Reformuojant viešąjį sektorių, švietimas tebėra kebliausia permainų dalis. Bet jo imasi vis daugiau šalių ir pradedama mokytis svarbių pamokų.
Nuo Toronto iki Vroclavo, nuo Londono iki Romos, grįžę po vasaros atostogų, į klases gužėjo mokiniai ir mokytojai. Bet šį rugsėjį pačios mokyklos įsivėlė į pasaulinį idėjų mūšį. Daugelyje šalių švietimas – politinių diskusijų centre, o žūtbūt trokšdami pagerinti savo šalies rezultatus reformuotojai renka gerosios patirties pavyzdžius iš viso pasaulio.
Kodėl dabar? Vienas atsakymų – didžiulė masė duomenų apie pasiekimus. Ir valstybės duomenis gali ne tik naudoti pačios, bet ir jais mainytis. Tarptautinio moksleivių vertinimo programa (PISA), kurią sukūrė turtingų šalių klubas Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) – 2000 m. pradėjo fiksuoti akademinius penkiolikmečių pasiekimus 32 šalyse. Daugelį šokiravo užimta vieta. (Naujausi PISA duomenys pateikiami 1 lentelėje.) Mokyklų gerumą ir blogumą vertino ir kitos organizacijos. Konsultacijų bendrovė „McKinsey“ stebėjo, kurių švietimo sistemų rezultatai pastaraisiais metais pagerėjo labiausiai.
Technologijos irgi daug pakeitė. Po daugybės klaidingų bandymų nūnai daugelis žmonių tiki, kad internetas išties gali pakeisti tai, kaip mokomi vaikai. Štai dėl ko sėkmės sulaukia tokios institucijos kaip JAV įkurta Khano akademija. Be to, eksperimentavimas užkrečiamas: kuo daugiau visko vyriausybės išbando, tuo dažniau kiti nagrinėja ir kopijuoja rezultatus.
Svarbiausia, kad pasikeitė diskusijų kokybė. Ypač sumenko to, ką galima pavadinti „trimis didžiaisiais pasiteisinimais“ dėl blogų mokyklų, svarba. Mokytojų profsąjungos ilgą laiką tvirtino, kad dėl Vakarų švietimo nesėkmių galima kaltinti menkas valdžios skiriamas sumas, socialines klases ir švietimo nevertinančias kultūras. Visa tai svarbu, bet vieni patys šie dalykai rezultatų nelemia.
Minčiai, kad geras mokslas yra susijęs su leidžiamais pinigais, kirstas rimčiausias smūgis. Daugelis iš 20 EBPO narių su geriausiais ekonominiais rodikliais išlaidas švietimui, atsižvelgus į infliaciją, 1970–1994 m. padvigubino arba patrigubino, bet padėtis daugelyje šalių nepajudėjo iš vietos – arba netgi pablogėjo. Akademiniai pasiekimai ryškiai skiriasi net lyginant šalis, kurios vienam mokiniui išleidžia panašias sumas. JAV išleidžia daugiausia, bet pagal bendrus vidurinio išsilavinimo rezultatus JAV nuo kitų išsivysčiusių šalių atsilieka. PISA analizės vadovas Andreasas Schleicheris mano, kad tik apie 10 proc. skirtumų tarp mokinių pasiekimų turi ką nors bendro su pinigais.
Bet daugelis tebetvirtina, kad įtaką daro socialinė klasė. Švietimo profsąjungai priklausantis Martinas Johnsonas pažymi, kad Didžiosios Britanijos klasių nelygybė yra viena didžiausių tarp turtingiausių nacijų – ir tai pagrindinė priežastis, kodėl šalies mokinių pasiekimai prasti. Jį palaiko Oksfordo universiteto mokslininkų atlikta pastarojo dešimtmečio reformų apžvalga. Joje pateikiama tokia išvada: „Nepaisant augančio žinių lygio, beveik nepavyko sumažinti ilgalaikių ir didokų skirtumų tarp žinių. Kilusiems iš nepalankios socialinės aplinkos prastų rezultatų rizika tebėra didesnė.“ Teiginį patvirtina JAV tyrimai: Danas Goldhaberis iš Vašingtono universiteto tvirtina, kad „nemokykliniai veiksniai“, kaip antai šeimos pajamos, lemia net 60 proc. vaiko pasiekimų mokykloje.
