Viena garsiausių karalienės Viktorijos laikų poečių, lyginta su pačiu aistrų, tragedijų ir likimų metraštininku Viljamu Šekspyru, pamažu geso tėvų namuose. Elizabetai Baret Brauning buvo draudžiama peržengti namų slenkstį, jos kūnas diena po dienos silpo, kol viską pakeitė vienas jauno poeto laiškas.
Elizabetai buvo sakoma, kad jos gyvenimas jau baigtas. Kad ji per daug ligota, per sena meilei, nuotykiams, laisvei. Tėvas ją uždarė namuose. Jos kūnas ją išdavė. Bet ji pasirinko meilę vietoj saugumo. Laisvę ir gyvenimą vietoj lėtos mirties auksiniame narve.
Elizabeta Baret Brauning pavertė asmeninį skausmą visuotine poezija.
Savo balsą panaudojo ginti tiems, kurių niekas negirdėjo. Atsisakė gyventi ribose, kurias brėžė kiti.
Tarp privilegijų ir kontrolės
Elizabeta Baret Brauning gimė 1806 metų kovo 6 dieną Anglijoje, privilegijuotoje šeimoje.
Jos autokratas tėvas Edvardas Baretas Moultonas valdė turtus, susijusius su Jamaikos cukranendrių plantacijomis – tai reiškė, kad šeimos gerovė buvo neatsiejama nuo vergovės sistemos, kurios moralines pasekmes Elizabeta vėliau itin jautriai reflektuos savo kūryboje.
Mergaitė gyveno gana ramų, nors ir intelektualiai intensyvų gyvenimą kaime, Herefordšire, šeimos dvare Houp Ende. Tai buvo savotiškas idealizuotas pasaulis: gamta, knygos, šeima ir mokymasis.
Ji augo didelėje šeimoje, buvo vyriausia iš dvylikos vaikų.
Šeima buvo išsilavinusi, religinga, tačiau tėvas – griežtas, kontroliuojantis ir turėjo didelę įtaką vaikų gyvenimui.
Dar vaikystėje išryškėjo Elizabetos nepaprasti intelektiniai gebėjimai. Kai dauguma jos amžiaus mergaičių mokėsi buitinių įgūdžių, Elizabeta jau gilinosi į klasikinę literatūrą.
Ji skaitė Homerą originalo kalba, mokėsi lotynų ir graikų kalbų, domėjosi istorija ir filosofija.
Toks akiračio plėtimas buvo retas net to meto berniukams, o mergaitėms – beveik neįsivaizduojamas.
Elizabetos tėvas, nepaisant griežtumo, ankstyvaisiais metais skatino jos intelektinį augimą ir net privačiai išleido dvylikametės dukters pirmąjį kūrinį – epinę poemą „Maratono mūšis“.
Tai buvo ne vaikiškas bandymas rašyti, o rimtas literatūrinis darbas.
Izoliuota nuo pasaulio
1830-aisiais Baretų šeimą pradėjo slėgti finansiniai sunkumai.
Nors jų turtas buvo didelis, tuo metu Britų imperijoje keitėsi ekonominės ir politinės sąlygos, susijusios su vergovės panaikinimu. Šie pokyčiai smarkiai paveikė šeimos pajamas.
Dėl to apie 1832 metus šeima buvo priversta parduoti Houp Endą – vietą, su kuria Elizabeta buvo stipriai emociškai susijusi.
Šis praradimas buvo ne tik materialinis, bet ir psichologinis smūgis. Netrukus šeima pradėjo dažniau kraustytis, kol galiausiai apsistojo Londone.
Pardavus dvarą, jiems liko pinigų, kad galėtų gyventi patogiai madingame Londono kvartale.
Persikėlimas į Londoną merginos gyvenime sutapo ir su kitu, dar gilesniu lūžiu – jos sveikatos pablogėjimu.
Apie penkioliktuosius gyvenimo metus E. Baret patyrė visišką sveikatos krizę, kurios tiksli priežastis iki šiol nėra visiškai aiški.
Dažnai minima stuburo trauma, galbūt patirta nukritus nuo arklio, tačiau taip pat minimos lėtinės neurologinės ar plaučių ligos, galbūt tuberkuliozė.
Nepriklausomai nuo diagnozės, pasekmės buvo akivaizdžios: ji tapo silpna, nuolat jautė skausmą, judėjimas buvo apribotas, o kasdienis gyvenimas – vis labiau priklausomas nuo kitų.
Tuo metu medicina buvo prastai išvystyta, todėl gydymas dažnai reiškė simptomų slopinimą, o ne priežasties šalinimą.
Elizabeta pradėjo vartoti laudanumą – opijaus pagrindu sukurtą vaistą, kuris XIX amžiuje buvo plačiai naudojamas skausmui malšinti. Šis preparatas padėjo jai, tačiau ilgainiui sukėlė priklausomybę. Taip Elizabeta pamažu tapo ne tik ligos, bet ir gydymo įkaite – paradoksali situacija, kuri tuo metu buvo gana įprasta.
Vėliau įvyko dvi tragedijos.
