Protestuotojų pyktis dažniausiai nukreipiamas į finansų sektorių.
Neapykanta bankininkams yra vienas seniausių ir pavojingiausių pasaulyje nusistatymų.
Svaidyti plytgalius į bankininkus yra populiarus būdas leisti laisvalaikį. Judėjimas „Užimkime Volstrytą“ ir įvairios jo atšakos skundžiasi, kad blogasis vienas procentas, iš kurio daugelis yra bankininkai, lupa pinigus iš dorų 99 procentų.
Holivudas apjuodino finansininkus filmuose „Volstrytas“ (angl. „Wall Street“), „Volstrytas 2“ („Wall Street 2“), „Per dideli, kad žlugtų“ („Too Big to Fail“) ir „Rizikos riba“ („Margin Call“). Kalnai knygų pateikia tą pačią nuomonę ir nesinaudodamos aktoriaus Michaelo Douglaso paslaugomis.
Pyktis yra suprantamas. Finansinė 2007-2008 metų krizė sukūrė didžiausią recesiją nuo ketvirtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio. Dauguma įvykių centre buvusių finansininkų liko nenukentėję. Didžiausi bankai dabar didesni nei kada nors anksčiau. Priedai prie atlyginimų ir vėl pučiasi. Senas posakis apie bankininkus, kad jie tiki kapitalizmu, kai reikia susirinkti pelną, ir socializmu, kai reikia mokėti už nuostolius, skamba iki skausmo teisingai.
Tačiau ar priešiška reakcija pavojaus metu nebus pernelyg didelė? Ar galėtų teisinga kritika virsti į bjaurią išankstinę nuomonę? Ir ar galėtų bjauri išankstinė nuomonė sukurti gerovę naikinančias politikos priemones? Žvilgsnis į praeitį rodo, kad turėtume sunerimti.
Panieka besiverčiantiems iš pinigų turi ilgą istoriją. Jėzus išvarė pinigų keitėjus iš šventovės. Timotiejus mums sako, kad „meilėje pinigams slypi viso blogio šaknys“. Pranašas Mohamedas uždraudė verstis iš palūkanų. Žydai vadina palūkanas neshek – kąsniu. Katalikų bažnyčia uždraudė verstis iš palūkanų 1311 metais.
Alighieris Dante nusiuntė pinigų skolintojus į septintąjį pragaro ratą, kuriame taip pat yra Sodomos gyventojai ir „turintys kitų nenatūralių ydų“. Per amžius neapykanta pinigų skolinimui – pinigus kuriantiems pinigams – buvo jaučiama tokia pati, kaip ir šaknų neturėjimui vienoje vietoje.
Kosmopolitus pinigų skolintojus yra sunkiau apmokestinti nei nejudrius žemės savininkus, bambėjo vyriausybės. Vokiečių poetas Heinrichas Heine kritiškoje kalboje prieš Rothschildus piktinosi, kad pinigai „yra skystesni nei vanduo ir mažiau pastovūs už orą“.
Toks nusistatymas yra pavojingas. Nesant pinigų jiems patepti, prekybos varikliai sukasi lėtai arba visai sustoja. Draudimą skolinti pinigus atšaukusios civilizacijos tapo turtingomis. Išlaikiusios draudimą yra inertiškos.
Šiaurės Italija penkioliktame amžiuje klestėjo, kai Mediciai ir kitos bankininkų šeimos atrado, kaip apeiti taisykles. Ekonominė lyderystė persikėlė į protestantų Europą, kai Martinas Lutheris ir Johnas Calvinas pavertė pinigų skolinimą priimtinu.
Kol Europa stūmėsi į priekį, verstis iš palūkanų draudžiantis islamo pasaulis liko įklimpęs skurde. 1000-aisiais metais Vakarų Europos dalis pasauliniame bendrajame vidaus produkte (BVP) buvo 11,1 procento, palyginti su Artimųjų Rytų 8,6 procento. Apie 1700-uosius Vakarų Europai priklausė 13,5 procento dalis palyginti su Artimiesiems Rytams tekusiais 3,4 procento.
Bankininkystės augimas dažnai buvo lydimas civilizacijos klestėjimo. „Apokalipsės agentus“ koneveikiantys artistai ir akademikai galėtų taip pat pasimokyti iš istorijos. Didieji finansų centrai dažnai būna ir didieji meno centrai – pradedant Florencija Renesanso laikais, Amsterdamu 17-ajame amžiuje ir baigiant Londonu bei Niujorku šiandien.