Tačiau ryšys kur kas nepastovesnis, nei teigia švietimo egalitarai. Pavyzdžiui, Australijoje pajamų skirtumai didžiuliai, bet naujausiame PISA tyrime ji užėmė garbingą devintąją vietą. Kinija, kurios visuomenėje nelygybė sparčiai tampa viena didžiausių pasaulyje, atsidūrė pirmoje vietoje.
Kultūra, be abejo, daro įtaką. Azijoje daugelis tėvų savo vaikų kontrolinių rezultatams skiria daug daugiau dėmesio nei vakariečiai ir spiria mokyklas siekti sėkmės. Singapūras, Honkongas ir Pietų Korėja patogiai įsitaisė „McKinsey“ sąrašo viršuje (žr. 2 lentelę). Tačiau kai kurioms Vakarų šalims ne tik gana gerai sekasi, bet kartais būna didžiulių skirtumų pačioje šalyje. Daugelis Vakarų sistemų galėtų išsiveržti pirmyn, jeigu blogiausias mokyklas paprasčiausiai pakeltų iki savo geriausiųjų standarto.
Tad kokia sėkmės paslaptis? Nors vieno šablono nėra, išryškėja keturios svarbios temos: decentralizacija (mokykloms grąžinti įgaliojimai), daugiau dėmesio atsilikusiems mokiniams, įvairaus pobūdžio mokyklų pasirinkimas ir aukšti mokytojo profesijos standartai. Visi šie aspektai ryškūs trijose valstybėse ar regionuose, kurie gerai įvertinti „McKinsey“ sąraše: Ontarijuje, Lenkijoje ir Saksonijoje.
Reforma be pagiežos
„Ontarijas išties įspūdingas“, – entuziastingai kalba buvęs „McKinsey“ pasaulinės švietimo veiklos vadovas seras Michaelas Barberis, dabar dirbantis „Pearson“. Šioje Kanados provincijoje daug imigrantų. Dažnam jų anglų nėra gimtoji, tačiau nūnai jos mokyklų sistemos pasiekimai – vieni geriausių pasaulyje. Tam pasitarnavo tai, ką vienas kūrėjų vadina „reforma be pagiežos“.
Kai 2003 m. Daltonas McGuinty buvo išrinktas Ontarijo premjeru, jis nutarė rinktis „visos sistemos reformą“. Užuot reformoms vadovavusi iš centro, vyriausybė mokyklas skatino pačias nustatyti tikslus ir siuntė patyrusias komandas, kad padėtų tų tikslų siekti. Mokyklos, kurias lanko daug imigrantų vaikų, galėjo kreiptis dėl specialios pagalbos ir pačios spręsti, ar dėstyti daugiau pamokų, ar ilgiau dirbti su lėčiau besimokančiais.
Ontarijo reformatoriams buvo ypač svarbu užsitikrinti visišką visuomenės paramą. Reformos turėjo pagerinti kiekvieną mokyklą – net atokiausiose „tik lėktuvais pasiekiamose“ vietose, ir kiekviena mokykla per eilinius patikrinimus turėjo parodyti, kad daro pažangą. Pastangos nebuvo pigios – nuo 2004 m. bendras švietimo finansavimas išaugo 30 proc. O sėkmė irgi ginčytina. D. McGuinty spalio mėnesį laukia intensyvūs rinkimai, ir yra kritikų, kurie ta proga tvirtina, kad kai kurios mokyklos prastesniuose sostinės Toronto rajonuose „rieda pakalnėn“, nes pagerėjimas paprastai pasirodo anksti, o sunkiai sprendžiamos problemos išryškėja vėliau. Bet Ontarijas tapo decentralizuotų, populiarių reformų simboliu.
