Kartais pakanka vos dviejų žodžių, kad sudrebėtų visa sistema. 1972-ųjų vasarą Panevėžio centre ant sienos pasirodęs užrašas „Laisvę Lietuvai“ tapo drąsiu iššūkiu sovietinei valdžiai ir ženklu, kad net gilios okupacijos metais atsirasdavo bebaimių, išdrįsdavusių garsiai pasakyti, apie ką daugelis nedrįso net pagalvoti.
Praėjus daugiau nei pusei amžiaus ši istorija tebėra gyva – kaip laisvės troškimo, milžiniškos rizikos ir pilietinės drąsos liudijimas.
Prieš pusę amžiaus
Maždaug 1556 metais susiformavusios, per ilgą gyvavimo laiką įvairiais vardais vadintos ir ne kartą kitusios Panevėžio Laisvės aikštės atmintyje daugybė įvykių, istorijų, paslapčių ir legendų.
Ir ne visos jos iš tolimos praeities atėjusios.
Yra ir amžininkų akimis regėtų, suprastų bei vertintų.
Prieš keletą metų Panevėžyje viena tokia legendinė istorija buvo pagarbiai prisiminta.
2022-ųjų kovo 11 dieną ant Juozo Miltinio dramos teatro priestato sienos atidengta nesusitaikymą su sovietine okupacija liudijanti atminimo lenta.
Ant šios sienos toje pačioje vietoje prieš pusę amžiaus, 1972-ųjų birželio 3-iosios rytą, maždaug 1,6 metro aukštyje panevėžiečiai išvydo 40 centimetrų dydžio antisovietinį užrašą baltais dažais, didžiosiomis raidėmis – „Laisvę Lietuvai“.
Tie du žodžiai prilygo sprogimui – anuomet niekas nedrįsdavo viešai net užsiminti, kad Lietuva, ne savo noru įtraukta į sovietų sąjungos sudėtį, nėra laisva šalis – visi privalėjo būti patenkinti okupacija.
O čia tokia aiški nuomonė, taip tiksliai išreikšta ir pateikta, žinoma, užsiutino valdžią, o ypač KGB – saugumo tarnybą, budriai stebėdavusią kiekvieną krustelėjimą.
Aiškinosi porą metų
Matomoje vietoje ryškus baltas užrašas tuoj pat buvo uždažytas.
Tiesa, panaikinti jį pasirodė ne taip paprasta. Vyresnės kartos panevėžiečiai pamena, kad užteptos kitais dažais nepageidaujamos baltos raidės švietė dar ryškiau.
Kol sovietų struktūros jas tepliojo, daug žmonių spėjo pamatyti.
Žinia apie miesto centre ant sienos atsiradusį antisovietinį užrašą „Laisvę Lietuvai“ Panevėžyje sklido iš lūpų į lūpas.
Jį užrašę jaunuoliai išaiškinti ne taip greitai – buvo mestos visos sovietų struktūrų jėgos, pasitelkti informatoriai ir tik po poros metų, 1974-aisiais, specialiame KGB pranešime atsirado įrašytos
panevėžiečių – tuometės 1-osios vidurinės mokyklos (dabar J. Balčikonio gimnazija) bendraklasių Alberto Bukausko ir Roberto Boverio pavardės.
Šiame pranešime rašoma, kad nustatyta, jog ant Panevėžio dramos teatro pastato sienos nacionalistinį įrašą paliko du septyniolikos ir aštuoniolikos metų panevėžiečiai.
Jaunuoliai esą pripažino savo kaltę.
Dokumente taip pat teigiama, kad tokią miestiečių protesto akciją paskatino tuomečiai Kauno įvykiai.
1972-aisiais gegužę viešai susideginus lietuvių disidentui Romui Kalantai, visoje šalyje išplito antisovietinės akcijos.
Viena po kitos jos pasipylė ir Panevėžyje.
Tais metais Aukštaitijos sostinėje užfiksuota 17 protesto išraiškų dėl sovietinės okupacijos, 1973-iaisiais – 13.
Užrašą „Laisvę Lietuvai“ palikę jaunuoliai nuo bausmės už tokį akibrokštą neišsisuko. Vaikinai, archyvo duomenimis, buvo „profilaktuoti“ pareiškiant jiems oficialų įspėjimą.