1840 m. vasarį Jamaikoje nuo karštinės mirė Elizabetos brolis Samuelis, o liepą nuskendo jos mylimiausias brolis Edvardas.
Šis įvykis Elizabetą labai sukrėtė. Mergina jautė kaltę, nes brolis buvo atvykęs jos aplankyti. Po nelaimės jos fizinė ir psichologinė būklė dar labiau pablogėjo. E. Baret tapo dar silpnesnė, jautresnė, užsidarė tarp keturių sienų.
Londone ji daug metų praleido beveik visiškoje izoliacijoje, gulėdama lovoje, retai išeidama į lauką ir bendraudama su išoriniu pasauliu daugiausia per knygas ir laiškus. Tačiau ši izoliacija turėjo ir šviesiąją pusę.
Tai buvo intensyvaus vidinio išgyvenimo laikotarpis. Elizabeta skaitė, mąstė, analizavo ir, svarbiausia, rašė. Kūryba tapo jos galimybe egzistuoti, išlaikyti ryšį su pasauliu, kuris fiziškai buvo beveik nepasiekiamas.
Moteris Šekspyras
1844 metais pasirodęs E. Baret Brauning poezijos rinkinys „Eilėraščiai (1844)“ tapo lūžiu jos gyvenime.
Šis leidinys sulaukė didžiulio pripažinimo ir pavertė ją viena ryškiausių to meto literatūros figūrų. Kritikai vertino poetės intelektą, emocinį gylį ir kalbos meistriškumą.
Ji buvo lyginama su tokiais autoriais kaip Viljamas Šekspyras ar Viljamas Vordsvortas – tai buvo neįprastas įvertinimas moteriai Viktorijos laikų Anglijoje, kur literatūrinis kanonas buvo išimtinai vyriškas.
Dėl gausios kūrybos E. Baret tapo konkurente pačiam Alfredui Tenisonui – vienam garsiausių vėlyvojo romantizmo atstovų – kaip kandidatui į poeto laureato postą.
Didžiojoje Britanijoje tai buvo garbės pareigos, kurias suteikia monarchas. Toks poetas laikomas svarbiausiu šalies literatūriniu balsu.
Kai 1850 metais mirė V. Vordsvortas, šis postas tapo laisvas. Dėl to rimtai buvo svarstoma, kad E. Baret Brauning galėtų tapti poete laureate, nors moterų skyrimas į tokias pareigas tuo metu buvo beveik neįsivaizduojamas.
Lemtingas laiškas
Tuo metu, kai atrodė, kad Elizabetos gyvenimas jau pasiekė ribą – bent jau fizine prasme – įvyko kai kas netikėta.
1845 metais ji gavo laišką iš Roberto Brauningo – žavaus šešeriais metais jaunesnio poeto, jau turėjusio balsą literatūroje. Elizabetos kūryba jį labai sujaudino.
„Myliu jūsų eiles visa širdimi, brangioji panele Baret…“ – rašė laiške Robertas.
Jo laiškas buvo pagarbus, kupinas nuoširdžių jausmų. Elizabeta atsakė ir taip prasidėjo vienas žymiausių literatūrinių susirašinėjimų istorijoje.
Jų ryšys vystėsi laiškuose – erdvėje, kur Elizabeta jautėsi saugiausiai. Ten ji galėjo būti atvira, gyva, intelektuali ir jautri be fizinio pasaulio apribojimų. Kai jie galiausiai susitiko, jų emocinis ryšys jau buvo tvirtas.
Robertas joje matė ne ligotą moterį, o lygiavertę kūrėją, partnerę, asmenybę.
Didžiausia kliūtis jų santykiams buvo Elizabetos despotas tėvas.
Edvardas Baretas griežtai draudė vaikams tuoktis – tai buvo savotiška kontrolės forma. Jis tiesiog galėjo išsižadėti nepaklusniųjų.
Šis draudimas buvo absoliutus: nepaklusimas reiškė visišką atskyrimą nuo šeimos ir palikimo praradimą.
Pabėgimas į Italiją
1846 metais Elizabeta priėmė sprendimą, kuris viską pakeitė.
Rugsėjo 12 dieną ji slapta išvyko iš namų į Šv. Merilbono parapijos bažnyčią, kur jau laukė Robertas.
Kadangi tėvas kategoriškai draudė vaikams tuoktis, ši santuoka turėjo likti visiškoje paslaptyje.
Ceremonija buvo labai paprasta ir greita.
Įdomiausia ir labiausiai stebinanti detalė – tai, kas įvyko po ceremonijos. Elizabeta grįžo į tėvo namus, tarsi nieko nebūtų nutikę.
Tai buvo būtina strategija. Jei tėvas būtų sužinojęs apie santuoką iš karto, Elizabeta galėjo būti izoliuota dar griežčiau. Todėl poetė dar kurį laiką slėpė tiesą.
Maždaug savaitę ji gyveno dvigubą gyvenimą. Klusni, silpna dukra, beveik nepaliekanti kambario,
bet viduje – jau susituokusi moteris, planuojanti pabėgimą.