Pamokos iš Lenkijos tokios pat įspūdingos. Vroclavas – pagal dydį šalyje ketvirtas. Kunkuliuojančiu verslu jis negali varžytis su Varšuva, o grožiu – su Krokuva, bet miesto vidurinės mokyklos PISA reitinguose padėjo patekti į „vidutinę gerokai viršijančią“ kategoriją – daug aukščiau už Didžiąją Britaniją, Švediją ir varžoves iš buvusio Rytų bloko.
Kaip ir Ontarijas, Lenkija demonstruoja decentralizacijos pranašumus. Naujai įgyta laisve šalis pasinaudojo išardydama centralizuotą sistemą, kuri apie pusę mokinių nukreipdavo siekti akademinio išsilavinimo, o likusius – kaip gamyklų mėsą – į prasčiau aprūpintas profesines mokyklas. Finansavimą ir administravimą tebekontroliuoja valstybės biurokratai, bet vadovai savo nuožiūra gali samdyti mokytojus ir patys rinktis, kurią mokymo programą iš privačių tiekėjų sąrašo panaudos. Nacionaliniai egzaminai 12–13, 15–16 ir 18–19 metų mokiniams ir papildomi kasmetiniai testai vietos valdžiai leidžia atidžiai stebėti, kaip sekasi mokykloms.
Dvyliktosios vidurinės mokyklos direktorė Danuta Daszkiewicz-Ordylowska džiaugiasi dar vienais sėkmingais metais: mokykla pasižymėjo gamtos mokslų bei kalbų srityje. Anglų tebėra populiari, bet grįžta ir rusų. „Mokiniams jos mokytis nebeprivaloma kaip jų tėvams, jie įžvelgia jos naudą“, – sako ji. Ji pripažįsta, kad mokiniai jaučia spaudimą („Per daug, – skundžiasi buvusio mokinio tėvas. – Baigiasi tuo, kad kur kas daugiau vaikų priversti kreiptis į psichologus dėl streso“). Bet mero pavaduotojas Jaroslawas Obremskis džiūgauja tokiais puikiais savo miesto mokinių pasiekimais.
J. Obremskis demonstruoja, kokią galią turi vietinių gyventojų pasididžiavimas, kai siekiama gerinti mokyklas. „Galime ir geriau, – sako jis. – Man neramu, kad nepakankamai skatiname savo elitą. Kaip sukursime savą Oksfordą arba lenkišką Harvardą? Tebesame per daug nedrąsūs, kai reikia išties paremti geriausius.“ Nacionalinės valdžios vaidmenį jis vertina skeptiškai; pavyzdžiui, su mokytojų profsąjungomis ji pasirašė sutartis, kurios, jo manymu, profsąjungoms suteikia per daug galios. Jam nesvetima rungtyniavimo dvasia. „Pažiūrėkite, kas už mūsų reitingų lentelėse, – sako jis. – Regionai, kuriems sekasi geriausiai, yra tarp skurdžiausių šalies rytuose. Jie lipa mums ant kulnų.“
Vokiečių pamokos
2000 m. pirmą kartą atlikus PISA tyrimą, skaitymo ir raštingumo srityje mokiniai iš Vokietijos pasirodė gerokai prasčiau už EBPO vidurkį. „Tai buvo tikras šokas sistemai“, – sako Ulrike Greiner, mokytoja iš Roitlingeno (Vokietijos pietvakariai). Tyrimas parodė, kad ryšys tarp ekonominės padėties ir pasiekimų buvo didesnis nei bet kurioje kitoje EBPO šalyje. Dėl to žmonės kaltino sistemą, kuri mokinius į mokyklas skirstė pagal gabumus, nustatomus sulaukus dešimties. Po to žemės pradėjo lenktyniauti reformomis ir, visų nuostabai, laimėjo Saksonija iš senųjų rytų, „McKinsey“ lentelėje pasiekusi penktąją vietą.
