Sujudimas dėl naujų ES klimato kaitos tikslų
Energetika ir žalioji politika turėtų idealiai tikti bendriems Europos veiksmams. Teršalai nepaiso sienų. Susiejus žemyno atsinaujinančius išteklius būtų galima sumažinti, pavyzdžiui, vėjo turbinų ir saulės modulių kainą bei trūkumus. Kai Vokietijoje nurimsta vėjas, Ispanijoje šviečia saulė, o jei nėra nei vėjo, nei saulės, gali padėti prancūzų atominės elektrinės arba šveicarų hidroelektrinės. Turint tinkamą Europos išmetamųjų teršalų pardavimo leidimų sistemą, sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį turėtų kainuoti pigiau. Sėkmingai perėjus prie mažai anglies dioksido išmetančių technologijų turėtų sumenkti priklausomybė nuo importuojamo iškastinio kuro.
Realybėje viskas kebliau. ES tenka tvarkytis su įvairių šalių nacionalinės politikos margumynu, prieštaringomis ir brangiomis subsidijomis, balkanizuotomis energetikos rinkomis ir vis didesne priklausomybe nuo importuojamo kuro. Po tiek krizės metų europiečiams įdomesnė klimato kaitos politikos kaina nei nauda. Europos pramonė už dujas moka 3–4 kartus brangiau, o už elektrą daugiau kaip dukart brangiau nei JAV (tenykštės turi pigių skalūnų dujų). Užsitęsęs ekonominis nuosmukis – viena priežasčių, kodėl Europa taršos mažinimo tikslus kol kas pasiekia. Bet recesiją ir deindustrializaciją vargu ar galima laikyti klimato kaitos politika.
Tad nauji planuojami išmetamųjų teršalų mažinimo tikslai, kuriuos ES paskelbė sausio pabaigoje, ginčytini. Kai siekiant atgauti eksporto konkurencingumą spaudžiamas darbo užmokestis, sunku įsiūlyti didesnių energijos kainų idėją, ypač kai likęs pasaulis ne itin stengiasi apriboti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Dabartinė politika žinoma kaip 20-20-20: iki 2020 m. ES narės turi 20 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą (vertinant pagal 1990 m. lygį), 20 proc. energijos gauti iš atsinaujinančių šaltinių ir 20 proc. padidinti energinį efektyvumą. Po neįprastai piktų vidinių diskusijų Europos Komisija (EK) neseniai paragino siekti ambicingesnių tikslų ir taršą iki 2030 m. sumažinti 40 proc. Ji nori visai ES privalomo tikslo bent 27 proc. energijos gauti iš atsinaujinančių šaltinių, nors naujų nacionalinių tikslų dėl atsinaujinančiosios energetikos nebūtų. EK taip pat nutarė nesiūlyti naujų teisės aktų, kurie reglamentuotų skalūnų dujų gavybą.
Šalims iš probleminės pietų periferijos atsinaujinančiosios energetikos technologijos padėtų padengti prekybos deficitą, o rytinis pakraštys būtų geriau apsaugotas nuo Rusijos priekabių.
Sprendimas suteikti šalims daugiau lankstumo renkantis, kuriuos energijos šaltinius naudoti, – laimėjimas Jungtinei Karalystei. Bet atsirado ir protestuojančių. Žalieji lobistai tikslus pavadino perdėtai kukliais. Daugelis sako, kad iki 2030 m. Europa išmetamųjų teršalų kiekį turi sumažinti 55 proc. ir 45 proc. energijos gauti iš atsinaujinančių šaltinių. Tik tada esą įmanoma iki 2050 m. šiltnamio efektą sukeliančių dujų sumažinti 80–95 proc. (teigiama, kad turtingajam pasauliui reikia būtent tiek apriboti taršą, kad pasaulinė temperatūra kiltų mažiau nei 2 °C per metus). Verslo lobistai sunerimo dėl augančių energijos kainų ir teigia, kad ES rizikuoja naiviai „pirmauti, kai niekas neseka iš paskos“.