Laisvos dvasios žmonės
Panevėžyje kalbas sukėlęs 1972 metų birželio įvykis ir dabar gyvas kai kurių amžininkų atmintyje. Jį gerai pamena ir vyresni J. Miltinio dramos teatro aktoriai.
„Nė vienas iš mūsų teatro nebuvo tuo užrašu pasipiktinęs. Labai nuoširdžiai priėmėme tą dalyką. Mes buvome auklėjami Europos dvasia ir visada buvome prieš tuometę valdžią. Net ėjome pasigrožėti, pasiįdomauti, kaip gražiai atrodė ant mūsų sienos“, – „Sekundei“ yra pasakojęs ilgametis J. Miltinio dramos teatro aktorius Enrikas Kačinskas.
„Net mokyklos baigimo vinjetėje Alberto nuotraukos nebuvo – išėmė. O apie stojimą į aukštąją mokyklą tuo metu negalėjo būti nė kalbos. Tik gerokai vėliau, jau subrendęs, galėjo baigti studijas“.
J. Bukauskienė
Pagerbė laisvės šauklius
„Panevėžiečių jaunuolių poelgis irgi neliko nepastebėtas. Moksleiviai drąsiai išreiškė poziciją, nebijojo represijų ir taip protestavo prieš sovietinę sistemą bei okupaciją“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius, komisijos, svarsčiusios legendinio užrašo atnaujinimą ir atminimo lentos atsiradimą, narys dr. Arūnas Astramskas.
Jis prisiminė, kad įamžinti tokį drąsų moksleivių poelgį Panevėžio savivaldybei pasiūlė vienas panevėžietis, pats nepanoręs viešumo.
Asmeninio ryšio su šiais jaunuoliais neturėjęs ir savo akimis užrašo net nematęs, tik kalbas apie tai girdėjęs panevėžietis pasiūlė nepamiršti šito fakto. Ir iš karto sulaukė palaikymo bei pritarimo.
Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo Panevėžio mieste komisija, gavusi Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentus, apsvarstė ir pritarė sumanymui atminimo ženklu pagerbti istorinį įvykį.
Nuspręsta, kad atminimo lenta kabės toje pačioje vietoje, kur buvo užrašas.
Ženklą pagamino iš skaidraus stiklo, o užrašui „Laisvę Lietuvai“ parinko tokius pat baltus dažus.
Užrašas dabar ir atrodo toks, koks prieš praeivių akis pasirodė tą jau gana tolimą 1972 metų birželio rytą.
Ant stiklo lentos mažesniu šriftu primenamos ir šio įvykio aplinkybės.
Svarbios dienos nesulaukė
Per atminimo lentos atidengimo iškilmes vienas iš užrašo autorių Robertas Boveris kalbėjo: „Nors mes gimėme ir užaugome jau okupuotoje Lietuvoje, visada tikėjome, kad Lietuva atgims ir vėl bus laisva. Susitikdavome grupelėmis ir kalbėdavomės apie Lietuvą, kas mūsų laukia ateityje. Po R. Kalantos aukos pakilo visa Lietuva. Nutarėme netylėti ir mes. Kodėl mes pasirinkome būtent šią vietą? Tuo metu Panevėžio dramos teatras buvo garsus dėl savo spektaklių ne tik Lietuvoje, bet ir tuometinėje sovietų sąjungoje. O mes norėjome pasakyti pasauliui, kad Lietuva garsi ne vien tik savo kultūra, bet ji nepamiršo ir partizanų išlieto kraujo, tremtinių kančios. Mes tikėjome, kad visada bus žmonių, kurie aukodami save, savo ateitį kovos už Lietuvos laisvę.“
R. Boveris apgailestavo, kad jo draugas užrašo atnaujinimo nesulaukė – jau keletą metų ilsisi amžinybėje.
„Tikrai labai gaila, kad Albertas nesulaukė šios ypatingos dienos, kai užrašas buvo atnaujintas, kai taip gražiai prisiminti bei pagerbti jį užrašiusiųjų ir dėl savo poelgio skaudžiai nukentėjusiųjų vardai“, – sako A. Bukausko našlė Jolanda Bukauskienė.
