Senojo žemyno sostinėse ir bankų posėdžių salėse tvyro vienoda baimė. Baimė, kad Graikijos, o pastaruoju metu – ir Ispanijos bankuose atsiradęs lėtas indėlių nutekėjimas gali pavirsti į didžiulį atoslūgį, kuris sklistų per bankus ir valstybes.
Jau pasirodė įspėjimo ženklų. Pavyzdžiui, gegužės mėnesį staigiai padaugėjo atsiimamų indėlių iš Graikijos bankų. Šiuo metu vyksta aršūs ginčai, kaip sustabdyti šią bangą, kuriai pakilus ją sulaikyti būtų sunku. Kilus bangai kapitalas gali pradėti trauktis iš euro zonos pakraščio šalių, kur namų ūkiai laiko 1,8 trilijono eurų indėlių.
Vis daugiau žmonių mano, kad šias problemas išspręstų didesnė finansinė integracija. Gegužės 30 dieną Europos Komisija pareiškė, kad reikia sukurti „pilną ekonominę ir pinigų sąjungą, įskaitant ir bankų sąjungą, integruotą finansų priežiūrą ir bendrą indėlių draudimo schemą“. Pirmasis žingsnis būtų sustiprinti pasitikėjimą regiono bankais užtikrinant, kad jie turi pakankamai kapitalo atlaikyti krizę. Juk daug pigiau sustiprinti bankų kapitalą nei stovėti visų jų indėlių užnugaryje.
Tačiau tokios pastangos eilinį kartą buvo bevaisės. Per praėjusius dvejus metus Europa du kartus mėgino užtikrinti indėlininkus ir investuotojus, kad jos bankai yra stiprūs, tikrindama bankus „nepalankiausiomis sąlygomis“ (angl. „stress tests“) – jos turėjo atitikti ekonomikos nuosmukio sąlygas. Kiekvieną kartą po šių išbandymų paaiškėdavo, kad bankai turi didžiules kapitalo skyles (neseniai nacionalizuotas Ispanijos bankas „Bankia“ buvo tarp jų). Kadangi kai kurios nacionalinės priežiūros institucijos prarado rinkų pasitikėjimą, jos turėjo naudotis pagalba iš šalies, kad įvertintų, kiek kapitalo reikia jų bankams.
Pastangos pritraukti kapitalą yra dar viena didžiulė tokių šalių kaip Ispanija ar Italija problema, kurios jau ir taip vargsta mėgindamos įtikinti rinkas, kad jų skola yra tvari. Idealiu atveju kapitalas turėtų atplaukti iš Europos stabilumo mechanizmo (ESM), naujo Europos gelbėjimo fondo. Jis turėtų būti tiesiogiai įlietas į bankus, o ne išduotas vyriausybėms skolos forma, kurios vėliau naudoja šias lėšas savo paliegusių bankų kapitalui stiprinti.
–
Šitaip įlieti kapitalo yra politiškai sudėtinga. Pagrindinės euro zonos šalys, tokios kaip Vokietija, baiminasi, kad jos praras galimybę daryti įtaką euro zonos pakraščių vyriausybių politikai. Jos taip pat rizikuoja prarasti pinigus, jeigu ESM prisiims investavimo į bankus riziką – labiausiai todėl, kad ESM apie bankų balansus žino mažiau nei apie vietinių vyriausybių balansus.
Pakraščių šalys nesižavi mintimi perduoti svarbių bankų nuosavybės teises biurokratams Briuselyje. Be to, net jei įlietą kapitalą lydės ir priežiūros reformos, vietos priežiūros institucijos gali pradėti skatinti bankus laisviau skolinti namuose, kadangi grėsmės bus eksportuotos. Kad ir kaip būtų, bankų kapitalo sustiprinimas nepanaikins visų paskatų atsiimti indėlius. Indėlininkai nerimauja ne tik dėl to, kad jų bankai gali bankrutuoti, bet ir todėl, kad jų indėliai eurais pernakt gali pavirsti į indėlius mažiau vertinga valiuta. Tad euro zonos pakraščių santaupų turėtojus reikia papildomai užtikrinti, kad jų pinigai yra saugūs.