Vis dažniau EK tenka argumentuoti, kad gelbėjamas Senasis žemynas, o ne planeta. EK teigimu, ilgalaikė politika investuojantiems į mažai anglies dioksido išskiriančias technologijas leidžia tiksliau prognozuoti, o tokios investicijos skatina inovacijas ir žaliųjų technologijų pramonės kūrimąsi. Šalims iš probleminės pietų periferijos atsinaujinančiosios energetikos technologijos padėtų padengti prekybos deficitą, o rytinis pakraštys būtų geriau apsaugotas nuo Rusijos priekabių. Siekdama įsiteikti pramonei, EK siūlo palikti nemokamus išmetamųjų teršalų leidimus ir įtraukti daugiau sektorių, kuriems augančios energijos kainos, kaip manoma, gali pakenkti (įskaitant laikrodžių ir muzikos instrumentų gamintojus).
Pačios EK modeliai rodo, kad dėl naujųjų tikslų gamyba 2030 m. gali sumažėti beveik 0,5 proc. bendrojo vidaus produkto (palyginti su dabartinėmis tendencijomis). Arba panašiai tiek padidėti, jei bus sustiprintos energijos taupymo priemonės, atsisakyta nemokamų taršos leidimų, o anglies dioksido mokestis taikomas ir visam likusiam ūkiui. Išmetimą mažinant smarkiau (45 proc.), žalos, regis, nepadaugės. Tik toks pasiūlymas Europos viršūnių susitikime, kuris vyks kovą, neturėtų jokių šansų. „Politikos menas siūlyti tai, kas pasiekiama“, – sako klimato kaitos komisarė Connie Hedegaard.
Iš dalies painiavą Europoje lemia prieštaringi nacionaliniai prioritetai. Vokietija nusprendė atsisakyti branduolinės energijos ir daug vilčių sieja su saulės ir vėjo energija (bet degina daugiau akmens anglies). Prancūzija neatsižada branduolinės energijos ir draudžia skalūnų dujų žvalgymus. Jungtinė Karalystė visas pajėgas meta į skalūnų dujas (taip pat branduolinę energetiką) ir atsilieka atsinaujinančių išteklių srityje. Tačiau nepadeda ir tai, kad Briuselyje per daug komisarų, kurių pareigos dubliuojasi. Dėl naujausio paketo susitarta tik po vienuolika valandų trukusios C. Hedegaard ir vokiečių energetikos komisaro Güntherio Oettingerio, kuris, skirtingai nei Vokietijos valdžia, norėjo tik kuklaus tikslo išmetamųjų teršalų kiekį sumažinti 35 proc., kovos.
Pro šalį
Nirštant dėl vienų dalykų nepastebima didesnė problema – dorai neveikiančios Europos anglies dioksido ir energetikos rinkos. Kuriant taršos leidimų sistemą siekta apmokestinus anglies dioksidą skatinti alternatyvų paiešką. Tačiau dėl nevykusiai paruoštos politikos, recesijos ir išimčių pertekliaus kaina nusmuko. Siekdama stabilizuoti rinką, EK pasiūlė savotišką centrinį išmetamųjų teršalų leidimų banką, bet tam sutvarkyti prireiks ne vienų metų.
Ir nors daugelis teisūs nerimaudami, kad energijos kainos Europoje didesnės nei jos konkurenčių, per mažai dėmesio skiriama pašėlusiems skirtumams pačiame žemyne mažinti. Vienų ES šalių buitiniai vartotojai ir verslas už dujas arba elektrą moka iki keturių kartų daugiau nei kitų. Didmeninės kainos krinta arba nekinta, bet mažmeninės kyla dėl skirtingų taisyklių, kainos reguliavimo, mokesčių ir rinkliavų (pavyzdžiui, už atsinaujinančius išteklius). Ispanijoje pagaminama daug saulės ir vėjo energijos, bet dėl prastų elektros tinklo jungčių į Prancūziją eksportuoti išeina nedaug. Jei Europos rinkos nebus sutvarkytos taip, kad taršos leidimais, dujomis ir elektra būtų galima prekiauti visame žemyne, ambicingesni klimato kaitos tikslai gali tapti vis daugiau atsieinančia nesėkme.