Ji prisimena, kad vos susipažinus vyras pasakojo, kaip su draugu planavo užrašyti „Laisvę Lietuvai“, kaip tą sumanymą įvykdė ir kiek dėl savo drąsos nukentėjo – darniai sutardavusi sutuoktinių pora vienas nuo kito nieko neslėpdavo.
Nei darbo, nei vietos
A. Bukauskas pasakojo žmonai ir apie savo išgyvenimus.
Išaiškinus užrašo autorius, vaikinai buvo tardyti, gąsdinti, KGB metodais auklėti.
Už tokį poelgį į saugumo akiratį pateko ir šių drąsuolių šeimos.
Ne kartą girdėjęs, kad po tokio užrašo nei darbo, nei vietos jam Panevėžyje nebus, A. Bukauskas, baigęs mokyklą, išvažiavo į Mažeikius.
Į Panevėžį grįžo gerokai vėliau, kai daug kas jau buvo primiršta.
„Net mokyklos baigimo vinjetėje Alberto nuotraukos nebuvo – išėmė. O apie stojimą į aukštąją mokyklą tuo metu negalėjo būti nė kalbos. Tik gerokai vėliau, jau subrendęs, jis galėjo baigti studijas“, – pasakoja J. Bukauskienė.
Žirgas pajūryje
Jolanda svarsto, kad tokiam poelgiui sovietmečiu galėjo ryžtis tik ypatingi žmonės, nors ir labai jauni, bet žinantys istoriją, suprantantys ją ir mylintys savąją šalį.
„Albertas toks ir buvo – šviesus, protingas, linksmas žmogus. Su juo buvo galima kalbėtis bet kokia tema“, – prisimena beveik 30 metų su sutuoktiniu per gyvenimą žengusi moteris.
A. Bukauskas ypač mėgo meną, skambino gitara, labai gražiai piešė. Ir dabar ne vienas paveikslas saugo prisiminimus apie jų autorių.
Jolandai ypač brangus paskutinis dar nebaigtas didelis paveikslas, kuriame nupieštas vėjo plaikstomais karčiais pajūriu šuoliuojantis žirgas – tarsi nuoroda į ilgą kelią ir gražios, prasmingos, šviesios ateities viltis.
Deja, menininkas išėjo staiga 2016-aisiais, būdamas vos 62-ejų, nespėjęs ne tik paveikslo, bet ir daug kitų darbų užbaigti, nesulaukęs drąsaus poelgio įvertinimo ir prasmingos atminimo lentos atidengimo valandos.
Kaip sako J. Bukauskienė, sutuoktinis, nors ir nukentėjęs, niekada nesigailėjo savo poelgio ir visą gyvenimą laikėsi tvirtos pozicijos.
„Šalia jo buvo ir saugu, ir gera“, – tvirtina našlė ir teigia esanti dėkinga lemčiai, dovanojusiai jai patį nuostabiausią vyrą
Ne viskas taip, kaip atrodo
Daug šiltų žodžių ir prasmingų minčių sudėta į J. Bukauskienės eilėraščių knygą „Viskas yra ne taip, kaip atrodo“.
Ir knygos pavadinimas, pasak autorės, susijęs su jos sutuoktiniu Albertu.
Šis dažnai jai primindavo vieną iš gyvenimo tiesų, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo.
Ir pačiai ne kartą teko įsitikinti, kad išorė dažnai klaidina – daug dalykų slypi giliau, nei galima pamatyti iš pirmo žvilgsnio.
Lietuvių kalbos mokytojos J. Bukauskienės eilėraščių knyga praėjusių metų vasarą buvo pristatyta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje ir sulaukė didžiulio susidomėjimo.
Gausiai susirinkusiems gerbėjams Jolanda prisipažino, kad daugelis jos eilių gimė vaduojantis iš netekties skausmo.
„Tai pirmoji mano knyga. Ją išleidau, kad nedingtų dar likę eilėraščiai. Aš juos visus rašiau nesiruošusi – ant servetėlių, juodraščiams skirtų lapų, todėl daug eilėraščių tiesiog dingo. Ši knyga – tarsi mano dienoraščio fragmentai“, – pasakoja J. Bukauskienė.
