Gelbėtoja ar kliūtis greitam gelbėjimui?
Euro zonos liga grįžta. Gydymui reikia daugiau integracijos, tačiau ja nesižavi Vokietija.
Kai Vokietijos bulvarinio laikraščio „Bild“ redaktoriai susitiko su Mario Draghi, jie įteikė jam smailiaviršį šalmą, vokiškai vadinamą „pickelhaube“. Jie norėjo priminti šiam italui, jog pernai nupiešė jį dėvinti Prūsijos armijos apdarus, nes laikė jį labiausiai vokišku iš visų kandidatų į Europos centrinio banko (ECB) valdytojus.
Tai gali būti naudinga: griežto kurso šalininkai vienas po kito šaudo į M. Draghi už tai, kad jis apipylė bankus vienu trilijonu eurų pigių pinigų. Jis pripažįsta, kad šie „stiprūs vaistai“ gali turėti šalutinį poveikį, bet jie veikia: „Blogiausi laikai euro zonoje jau praeityje“.
Nesame tuo tokie tikri. Ispanijos vyriausybei stipriai prašovus su praėjusių metų deficito tikslu, vėl kyla Ispanijos temperatūra. Italijos premjeras Mario Monti išreiškė susirūpinimą (kurį vėliau atsiėmė), kad Ispanijos liga gali neigiamai paveikti jo šalies sveikimą.
Portugalija ir Airija yra apimtos nuosmukio, ir joms gali prireikti antro gelbėjimo etapo. Graikija turbūt paprašys trečio gelbėjimo (ir oficialios skolos restruktūrizavimo). Kai baimė grįžo, grįžo ir siūlymai didinti euro zonos gelbėjimo fondus.
„Turėtų būti suręstos stipriausios nei kada buvusios apsauginės sienos, pakankamai stiprios, plačios, gilios ir aukštos – tiesiog didžiulės“, – teigia Angelas Gurría, turtingojo pasaulio idėjų kalvės, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), generalinis sekretorius.
Tačiau Vokietija renkasi atsakyti lėtai ir palaipsniui. Naujausios užuominos rodė, kad ji kovo 30–31 dieną Kopenhagoje vykusiame finansų ministrų susitikime ji sutiks padidinti apsaugines sienas tik šiek tiek. Laikinajam Europos finansinio stabilumo fondui (EFSF) bus leista persidengti su nuolatiniu naujuoju Europos stabilumo mechanizmu (ESM), kuris pradės veikti ateinančią vasarą. Galbūt tik vieneriems metams sujungus du fondus, skolinimo pajėgumai galėtų padidėti nuo 500 milijardų iki maždaug 740 milijardų eurų.
To gali pakakti įtikinti kinus, amerikiečius ir kitus leisti Tarptautiniam valiutos fondui (TVF) padidinti savo išteklius bei taip padėti apsiginti. Tačiau tai toli gražu nėra ta triuškinanti jėga, kurios siekia A. Gurria.
„Vokiečiai mano, kad vienintelis būdas priversti šalis imtis reformų yra laikyti jas persvėrus per langą, – teigia vienas diplomatas. – Tai tik sustiprina tikėjimą rinkose, kad euro zona yra ant nelaimės krašto“.
Vokietija nerimauja, kad sumažinus spaudimą silpnoms valstybėms, jos aprims. „Vokiečiai mano, kad vienintelis būdas priversti šalis imtis reformų yra laikyti jas persvėrus per langą, – teigia vienas diplomatas. – Tai tik sustiprina tikėjimą rinkose, kad euro zona yra ant nelaimės krašto“.
Vienas nerimą keliantis ženklas Vokietijai buvo Ispanijos iš dalies pavykusios pastangos šiemet sušvelninti numatytą deficito tikslą. Dar vienas – didėjančios bėdos dėl „fiskalinio pakto“, 25 Europos Sąjungos narių pasirašytos sutarties laikytis didesnės biudžeto drausmės. Anksčiau jau pasižymėjusi nepalankiais balsavimais dėl ES sutarčių Arija rengs referendumą gegužės 31 dieną.
Socialistų kandidatas į Prancūzijos prezidentus Francois Hollande‘as nori persiderėti dėl sutarties ir joje skirti daugiau dėmesio augimui. Vokietijos opozicijos socialdemokratai išreiškia panašų nepasitenkinimą. Nyderlanduose opozicijos Darbo partija, kuri tariamai turėtų remti mažumos vyriausybę Europos klausimais, grasina blokuoti ratifikavimą, jeigu vyriausybė primes taupymo priemones, pagal kurias šalis kitais metais pasiektų 3 procentų bendrojo vidaus produkto (BVP) deficito tikslą (olandų anksčiau apiburnotos drausmės nesilaikiusios šalys vos sulaiko ironišką šypsnį).