Per tą laiką buvo ruošiamas didysis planas. Svarbų vaidmenį čia suvaidino Elizabetos ištikima tarnaitė Vilson, kuri žinojo apie santuoką ir padėjo pasiruošti pabėgimui.
Galiausiai, rugsėjo 19 dieną, Elizabeta slapta paliko namus su nedideliu lagaminu ir šunimi Flušu, susitiko su Robertu ir išvyko į žemyninę Europą, o vėliau – į Italiją.
Jai buvo keturiasdešimt, jam – trisdešimt ketveri. Tai buvo ne tik romantinis gestas – tai buvo egzistencinis pasirinkimas, reikalaujantis milžiniškos drąsos, ypač moteriai jos padėtyje: sergančiai, priklausomai, socialiai suvaržytai.
Tai tapo momentu, kai ji galutinai nutraukė ryšį su šeima. Tėvas niekada jai neatleido – netgi atsisakė skaityti jos laiškus ir daugiau su dukra nebendravo.
Beje, rašytoja Virginija Vulf vėliau sukūrė fikciją apie Elizabetos šuns Flušo gyvenimą, paversdama jį savo 1933 m. romano „Flušas: biografija“ veikėju.
Po Italijos saule
Italijoje, Florencijoje, Elizabetos gyvenimas įgavo naują formą.
Šiltesnis klimatas, emocinė laisvė ir palaikantis partneris prisidėjo prie sveikatos pagerėjimo. Nors ji niekada visiškai nepasveiko, energija, kūrybingumas ir gyvenimo džiaugsmas akivaizdžiai išaugo.
1849 metais Elizabeta susilaukė sūnaus Roberto – anksčiau tai būtų neįmanoma dėl jos sveikatos būklės.
Sūnus atsidėjo tapybai, kol vėliau gyvenime pradėjo silpti regėjimas.
Jis sukaupė didelę savo tėvų rankraščių ir atminimo daiktų kolekciją, tačiau mirė nepalikęs testamento, tad šis turtas parduotas viešame aukcione.
Tiesa, Armstrongo Brauningo biblioteka Teksaso valstijoje atgavo dalį jo kolekcijos ir joje saugoma didžiausia pasaulyje Brauningų atminimo daiktų kolekcija.
Odė meilei
E. Baret Brauning iki santuokos buvo sukūrusi daug kūrinių, tačiau sutuoktinis turėjo didelę įtaką jos vėlesnei kūrybai.
Būtent Italijoje E. Baret Brauning sukūrė vienus svarbiausių savo darbų.
„Portugalietės sonetai“ – tai intymi, subtili ir kartu universali meilės išraiška, skirta vyrui Robertui.
R. Brauningas savo žmoną meiliai vadindavo „mažąja portugaliete“, nes ji buvo tamsaus gymio, taip pat dėl jos susižavėjimo portugalų poeto Luišo Vazos de Kamoinšo kūryba.
Šie sonetai iki šiol laikomi vienais gražiausių meilės tekstų anglų literatūroje.
43-iasis sonetas prasideda eilute, kurič Elizabeta skyrė vyrui: „Kaip aš tave myliu? Leisk man suskaičiuoti būdus…“
Iš 7-ojo soneto: „Man rodos, visas pasaulis pasikeitė nuo tada, kai pirmąkart išgirdau tavo sielos žingsnius.“
32 sonetas: „Nes tu turi galią ir malonę matyti kiaurai mane – už visų mano kaukių…“
Tačiau Elizabetos kūryba neapsiribojo vien romantika.
Ji rašė apie socialinę neteisybę, vergovę, vaikų darbą, moterų padėtį.
Tokie kūriniai kaip eiliuotas romanas „Aurora Li“ tapo savotiškais manifestais, išreiškiančiais jos įsitikinimą, kad moteris turi teisę būti ne tik žmona ar motina, bet ir kūrėja, mąstytoja, visuomenės veikėja.
Paskutinis skyrius
Penkiolika metų Elizabeta gyveno Florencijoje – rašė, mylėjo, augino sūnų, kovojo už tiesą. Ji buvo laiminga, laisva. Gyva kaip niekada anksčiau.
E. Baret Brauning mirė 1861 metų birželio 29 dieną Florencijoje būdama 55 metų. Ji mirė savo vyro glėbyje – žmogaus, kuris padėjo jai peržengti baimės, ligos ir socialinių ribų sienas.
Po jos mirties Robertas daugiau nevedė, rūpinosi sūnumi.
Jis paliko Elizabetos kambarį nepaliestą, išleido paskutinius jos kūrinius. Visą likusį gyvenimą saugojo jos atminimą.
E. Baret Brauning ligos pobūdis vis dar lieka neaiškus.
Kai kurie šiuolaikiniai mokslininkai spėja, kad jos liga galėjo būti hipokaleminis periodinis paralyžius – genetinis sutrikimas, sukeliantis silpnumą ir daugelį kitų jos aprašytų simptomų.
Poetė palaidota Italijoje, Florencijoje, protestantų kapinėse, dar vadinamose anglų kapinėmis.
Ten ilsisi nemažai menininkų, rašytojų ir intelektualų.