Po susivienijimo Saksonija atkūrė tokius istorinius miestus kaip Leipcigas ir Dresdenas, tačiau juos tebedarko vienodi socialiniai būstai iš komunistinių laikų. Senasis režimas įtaką tebedaro ir švietimui. Mokyklų reformoms vadovavęs socialdemokratas iš Vakarų Vokietijos Wolfgangas Nowakas aiškina: „Norėjome atsikratyti ideologijos, bet išlaikyti tai, kas buvo geriausia senojoje Rytų sistemoje: gimnaziją linkusiems į akademinius mokslus, bet daugiau dėmesio skiriant ir vidurinėms mokykloms, kurias lanko kiti mokiniai.“ Labai gerai, kad dėl prastų akademinių pasiekimų buvo panaikintos trečiarūšės Hauptschulen (parengiamosios vidurinės profesinės mokyklos). „Tai siaubinga integracijai, siaubinga rezultatams.“ (Seras Michaelas Barberis priduria, kad geriausios kinų mokyklos irgi atsikratė per didelės manijos gabiausiems, idant galėtų imtis „ilgos uodegos“ atsilikusiųjų. Beje, tokia pat problema kenkia ir Didžiosios Britanijos pasiekimams.)
Daugelis tėvų tebesidairo į komunistinę Rytų Vokietiją, kurioje apsčiai gerų mokyklų teikė aukščiausio lygio vidurinį išsilavinimą, nors nedaugelis gailisi, kad nebėra kartu tekdavusio ideologinio smegenų plovimo. Atranka Saksonijoje liko, bet į vidurinio mokslo pakopą mokiniai pereina sulaukę 13, o ne 11. Tai buvo itin reikšminga, ypač berniukų rezultatams. „Vienuolika metų – dar per anksti vertinti jų gebėjimus“, – sako W. Nowakas.
Anksčiau egzaminus Saksonijoje organizuodavo pačios mokyklos – kartais negriežtai prižiūrimos, o dabar į procesą įtraukti išoriniai reguliuotojai. Dresdeno priemiestyje Plauene veikiančios Gottliebo Bienerto vidurinės mokyklos direktorius Gertas Gorskis aiškina, kad kuo aukštesnė klasė, tuo labiau skiriasi mokinių kelias, nors neakademinių dalykų jie mokosi kartu. Prasčiau besimokantys mokyklą palieka būdami penkiolikos, įgiję pagrindinę kvalifikaciją – paprastai susijusią su praktiniais įgūdžiais. „Mums nesvarbu, kad esame vidurinė mokykla, kurioje dalis mokinių yra iš grupių, turinčių prastesnius akademinius pasiekimus, – sako G. Gorskis, – svarbu, kad šis vidurys išliktų tokiu standartu, kuriuo galime didžiuotis.“ Šiais metais Saksonijos pavyzdžiu pasekė Berlynas ir Hamburgas panaikindami prastai dirbančias Hauptschulen.
Didžiojoje Britanijoje, kuri per kelerius pastaruosius metus PISA sąraše nusmuko, tokie pavyzdžiai atidžiai nagrinėjami. Konservatorių švietimo sekretorius Michaelas Gove’as išskyrė tokias PISA 2009 m. pamokas: didesnė mokyklų autonomija, griežtesnė atskaitomybė, pedagogo profesijos prestižo didinimas ir griežčiau kontroliuojama disciplina. Siekdama didesnės mokyklų įvairovės vyriausybė didina nepriklausomų akademijų skaičių (Tony Blairo naujovė), kurios pakeičia vietos valdžios kontroliuojamas bendrojo lavinimo mokyklas; taip pat buvo leista steigtis laisvosioms mokykloms, kurias valdo tėvai, labdaros organizacijos ir vietos bendruomenės.