Net jeigu tarsime, kad šie sunkumai bus išspręsti, euro zonos likimas išlieka neaiškus. Sustiprinta apsauga ir ratifikuotas paktas šiek tiek apmalšins simptomus. Tačiau visiškam išgijimui reikia gydyti „visą pacientą“, neseniai įžvalgiai parašytoje analizėje dėsto Jay‘us Shambaughas iš Amerikos idėjų kalvės „Brookings“. Jis teigia, kad euro zona yra apimta trijų ligų: bankų krizės, valstybės paskolų krizės ir augimo krizės. Jeigu kovojama tik su viena, tai dažnai tik blogina padėtį.
Didelė problema yra tai, kad euro zona yra tik iš dalies integruota. Jos nariai atsisakė ekonomikos valdymo įrankių, tokių kaip valiutos devalvacija arba pinigų politika, tačiau jie neturi „federalinių“ būdų kovoti su sukrėtimais.
Pati didžiausia problema yra ne tiek biudžetų deficitai (nors Graikija aiškiai elgėsi švaistūniškai), kiek visų veikėjų – ir viešųjų, ir privačiųjų – grynasis užsienio skolinimasis (tarkime, kad finansuotų prekybos deficitą). Euro zonos vidiniai pervedimai yra nedideli, o jos darbuotojai paprastai dėl darbo toli nepersikelia.
Dauguma vyriausybių neišgalėtų taikyti mokestinio skatinimo priemonių, nes yra labai įsiskolinusios. Augimui skatinti skirtoms struktūrinėms reformoms gali prireikti daugelio metų. Tad nesubalansuotumus reikia ištaisyti „vidinės devalvacijos“ keliu: realiųjų atlyginimų ir kainų, palyginti su konkurentais, mažinimu.
Tai buvo lengviau iki 1991 metų, kai infliacija pasaulyje buvo didesnė, bet nuo to laiko retai kada pavyksta (Honkongas yra viena iš išimčių). ECB nekeičiant apsisprendimo neleisti infliacijai pakilti aukščiau 2 procentų, vidinė devalvacija sukeltų skaudų nuosmukį, net depresiją. O smunkantis BVP pablogina BVP ir skolos santykį.
J.Shambaughas turi kelis patarimus. Deficitus turinčios šalys turėtų mažinti atlyginimų apmokestinimą, kad sumažintų darbo sąnaudas, ir didinti pridėtinės vertės mokestį, kad suvaržytų importą. Poveikis būtų stipresnis, jeigu perteklių turinčios šalys darytų atvirkščiai.
Vokietija galėtų padėti skatindama savo ekonomiką arba bent jau švelnindama savo biudžeto taupymo priemonių taikymą. ECB galėtų leisti infliacijai pakilti aukščiau, ypač Vokietijoje, ir galėtų pareikšti, kad jis stovi mokių valstybių užnugaryje.
Savo ruožtu fondai ESFS/ESM galėtų įlieti kapitalo į silpnus bankus. Bankų indėlių draudimo schema Europos mastu taip pat pagelbėtų. Dalies valstybių skolų pasidalijimas tarp visų leistų sukurti nerizikingus Europos vertybinius popierius.
Vokiška problema (ir vėl)
Visos šios galimybės galiausiai susiduria su ta pačia kliūtimi: Vokietija. Ji nenori prisiimti daugiau įsipareigojimų, ji nori rodyti biudžeto drausmės pavyzdį, ji atsisako statyti į pavojų savo konkurencingumą, ji nepakenčia infliacijos, ji nenori, kad ECB spausdintų pinigus, ir ji mano, kad europinių obligacijų išleidimas sukurtų paskatų nusižengti.
Tėra nedaug ženklų, kad kanclerė Angela Merkel būtų pasirengusi padaryti ką nors daugiau nei šiek tiek pastiprinti apsaugines sienas ir toliau prastuminėti fiskalinį paktą.
Ji kalba apie ateities „politinę sąjungą“. Jeigu ji tikrai nori išsaugoti eurą, ji turės užsidėti smailiaviršį šalmą ir vesti visus į glaudesnį mokestinį federalizmą.