Pinigų skolintojus išvijusios šalys tapo meno dykumomis. Kur būtų Niujorko Soho rajonas be Volstryto? Arba kas būtų didieji Amerikos universitetai, jeigu į jų iždus neplauktų auksas? Nusistatymas prieš finansininkus gali lemti ir neekonominę žalą. Istorijoje gausu pavyzdžių, kai pinigų skolintojai būdavo persekiojami.
Etninės mažumos – akivaizdžiausiai žydai Europoje bei Amerikoje ir kinai Azijoje – susibūrė finansų sektoriuje pirmiausiai todėl, kad jiems buvo uždrausta turėti „labiau gerbtinus“ užsiėmimus ir vėliau todėl, kad sėkmė gimdo sėkmę.
Tam tikru metu antibankinės nuostatos įgauna stiprų etninės neapykantos prieskonį. Viduramžių Europoje žydai buvo persekiojami ne tik todėl, kad jie buvo ne krikščionys, bet ir todėl, kad jų nužudymas buvo lengvas būdas atsikratyti skolomis.
Iš žydų šeimos kilęs Karlas Marxas laikė žydus kapitalizmo įkūnijimu, kurie iš jų protėvių prakeiksmo gali būti išgelbėti tik per revoliuciją.
Iš žydų šeimos kilęs Karlas Marxas laikė žydus kapitalizmo įkūnijimu, kurie iš jų protėvių prakeiksmo gali būti išgelbėti tik per revoliuciją. „Siono išminčių protokolo“ klastotojai norėjo, kad žmonės tikėtų, jog žydų bankininkai buvo įsitraukę į velnišką pasaulinę konspiraciją.
Louisas McFaddenas, Jungtinių Valstijų Bankininkystės ir valiutos komiteto pirmininkas ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje teigė, kad „ne žydai turi popieriaus juosteles, kai žydai turi teisėtus pinigus“. Panašūs gandai būdavo naudojami prieš kinų mažumas Azijoje.
Nenorime pasakyti, kad „Okupuokime“ judėjimų protestuotojai prisisėmė etninės neapykantos: jie priklauso tai klasei ir kartai, kuri beveik neturi tokių trūkumų. Tačiau demonstracijos gali netrukdomai išsigimti į naujas formas. Leidinio „Verslo etika“ („Journal of Business Ethics“) rugpjūčio numeryje Clive‘as Boddy teigia, kad finansų sektorių yra perėmę psichopatai: „žmonės, kurie turbūt dėl savo nenormalių smegenų jungčių ir chemijos lemtų fizinių faktorių“ neturi „sąžinės, jaučia nedaug emocijų ir nesugeba turėti kokios nors simpatijos ar empatijos kitiems žmonėms“.
Pažabotos emocijos
Vieno procento žmonių keikimas, ypač kai tiek daug iš jų dirba tokius vardus kaip „Goldman Sachs“ ir „N. M. Rothschild“ turinčiose bendrovėse, gali išlaisvinti emocijas, kurias sunku pažaboti.
2009 metais „Bostono apžvalgoje“ („Boston Review“) padaryta apklausa parodė, kad 25 procentai ne žydų kilmės amerikiečių kaltino žydus dėl finansinės krizės. Daugiau kaltintojų buvo tarp demokratų nei respublikonų. Etninė neapykanta kai kurios Azijos dalyse yra dar primityvesnė. Azijos finansų krizė 1997-1998 metais sukėlė mirtinas riaušes prieš turtingus kinus tokiose vietose kaip Indonezija. Šiandien sunkių laikų ir piktos retorikos derinys gali sukurti ką nors bjauraus.
2008 metų krizė parodė, kad pasauliniams finansams reikia griežtų vaistų. Bankai turi būti priversti kaupti didesnius rezervus. „Masinio naikinimo ginklo“ dydžio bankai turi būti nukenksminti. Trumpalaikių paskatų kultūra turi būti peržiūrėta.
Tačiau bankininkų demonizavimas problemos neišspręs, o, jeigu nebus suvaldytas, gali į gyvenimą grąžinti daug senovinių bjaurasčių.
