Didžioji Britanija ar Mažoji Anglija?

Šaliai teks apsispręsti, rinktis patogią izoliaciją ar atvirumą. Geriau atvirumas.

Paklausus, kurios Europos šalies ateityje laukia daugiausia sumaišties, dažnas pasirinktų Graikiją ar Italiją, nes jos abi nie­kaip nesusitvarko su ekonominiu kolapsu. Keli galbūt parodytų į Prancūziją, dar nesusitaikiusią su mintimi, kad jos steitizmo modelis neveikia. Vargu ar kas rinktųsi Didžiąją Britaniją, kuri iš krizės išsikapanojo gana geros formos.

Tačiau šios valstybės vieta pasaulyje nebėra tokia užtikrinta, kokia buvo ištisus dešimtmečius. 2014 m. ge­gužę šalies rinkėjai į Europos Parlamentą veikiausiai išsiųs būrelį iš Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos, kuri ne­kenčia Briuselio, o rugsėjį Škotija balsuos dėl atskyrimo. 2015 m. vyks visuotiniai rinkimai. Iki 2017 m. pabaigos (gal ir anksčiau) numatoma surengti referendumą dėl Jungtinės Karalystės narystės ES.

Po šių įvykių iš valstybės gali likti mažesnė šalis, kuriai svarbesni savi reikalai, o jos įtaka pasaulyje sumenkti (politikos fragmentacija taip pat įmanoma). Arba valstybė gali tapti efektyvesnė, užtikrintesnė dėl savo tapatybės ir vietos Europoje, labiau orientuota į išorę. Pavadinkime tai Mažosios Anglijos ir Didžiosios Britanijos scenarijais.

Mažyn ir silpnyn?

Didžiosios Britanijos padėtis šiuo metu daugeliu atžvilgių labai palanki. Euro zonoje įsivyravusi ekonomikos stagnacija, o ši šalis ryžtingai kyla iš nuosmukio. Pasinaudodama krize valdžia apkarpė valstybinį apa­ratą. Žemyno europiečiai pradeda pritarti tam, ką britai jau seniai sako: ES turi būti mažesnė, ne tokia biurokratiška ir mažiau varžyti verslą. Net kalbama, kad reikia geriau išplėtoti bendrą paslaugų rinką, o tai būtų labai paranku Didžiajai Britanijai.

Londonas iki šiol sutraukia talentus, kapitalą ir verslą. Didžiojoje Britanijoje vienam asmeniui tenka beveik dvigubai daugiau tiesioginių užsienio investicijų, palyginti su turtingų šalių vidurkiu, nes šalis nuo seno atvira kitataučiams (ši tradicija iš esmės išgyveno net ir per ekonomikos krizę). Nors prieš imigraciją britai nusistatę priešiškai, iš naujų atvykėlių jie puikiai sugeba padaryti produktyvius, integruotus visuomenės narius. Didžioji Britanija – viena iš vos dviejų ES šalių, kur iš mokyklų iškrenta mažiau imigrantų nei vietinių. (Problemiškiausi rajonai, kuriuose gyvena skurstantys baltieji britai.)

Tačiau per kelerius ateinančius metus viskas gali subyrėti. Tiesiausias kelias susitraukti, jei Škotija kitą rugsėjį balsuotų už pasitraukimą iš Jungtinės Karalystės. Pastaroji netektų trečdalio teritorijos. Jos įtaka pasaulyje gerokai sumažėtų. Jei šalis negali išlikti nesubyrėjusi, vargu ar turi teisę mokyti kitas, kaip tvarkyti reikalus.

Referendumą dėl ES pernai pažadėjo ministras pirmininkas Davidas Cameronas, bergždžiai mėgindamas užčiaupti torių partijai priklausančius Mažosios Anglijos šalininkus ir atremti Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partiją; jo pėdomis gali pasekti ir leiboristų vadovas Edas Milibandas. Jei Didžioji Britanija pasitrauktų iš ES, netektų galios formuoti bloką, į kurį nukreipta pusė jos eksporto. Kadangi šią galią šalis jau yra naudojusi geriems darbams, stumdama Bendriją link atvirumo, plėtros ir laisvosios prekybos, Europa taip pat daug netektų ją praradusi. Prie visko prisideda tikimybė, kad plebiscitas gali sudraskyti Konservatorių partiją, ypač jei 2015 m. D. Cameronas nebus perrinktas.