Paprastai šitaip raminti indėlininkus tenka vietiniams indėlių draudimo fondams, kurie geriausiu atveju turi sukaupę maždaug 1,5 procento apdraustų indėlių vertės turto, kaip kad yra Amerikoje ir Europoje. Jeigu vidutinio dydžio bankas žlunga, pinigų paprastai pakanka išmokėti lėšas indėlininkams iš karto. Europos šalys apdraudžia indėlius iki 100 tūkstančių eurų. Žlugus dideliems bankams ar ištikus sisteminėms krizėms, fondus paprastai paremia atitinkamų šalių vyriausybės.
Tokios schemos tinka normaliems laikams, tačiau jos vargiai gali užtikrinti žmones, kad jų indėliai nebus grąžinti kitokia valiuta (ar kad jų pinigai bus saugūs, jeigu vyriausybės negali stovėti šių fondų užnugaryje). Todėl pradėjo skambėti siūlymai steigti Europos draudimo fondą, kuris garantuotų, kad indėliai bus kompensuoti eurais. Mintis patraukli, bet vien svarstymas apie šios patikimos garantijos politiką ir įgyvendinimą atima ryžtą.
Namų ūkiai ir verslas visoje euro zonoje laiko apie 7,6 trilijono eurų. Net jeigu būtų apdrausti tik namų ūkių indėliai, jų suma vis dar siektų 5,9 trilijono eurų. Garantijos schema nepadengtų visos šios sumos. Europos Komisijos studija 2010 metais apskaičiavo, kad 72 procentai indėlių sumos (ir 95 procentai visų indėlių sąskaitų) patenka į grupę iki 100 tūkstančių eurų.
Be to, Europos fondas neturėtų būti tiek didelis, kad galėtų susidoroti su tuo pat metu masiškai atsiimamais indėliais visoje Europoje. Jo prireiktų tik euro zonos pakraščiuose, kadangi pinigai greičiausiai būtų perkeliami į bankus pagrindinėse šalyse, tokiose kaip Vokietija. Tad fondas turėtų būti pakankamai didelis, kad galėtų garantuoti apie 1,3 trilijoną eurų apdraustų indėlių euro zonos pakraščiuose.
Tada kyla klausimas, kiek iš šios sumos turėtų būti atidėta iš anksto. Ekonomistai iš „Citigroup“ mano, kad fondas turėtų pradėti su 2 procentais apdraustų indėlių vertės, o tada papildyti šią sumą priedais, atspindinčiais riziką, kad pakraščių šalys paliks euro zoną, o tada jų valiutos nuvertės. Tarkime, jei yra mažesnė nei 10 procentų tikimybė, jog visos euro zonos pakraščių šalys atsisakys euro, o taip nutikus jų valiutų vertė smuktų 30 procentų, schemai reikėtų iš anksto sukaupti 154-198 milijardus eurų. Toks fondas turėtų būti kaip įprasta finansuojamas iš papildomos draudimo įmokos nuo indėlių, bet kadangi pinigų pasitikėjimui atkurti reikia dabar, jį turėtų paremti ESM.
Vėlgi, išvardytų dalykų nebus lengva pasiekti. Bankai ir rinkėjai pagrindinėse šalyse (ką jau kalbėti apie Didžiąją Britaniją, kurios požiūris į labiau integruotą Europos bankų sistemą yra labai miglotas) nenorėtų drausti euro zonos pakraščių indėlių. Jeigu Europos bankų priežiūra nebus sustiprinta, tai gali sudaryti sąlygas bankams prisiimti per daug rizikos. Kritikai teigia, kad netgi iš anksto sukaupti draudimo schemos pinigai greitai išsektų, jeigu žmonės pradėtų masiškai atsiiminėti indėlius. Tačiau, net ir su trūkumais, tokia schema yra geriau nei nieko.