Tačiau naujo pobūdžio mokyklos geresnių rezultatų negarantuoja. Švedijai, kuria M. Gove’as žavisi dėl jos nepriklausomų, atrankos netaikančių, valstybės finansuojamų laisvųjų mokyklų, tarptautiniuose reitinguose pastaruoju metu ne itin sekėsi. Jos siekio steigti naujo pobūdžio mokyklas dar nelydi griežti patikrinimai, kurie silpnesnėms mokykloms padėtų imtis savo trūkumų. Tie, kurie skeptiškai vertina JAV vykstantį gana naują tokio pobūdžio eksperimentą – privačiai finansuojamas chartijų mokyklas (angl. charter schools), mano, kad politikai „per daug į jas įdėjo“, jog uždarytų, jeigu jos patirs nesėkmę. Novatoriškoms mokykloms taikomi įgaliojimų suteikimo ir atnaujinimo procesai turi būti patikimi, idant nevykę eksperimentai neužsitęstų, o nesėkmės nebūtų ignoruojamos.
Bet apskritai JAV miestuose dygstančios chartijų mokyklos vienai iš sunkesnių reformos sričių suteikė dinamiškumo. Šios mokyklos skiriamos vargingiausiems visuomenės sluoksniams, kurių siekiai paprastai žemi. Be to, priimant naujus paslaugų teikėjus pritraukiama žmonių, kurie domisi švietimu ir turi organizacinį talentą, bet nemėgsta biurokratijos.
Apsčiai duomenų rodo, kad vykusios gali būti tiek pelno siekiančios, tiek nesiekiančios naujovės. Pasiūlos įvairovė mokyklose leidžia susitelkti ir pamąstyti, koks mokymas geriausias – ypač ten, kur nestinga sunkumų. Be to, tai leidžia laisvai, nevaržant vietos valdžiai ir mokytojų profsąjungoms, nustatyti darbo sąlygas, tad vadovai turi daugiau galių mokyklas pritaikyti konkrečių jas lankančių mokinių poreikiams. JAV „Aspire“ chartijų mokyklose, kurios reitinguose užėmė geriausias vietas, mokytojai laikosi griežtų taisyklių, pagal kurias stebima kiekvieno mokinio pažanga. „Aspire“ šūkis – „Būtinai į koledžą“; aukštasis mokslas tapo tiek mokytojų, tiek mokinių siekiu.
Raktas į sėkmę
Iš keturių pagrindinių mokyklų reformos elementų pasiūlos įvairovė neabejotinai įspūdingiausia. Nuo Niujorko iki Šanchajaus ir Danijos, mokyklos, kurias valdo nevalstybinės organizacijos ar verslas, o valstybė nekontroliuoja, švietimo sistemą papildo kokybišku indėliu. Iki šiol joms, regis, geriausiai sekasi ten, kur valstybė nenorėjo arba negalėjo ko nors pakeisti. Dar neaišku, ar grupėmis steigiamos laisvosios ir chartijų mokyklos nuolat skatins tobulėti ir kitas institucijas, ar tai tik rožinės svajonės.
Tačiau aišku, kad net ir puikiausiai naujai akademijai be padorių mokytojų bus sunku. Pabrėžiama geresnė mokytojų kvalifikacija – bendras visų reformų bruožas. Tokios šalys kaip Suomija ir Pietų Korėja gyvenimą pasilengvina samdydamos tik geriausius absolventus ir atitinkamai jiems mokėdamos. M. Gove’as sakė, kad nori padidinti mokytojo profesijai keliamus reikalavimus, o tose srityse, kur mokytojų stinga, kaip antai gamtos mokslai ir kalbos, siūlyti įdarbinimo premijas (angl. golden hello). JAV valstijų lygmeniu eksperimentavo su užmokesčiu už nuopelnus ir užmokesčiu už rezultatus, bet dažnai – priešinantis mokytojų profsąjungoms.
Reformuojant mokyklas struktūriniai pakeitimai, kai steigiamos naujo pobūdžio mokyklos, pertvarkomos senos ir sudaromi nauji egzaminai, gali būti daromi labai sparčiai. Išugdyti geresnius mokytojus trunka kur kas ilgiau. Jiems turi būti teikiamas prioritetas.
