Prie laisvų darbo vietų rikiuojasi kandidatų eilės.
Naujajame darbo pasaulyje nedarbas vis dar didelis, tačiau turinčių įgūdžių ir talentingų darbuotojų trūksta. Tai aiškina Matthew Bishopas.
„Vienas geriausių laimėjimų, kuriuos gali pasiūlyti gyvenimas, yra sunkiai dirbti to vertame darbe“, – Darbo dienai skirtoje kalboje 1903 metų rugsėjo 7 dieną atkreipė dėmesį tuometinis JAV prezidentas Theodore’as Rooseveltas.
Šiuo metu milijardai tokio laimėjimo siekiančių žmonių arba atsiduria puotoje, arba patiria badą. Net ir su sunkumais susiduriančiose išsivysčiusios ekonomikos šalyse daugelis žmonių, galbūt daugiau negu kada nors anksčiau, dirba savo svajonių darbus, namo parsineša didžiules algas ir jausmą, kad nuveikė kažką naudingo.
Sparčiai augančiose besivystančiose šalyse, tokiose kaip Indija ar Kinija, daugelis bent jau turi geresnius darbus, nei būtų kada nors tikėjęsi. Tačiau tuo pat metu didelėje pasaulio dalyje nedarbas nuolat yra aukštame lygyje, o daugelis siūlomų darbų yra prastai apmokami, varginantys bei neteikiantys pasitenkinimo.
Tai turi rimtų politinių pasekmių, ypač dabartiniam Amerikos prezidentui Barackui Obamai, kuriam dėl įsivaizduojamo nesugebėjimo žmonėms sukurti pakankamai darbo vietų gresia netekti savo paties svajonių darbo.
Kai B. Obama įžengė į Baltuosius rūmus 2009 metų sausį, nedarbo lygis jau buvo pradėjęs kilti nuo 5 procentų, buvusių ankstesniais metais, kol pasiekė daugiau nei 8 procentus. Nuo to laiko nedarbo lygis nepasitaisė ir šiuo metu siekia apie 9 procentus. Iki kitų metų lapkritį vyksiančių prezidento rinkimų B. Obamą persekios posakis „bedarbis atsigavimas“ – žinoma, jeigu ekonomika dar kartą nepanirs, ir atsigavimas nepavirs „bedarbiu nuosmukiu“.
Daug amerikiečių skundžiasi, kad, palyginti su kitomis šalimis, jų ekonomika atrodo gana sveika. Silpnesnėse euro zonos šalyse darbo vietos, ypač viešajame sektoriuje, aukojamos vardan taupymo, kad būtų išvengta nemokumo, gresiančio dėl nevaržomai išlaidavusių vyriausybių sukauptų skolų. Dėl didelio nedarbo kylantis pyktis kursto neramumus bei galbūt prisidėjo ir prie Didžiojoje Britanijoje praėjusį mėnesį vykusių riaušių.
Liepos pabaigoje tūkstančiai neturinčių darbo jaunų ispanų, vadinamų los indignados (pasipiktinę), protestavę įvairiuose savo šalies miestuose tam, kad atkreiptų dėmesį į pasibaisėtiną per 40 procentų siekiantį nedarbo lygį jų amžiaus grupėje, pradėjo ilgą žygį į Briuselį.
Už pasiturinčio pasaulio ribų vykusį Arabų pavasarį, kuris šiemet nuvertė Tuniso ir Egipto vadovus, iš dalies paskatino padoraus darbo jauniems žmonėms trūkumas.
Net ir augančiose Kinijoje bei Indijoje politikos formuotojai nerimauja, kaip užtikrinti pakankamai tinkamo darbo vietų, ypač jauniems bei aukštojo mokslo diplomus turintiems žmonėms.
Net ir augančiose Kinijoje bei Indijoje politikos formuotojai nerimauja, kaip užtikrinti pakankamai tinkamo darbo vietų, ypač jauniems bei aukštojo mokslo diplomus turintiems žmonėms. Abiejose šalyse šimtai milijonų žmonių vis dar gyvename apgailėtiname skurde , ypač kaimo vietovėse. Geras darbas jiems būtų geriausia išeitis.