Panirti į izoliaciją Didžioji Britanija gali vien tęsdama dalį neišmintingos politikos. Vyriausybės bandymai prispausti atvykėlius kenkia ūkiui. Studentai (ypač iš Indijos) traukia į draugiškesnes (ir saulėtesnes) šalis. Bendrovėms nepaprastai sunku atsivežti net kvalifikuotų darbuotojų, ir tai kenkia valstybės gebėjimui eksportuoti. D. Cameronas padarė nuolaidų, pavyzdžiui, Kinijoje gauti Didžiosios Britanijos vizą jau šiek tiek lengviau; be to, jis atsisakė beprotiško plano reikalauti milžiniško užstato iš asmenų, atvykstančių iš šešių kylančių rinkų, kad jie netyčia nesugalvotų neteisėtai likti šalyje. Tačiau valstybės požiūris į imigraciją visiškai neteisingas. Ji automatiškai stato kliūtis ir nuleidžia jas tik pamačiusi katastrofiškus padarinius.

Nei Europos, nei Škotijos, nei vieningos partijos – šaunuolis, Dave’ai

Didžioji Britanija nebūtinai turi susitraukti. Pagal optimistiškesnį scenarijų šalis nesubyra ir lieka Europoje – kovoja už konkurencingumą ir su nereikalingu popierizmu. Spaudžiant britams, tiek ES, tiek kitur po truputį atsiveria paslaugų rinkos ir tampa aukso kasyklomis britų teisininkams bei buhalteriams. Didžioji Britanija į imigraciją pradeda žiūrėti pakančiau, gal net ir susitaiko su tuo. Ji net liaujasi pliekusi didžiausią savo eksporto sektorių – finansines paslaugas.

Mažosios Anglijos ir Didžiosios Britanijos scenarijų skirtumą lemia vadovai. D. Cameronui vertėtų pirmiausia pakeisti tai, kas labiausiai nuo jo priklauso, – imigracijos politiką. Liberalesnis režimas duotų postūmį verslui, padėtų subalansuoti šalies finansus ir, priklausomai nuo ūkio dydžio, sumažinti valstybės apa­ratą. Imigrantai, ypač iš Rytų Europos, pagamina kur kas daugiau, nei sunaudoja viešųjų išteklių. Ir D. Cameronas, ir E. Milibandas tai žino, bet leidžiasi paveikiami visuotinio priešiškumo atvykėliams.

Europa – kitas klausimas, kur politikai turėtų pabandyti pakreipti viešąją nuomonę, o ne bailiai ja sekti. E. Milibando politika neaiški. O D. Cameronas mėtosi: kartais sako, kad Didžiosios Britanijos uždavinys siekti ES pertvarkyti visų labui, kartais grasina pasitraukti iš Bendrijos, jei nebus įvykdyti nenurodyti reikalavimai, ir tai kelia nerimą. Protinga pirmoji kryptis, nes tuomet ne tik mažesnė tikimybė prieiti iki katastrofiško britų pasitraukimo, bet ir didesni šansai sąjungą padaryti liberalesnę.

Škotijos klausimu D. Cameronas ir E. Milibandas yra už Didžiąją Britaniją. Bet spręsti škotams. Nors Kaledonijos valstybė iš pradžių daug­maž išsilaikytų, jei tarsime, kad didžiąją dalį Šiaurės jūros naftos ir dujų telkinių ji sėkmingai suims į savo rankas, bet tie ištekliai senka. Nepriklausomai Škotijai nepakaktų dydžio smūgiams atlaikyti, nesvarbu, jie būtų susiję su naftos kainomis ar bankais. Be to, separatistai negali pasakyti, kaip šalis galėtų tvarkyti savo reikalus išlaikydama svarą sterlingų. Savo labui Škotijos rinkėjai turėtų atsisakyti to stebuk­lingo politinio vaisto.

Kadaise Didžioji Britanija valdė pasaulį. Kai imperija subyrėjo, šalis retkarčiais norėdavo pasislėpti susisukusi į kamuoliuką. Dabar jai reikia nuo to susilaikyti. Šviesiausia ateitis dar laukia, jei valstybė bus atvira, liberali, prekiaus ir bendraus su pasauliu. Politikai tai žino ir kartais pasako, bet dabar jiems metas už tai ir pakovoti.