlikėjais.
Labai puikus Tomo Jorko ir kito „Radiohead“ nario Džonio Grinvudo projektas „The Smile“. Grupė išleido tris puikius albumus ir aš rekomenduočiau perklausyti patį pirmajį „A Light for Attracting Attention“. Ten išgirsite tą patį „radioheadišką“ skambesį, tik čia jis gal kiek ramesnis, subtilesnis.
FILMAS
Norėtųsi kalbėti apie Paolo Sorentino filmus, tiek apie „Didis grožis“, pirmąjį, kurį pamačiau, tiek apie neseniai matytą „Malonė“.
Visi Sorentino filmai nuostabūs. Bet.. liksiu ištikimas kitam kino meistrui, jau anapus išėjusiam Deividui Linčui.
Visi atsimena jo serialą „Tvin Pyksas“ (beje, 3-iasis, 2017 m. sukurtas sezonas itin skiriasi nuo pirmųjų ir būtent tuo yra fantastiškai puikus).
Aš rekomenduosiu vieną geriausių jo filmų (nors gan subjektyvu taip sakyt) – „Malholando kelias“.
Mistiškas, hipnotizuojantis, baugus ir sunkiai savo paslaptis atskleidžiantis filmas.
Bet būtent šis taip ir neperprastų paslapčių efektas vertė mane filmą žiūrėti ir antrą, ir trečią kartą. Beje, tokie efektai lydi beveik visus D. Linčo filmus, tuo jie man ir žavūs.
SPEKTAKLIS
Teatro žiūrovams rekomenduoju aplankyti Juozo Miltinio dramos teatre sukurtą spektaklį „Priešinimosi melancholija“, pagal to paties pavadinimo literatūrinės Nobelio premijos laureato Laslo Krašnahorkajaus romaną.
Puiki Adomo Juškos režisūra, estetiški ir unikalūs scenografės Laurynos Liepaitės sprendimai bei gausi aktorių komanda sukūrė reginį, kuris šiuo metu man yra geriausias iš visų matytų šio teatro scenoje.
Spektaklis nagrinėja žmogaus susidūrimo su chaosu situaciją.
Kaip gyventi, kai ima griūti įprastą ir patogią būtį užtikrinanti tvarka, ar toks dalykas kaip harmonija realiai egzistuoja šiame pasaulyje?
Puiki mūsų Albino Kėlerio ir kviestinių aktorių Aušros Pukelytės bei Donato Želvio vaidyba. Ypač D. Želvys įsiminė – tarsi gimęs šiam vaidmeniui.
Žodžiu, apsilankykite – labai rekomenduoju.
PAVEIKSLAS
Paminėsiu tapybos darbą ir autorių, kurį pats sau atradau per kiną.
Tai olandų tapytojas Piteris Breigelis (vyresnysis) ir jo paveikslas „Medžiotojai sniege“.
Pirmą kartą šį paveikslą pamačiau vaikystėje, kino ekrane, kai žiūrėjau A. Tarkovskio „Soliarį“. Tada filmas man nepatiko. Akivaizdu, buvau per mažas tokiam kūriniui. Bet toks jau yra menas, kartais jis palieka ryškius įspaudus sąmonėje, nepriklausomai nuo tavųjų „patinka-nepatinka“ nusistatymų.
Po kiek laiko vėl ir vėl grįždavau prie „Soliario“, kartu ir prie P. Breigelio paveikslo.
Ėmiau domėtis ir kitais šio dailininko kūriniais. Visi juos daugiau ar mažiau yra matę, juk tai vienas garsiausių Europos tapytojų.
Įdomi kito P. Breigelio kūrinio sąsaja su kinu. Lenkų režisierius Lechas Majevskis yra sukūręs kino filmą „Malūnas ir kryžius“. Tai ypatingo grožio filmas, kuriame tarsi atgyja P. Breigelio paveikslas „Kryžiaus nešimas“, o aktoriaus Rutgerto Hauerio įkūnytas P. Breigelis pats filme eskizuoja ir kuria siužetą, diskutuodamas su paveikslo užsakovu. Rekomenduoju pamatyti ir patį paveikslą, ir šį kino filmą.