Nors daug žmonių kenčia nuo darbo bado, mažuma turi naudos iš stiprėjančio karo dėl talentų. Ši mažuma gali reikalauti įdomaus ir pasitenkinimą teikiančio darbo bei nusistatyti norimas sąlygas. Tačiau svarbiausia, kad tokių žmonių atlyginimai – pradedant vadovais ir baigiant investiciniais bankininkais bei programinės įrangos inžinieriais Silicio slėnyje – auga. Patys talentingiausi gauna kelis kartus daugiau nei vidutinių gebėjimų darbuotojai. Tai kuria vis didėjančią pajamų nelygybę daugelyje šalių, o tai atitinkamai gali padidinti socialinę įtampą.
Didelis nedarbas, ypač jaunimo tarpe, gali išprovokuoti protesto akcijas ir net neramumus (nuotraukoje – protestas Barselonoje).
B. Obama gali pagrįstai paaiškinti, kad jis buvo išrinktas finansinės griūties išvakarėse, kuri kėlė grėsmę pradėti dar vieną Didžiąją depresiją ir išpūsti nedarbą tiek, kad dabartinis jo lygis atrodytų kaip laimingas išsigelbėjimas.
Didžiojo dvidešimtuko (G20) narių koordinuotos ekonomikos skatinimo priemonės 2009 metais, nors nebuvo tobulos, padėjo išgelbėti pasaulį nuo kažko gerokai baisesnio. Tačiau tai turbūt teikia nedaug paguodos 205 milijonams darbo neturinčių žmonių pasaulyje. Nebėra ir galimybių tolimesnėms paskatoms. Tačiau dabartinės darbo kančios yra daugiau nei tiesiog finansų krizės pasekmė.
Globalizacija ir technologinės naujovės sukelia ilgalaikius pasaulio ekonomikos pokyčius, kurie keičia darbo rinkos struktūrą. Dėl to nedarbo lygis greičiausiai išliks aukštas pasiturinčiose šalyse ir mažės neturtingesnėse.
Edmundas Phelpsas, Nobelio premija apdovanotas ekonomistas, mano, kad Amerikoje „natūralus nedarbo lygis“ (žemiau kurio dėl didėjančios paklausos augtų infliacija) vidutinės trukmės laikotarpiu yra apie 7,5 procento, žymiai aukštesnis, nei buvo prieš kelerius metus.
Michaelis Spence’as, dar vienas Nobelio premiją gavęs ekonomistas, neseniai žurnale „Foreign Affairs“ publikuotame straipsnyje pripažįsta, kad technologijos daro įtaką darbo rinkai Amerikoje ir kitose pasiturinčiose šalyse, bet teigia, kad globalizacija yra daug galingesnis veiksnys.
Apie 98 procentai iš 27 milijonų tarp 1990 ir 2008 metų sukurtų darbo vietų Amerikoje (atėmus panaikintas) buvo nuo užsienio prekybos uždaruose ekonomikos sektoriuose.
Apie 98 procentai iš 27 milijonų tarp 1990 ir 2008 metų sukurtų darbo vietų Amerikoje (atėmus panaikintas) buvo nuo užsienio prekybos uždaruose ekonomikos sektoriuose, kurie išlieka santykinai nepaliesti globalizacijos, ypač vyriausybiniame sektoriuje bei sveikatos apsaugoje.
Mažai tikėtina, kad pirmasis iš šių sektorių artimiausioje ateityje sukurs daug darbo vietų. Tuo pat metu, M. Spence’o teigimu, amerikiečiams prieinamos darbo vietos užsienio prekybai atviruose sektoriuose (įskaitant gamybą), kurie tiekia prekes pasaulinėms rinkoms, greitai keičiasi. Čia vis didesnė darbo vietų dalis tinka tik įgūdžių turintiems ir išsilavinusiems žmonėms.
