Siūlymas atidirbti už pašalpas Prancūzijoje sutinkamas prieštaringai.
Prabėgus dešimtmečiams po to, kai Amerika pradėjo eksperimentuoti su „darbiniu socialiniu aprūpinimu“, reikalaudama mainais už socialines pašalpas šiek tiek dirbti, Prancūzija taip pat susidomėjo šia mintimi. Laurentas Wauquiezas, už Europos reikalus atsakingas ministras, priklausomybę nuo socialinio aprūpinimo neseniai pavadino „Prancūzijos visuomenės vėžiu“ ir pareiškė, kad pašalpų gavėjai turėtų atidirbti mažiausiai penkias valandas viešųjų darbų per savaitę.
Iš pradžių visos pusės jį pasmerkė. Tačiau dabar ministro mintis sulaukia paramos. Prancūzus jaudinanti socialinio aprūpinimo išmoka yra vadinama „aktyvaus solidarumo uždarbiu“ (pranc. „revenu de solidarité active“ – RSA).
Jį prieš kelerius metus pasiūlė Martinas Hirschas, kovos prieš skurdą aktyvistas, įtrauktas į Nicolas Sarkozy vyriausybę. Šia išmoka siekiama sumažinti „skurdo spąstus“, į kuriuos įkliuvę bedarbiai atsiduria blogesnėje padėtyje, kai susiranda darbą, nes praranda savo pašalpas.
RSA mokamas ne tik bedarbiams, bet ir tiems dirbantiesiems, kurie gauna itin mažus atlyginimus. Didėjant atlyginimui, mažėja išmoka.
L. Wauquiezas siūlo, kad tie, kurie išmokas gauna neturėdami darbo – apytiksliai du trečdaliai RSA gavėjų, kurių iš viso yra 1,8 milijono – turėtų mainais kažką padaryti. Tai sukėlė pasipiktinimo šūksnius apie neteisybę. Socialistų partija apkaltino L. Wauquiezą, kad jis lipdo tinginių etiketę bedarbiams.
Socialistų lyderė Martine Aubry ministro mintį pavadino „gėdinga“. Jį pasmerkė jo paties partija: premjeras François Fillonas atšovė, kad yra ribos, kaip stipriai vyriausybės nariai turėtų kritikuoti jos pačios politikos priemones.
Kad ir kaip būtų, L. Wauquiezo pareiškimas apie sritį, kurios nesiekia jo ministro portfelis, dabar atrodo ne tiek neapdairus žingsnis, kiek pastangos pakloti pagrindą socialinės politikos pokyčiams.
„Jis gerai suprato temą, bet ją išreiškė nerangiai“, – teigia aukštas pareigas tarp dešiniųjų užimantis asmuo.
Valdančiosios N. Sarkozy Sąjungos už liaudies judėjimą lyderis Jeanas–François Copé, atsakingas už kitų metų prezidento rinkimų programos parengimą, parėmė idėją, pavadindamas ją „atitinkančią mūsų filosofiją“ ir priminimu, kad pašalpos turėtų pasiekti žmones kartu su „teisėmis ir įsipareigojimais“.
Jis teigė, kad pašalpų gavėjai turėtų dirbti nuo penkių iki dešimties valandų per savaitę, padėdami vyresniojo amžiaus žmonėms, mokyklų ekskursijoms ir taip toliau. Atsisakiusiems dirbti pašalpa galėtų būti sumažinta. Manoma, kad tokia patirtis galėtų būti panaudota kaip tramplinas į deramą darbą.
Tokios kalbos yra revoliucinės net pas dešiniuosius, kurie per daugelį metų mažai padarė, kad apgenėtų Prancūzijos pašalpų kultūrą arba su šaknimis išrautų sukčiavimą. Matuojant bendrojo vidaus produkto (BVP) dalimi, Prancūzija socialinei apsaugai išleidžia daugiau nei bet kuri kita turtingųjų šalių klubo – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) – narė (žr. grafiką).
Privaloma draudimo nuo nedarbo sistema Prancūzijos bedarbiams užtikrina didžiulę iki 71 tūkst. 760 eurų siekiančią pašalpą per metus. Ji priklaus nuo buvusios algos. Dėl tokio dosnumo Prancūzijoje yra vienas mažiausių skurdo lygių EBPO šalyse – tik 7 procentų gyventojų pajamos yra žemiau už viduriniąsias. Tačiau tai turi kainą: matuojant BVP dalimi, Prancūzijos viešosios išlaidos yra didesnės netgi už Švedijos.
Daugelis politikų turbūt springo iš pasipiktinimo dėl L. Wauquiezo plano, bet dauguma rinkėjų, neabejotinai žinantys apie sukčiavimą gaunant pašalpas, regis, remia pasiūlymą. Vienoje iš apklausų iš viso 67 procentai respondentų teigė palaikantys idėją, kad RSA gavėjai turėtų dirbti.
Dar labiau stebina tai, kad 51 procentas kairiųjų pažiūrų rinkėjų pritarė šiai minčiai. Tai gali paaiškinti, kodėl vilčių tapti prezidente 2012 metais turinti Ségolène Royal, kuri drąsiai kalba apie socialinę politiką, teigia, jog nėra nusiteikusi prieš šią idėją.
S. Royal pažymi – kaip atrado daug Amerikos valstijų, – jog daug pas priklauso nuo to, kaip „darbinis socialinis aprūpinimas“ pritaikomas praktikoje. Prižiūrėti gyvatvorių genėtojų ar šiukšlių rinkėjų komandas, ypač jeigu jos dirba nenoriai, brangiai kainuoja ir atima daug laiko.
Kai kuriems pašalpų gavėjams, ypač turintiems mažų vaikų, dirbti gali būti labai sudėtinga. Lūkesčiai, jog tokia schema galėtų padėti pereiti nuo pašalpos gavimo iki deramo darbo, gali tapti realybe tik tuomet, jeigu rinkoje yra laisvų darbo vietų. O tai atskleidžia gilesnę bėdą. Prancūzija galbūt gerai apsaugo savo gyventojus nuo skurdo, tačiau šalies nedarbo lygis šiuo metų siekia beveik 10 procentų ir niekada per 30 metų nepaniro žemiau 7 procentų.