Nesibaigiančio didelio nedarbo baimė Tylerio Coweno knygą „Didžioji stagnacija: kaip Amerika suvalgė visus žemai kabėjusius šiuolaikinės istorijos vaisius, apsirgo ir (kada nors) pasijus geriau“ („The Great Stagnation: How America Ate All the Low–Hanging Fruit of Modern History, Got Sick, and Will (Eventually) Feel Better“ pavertė perkamiausia.
Knygoje aiškinama, kad dažniausiai praeityje Amerika (ir iki tam tikro laipsnio ir kitos turtingos valstybės) mėgavosi neužimtos žemės, daugybės imigrantų darbo ir galingų naujųjų technologijų nauda. Tačiau, pasak autoriaus, per pastaruosius 40 metų šie pranašumai išseko ir Amerika atsidūrė technologinės plėtros pusiausvyroje.
Į akivaizdų klausimą apie internetą T. Cowenas atkerta, kad tinklas suteikė daugiau galimybių vartotojams nei pelnui bei sukūrė santykinai mažai naujų darbo vietų. Norint sumažinti šį naująjį natūralų nedarbo lygį prireiks struktūrinių reformų, pavyzdžiui, švietimo, kad žmonės į darbo rinką ateitų turėdami tuos įgūdžius, dėl kurių įmonės plėšysis. Taip pat prireiks pritaikyti mokesčių sistemą ir atnaujinti socialinės apsaugos sistemą bei kurti verslininkystei ir inovacijoms palankią aplinką. Nei viena iš šių reformų nėra lengva ir praeis nemažai laiko, kol jos duos rezultatų. Tačiau vyriausybės visame pasaulyje turėtų šias reformas įgyvendinti.
Kaip teigiama „The Economist“ apžvalgoje, artėjantys pokyčiai sukels didžiulių iššūkių ne tik vyriausybėms, bet ir darbdaviams bei darbuotojams. Tačiau jie taip pat turi ir galimybių sukurti daug naujų darbo vietų ir naują gerovę.
Kad suprastume, kodėl šie pokyčiai taip jaudina vienus ir gąsdina kitus, reikėtų pradėti nuo „oConomy“ skilties „oDesk“ tinklalapyje – vienos iš sparčiai augančių laisvai samdomų darbuotojų paieškos sistemų. Liepą apie 250 tūkst. įmonių susitarė su 1,3 milijono užsiregistravusių darbuotojų, kurie pasiūlė daugiau nei 1,8 milijono darbo valandų. Tai beveik dvigubai daugiau nei prieš metus.
Silicio slėnyje 2003 metais įsteigtas tinklalapis „oDesk“ keičia vyraujančias tendencijas, teigia Gary Swartas, bendrovės generalinis direktorius. Jo sukurta interneto darbo birža paslaugas, kuriomis verslas plačiai pradėjo naudotis pastarąjį dešimtmetį, nukelia iki pavienio darbuotojo lygio.
Pasak G. Swarto, ši „darbo kaip aptarnavimo“ paslauga tinka ir darbdaviams, kurie gali samdyti darbuotojus tik tada, kai jų prireikia, ir darbuotojams, kurie gali užsidirbti pinigų neturėdami eiti į kankinantį darbą didelėse bendrovėse ar net neišeidami iš namų.
Tinklalapis dar mažas, bet „oDesk“ parodo, kaip globalizacija ir informacinių technologijų naujovės, dvi didelės jau kurį laiką vykstančios tendencijos, stumia pasaulį link vieningos darbo rinkos.
Daug darbo „oDesk“ tinklalapyje užsako įmonės iš pasiturinčių ekonomikų. Jos samdo žmones iš besivystančių šalių, daugiausia Filipinų ir Indijos. Darbų atlikimas užsakius per „oDesk“ gali sumažinti sąnaudas bent 10 procentų, palyginti su įprastu dydžiu.
Darbo perkėlimas į užsienį ieškant pigesnės darbo jėgos vyksta ne tik gamybos srityje, bet ir tarp kvalifikuotų darbuotojų, pradedant kompiuterių programuotojais ir baigiant reklaminių skelbimų kūrėjais bei teisinių užduočių vykdytojais.
Taigi, darbo perkėlimas į užsienį ieškant pigesnės darbo jėgos vyksta ne tik gamybos srityje, bet ir tarp kvalifikuotų darbuotojų, pradedant kompiuterių programuotojais ir baigiant reklaminių skelbimų kūrėjais bei teisinių užduočių vykdytojais. Tai greičiausiai visur turės didelę įtaką atlyginimų dydžiui.
Kas surijo mano darbą?
Tai kelia nerimą viduriniosios grandies biurų darbuotojams pasiturinčiame pasaulyje, kuriems jau teko regėti, kas nutiko jų šalyse darbo vietoms gamyboje. Tačiau tinkamus įgūdžius ir kvalifikaciją turintys darbuotojai iš besivystančių šalių yra patenkinti.
„Aš per savaitę „oDesk“ uždirbu daugiau nei uždirbdavau per mėnesį dirbdama mokytoja, ir man lieka daugiau laiko šeimai“, – teigia Ayesha Sadaf Kamal, laisvai samdoma reklaminių tekstų rašytoja Islamabade, Pakistane.
Priešingai, Janet Vetter, turėjusi reklaminių tekstų kūrėjos etatą žurnale Niujorke, neteko darbo ir dabar gyvena tarp darbo nepilnu etatu ir laisvai samdomo darbo. „Kaip laisvai samdoma darbuotoja jaučiuosi izoliuota ir neturiu jokio sveikatos draudimo nuo šių metų pradžios. Tai per brangu“, – teigia ji.
Norėtųsi manyti, kad darbo rinkos globalizacija yra vadinamasis „nulinio rezultato žaidimas“, kur A. S. Kamal Pakistane laimėjimas yra tiesioginis J. Vetter Amerikoje pralaimėjimas. Tačiau ekonomistai atkreipia dėmesį, kad tokie skaičiavimai yra paremti „klaidingu įsitikinimu dėl darbo vietų kiekio“ – kad pasaulyje yra tik tam tikras pastovus darbo vietų skaičius.
Jie teigia, kad geresnis to paaiškinimas būtų santykinio pranašumo teorija, viena iš mažiausiai prieštaringų teorijų ekonomikoje, kad laisva rinka pagerina sąlygas pasaulyje, nes kiekvienas gali susitelkti ir daryti tai, ką geriausiai moka.
Tuo pat metu pasaulinė darbo rinka nepagerins kiekvieno asmens padėties: čia bus tiek pat praradusiųjų, kiek laimėtojų, ir pirmieji gali stipriai priešintis, jeigu praradimai bus itin skausmingi. Pavyzdžiui, pasaulio sukuriamas bendrasis vidaus produktas (BVP) padvigubėtų, jeigu visi apribojimai laisvam darbo jėgos judėjimui būtų panaikinti, teigia Michaelis Clemensas neseniai paskelbtame straipsnyje „Ekonomika ir emigracija: trilijonai dolerių guli ant šaligatvio?“ („Economics and Emigration: Trillion–Dollar Bills on the Sidewalk?“).
Tačiau politinės tokios masinės migracijos potekstės mažina tikimybę, kad vyriausybės, ypač pasiturinčiose šalyse, besąlygiškai nutartų atverti visas duris. Palyginti su ankstesniais pasaulinės integracijos protrūkiais ir technologiniais perversmais, dabartiniai pokyčiai darbo rinkoje gali lemti neįprastai didelį kiekį pralaiminčiųjų.
Iš dalies taip būtų todėl, kad laikas sutapo su ypač giliu nuosmukiu, ir iš dalies todėl, kad pokyčiai vyksta išskirtinai greitai. Politikos formuotojai turėtų teikti pirmenybę tam, kad pralaiminčiųjų būtų kiek įmanoma mažiau.
