Scanpix nuotr.
Modernizacija – sveikintina. Bet gali būti, kad Rusijai reikia ne to.
Įsivaizduokite miestą arba gyvenvietę, galbūt netoli Maskvos, kurioje 30 tūkst. gyventojų. Šioje gyvenvietėje mokslininkų daugiau nei bet kur kitur pasaulyje, o aukštųjų technologijų laboratorijų ir moderniausių stiklinių pastatų fone Palo Altas (Kalifornija) pakvimpa gilia senove. Miesto atmosfera laisva, kosmopolitiška ir kūrybinga.
Gatvės švarios, o parduotuvės lūžta nuo ekologiško maisto, stimuliuojančio smegenis. Čia, šioje išskirtinėje „specialaus dėmesio zonoje“, valstybė „semia“ Rusijos ir užsienio mokslininkų kūrybinę energiją, kuri šalį veda modernizacijos ir naujovių keliu.
Tai ne parodija, o vyriausybės planas, kurį vyriausiasis Kremliaus ideologas Vladislavas Surkovas trumpai pristatė interviu Rusijos verslo dienraščiui „Vedomosti“. Straipsnis pavadintas „Stebuklas įmanomas“. V. Surkovo minimas stebuklas – Rusijos ekonomikos transformacija ir naujų technologijų kūrimas (šioje srityje Rusija labai atsilieka; žr. 1 pav.) nepaliečiant šalies politinės sistemos pamatų.
Modernizacija – šūkis, Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo pasiūlytas praėjusį rugsėjį pasirodžiusiame straipsnyje „Pirmyn, Rusija!“, kurį paskelbė vienas liberalus tinklalapis. „Ar turime į ateitį temptis primityvią, žaliavomis pagrįstą ekonomiką ir chronišką korupciją?“ – retoriškai klausė D. Medvedevas. Net ir neneigdamas, kad problemų – nuo ekonominio silpnumo iki alkoholizmo – gausu, jis piešia Rusijos su atominiais erdvėlaiviais ir superkompiuteriais paveikslą. Trumpai tariant, jei Rusijai pavyktų modernizuotis, ji vėl taptų pasaulio lydere.
Nors kritikai D. Medvedevo straipsnį atmetė kaip paprasčiausią veiklos imitavimą, elitą jis įkvėpė gyvoms diskusijoms. Net ir tie, kurie įtarė, kad šis šūkis fiktyvus, negalėjo su juo nesutikti. Taigi diskutuota apie skirtingus modernizacijos būdus, bet pačiu tikslu nesuabejota – Kremlius savo planą primetė.
Liberalieji kritikai netruko nurodyti, kad modernizacija Rusijoje neįmanoma be politikos liberalizavimo ir institucinių pokyčių. Jie teigė, kad šalis su silpnomis nuosavybės teisėmis ir rentos siekiančia biurokratija gali išrasti naujų būdų imti kyšius ir plėšti verslą, bet ne kurti intelektinį turtą. Paskutinis sovietų lyderis Michailas Gorbačiovas visai neseniai pasakė, kad modernizacija neįmanoma be demokratinių reformų.
Tačiau M. Gorbačiovo perestroikos, prasidėjusios kalbomis apie technologinį atsinaujinimą ir pasibaigusios sovietinės sistemos žlugimu, patirtis įtikino Kremlių modernizaciją apibrėžti apsiribojant tik technologijomis. Štai dėl ko D. Medvedevas perspėjo neskubinti politinių reformų. Jo rėmėjai teigia, kad tik autoritarinė vyriausybė šalį gali atvesti į XXI amžių.
Stalino šešėlyje
Rusijos istorijoje didžiaisiais modernizuotojais laikomi Petras Didysis ir Stalinas, o ne baudžiavą panaikinęs Aleksandras II arba šalį pasauliui atvėręs M. Gorbačiovas. Brutalumas pranoksta švelnų liberalizavimą. Savo straipsnyje D. Medvedevas kruviną Stalino politiką pavadino nepriimtina, tačiau mintis, kad Rusijai labiausiai tinka modernizacija „iš viršaus į apačią“, tebedominuoja jos valdovų protuose.
„Nuo pirmaujančių šalių atsiliekame 50–100 metų. Šį atstumą turime įveikti per dešimt metų… Tam reikia konsoliduotos ir vieningos partijos, kad visos pastangos būtų nukreiptos viena kryptimi“, – 1931 m. rašė Stalinas. Kaip aiškina Oksfordo universiteto istorikas Andrejus Zorinas, Stalinas ir Petras Didysis siekė prievarta suformuoti išsilavinusią klasę, galinčią kurti arba bent jau kopijuoti geriausias Vakarų naujoves. V. Surkovo mokslų miestas su Palo Altu turi kur kas mažiau bendro nei su uždarytais sovietiniais tyrimų miesteliais, kurių dauguma išsivystė iš gulago sistemos.
XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Stalino areštuoti pažangiausi sovietiniai inžinieriai darbavosi gulage įrengtose specialiose kalėjimų laboratorijose. Po karo, kai Stalinui reikėjo atominės bombos, buvo įsteigtas specialus slaptas miestelis, kuriame gana patogiai, bet vis tiek apsupti spygliuotos vielos gyveno atominės fizikos specialistai. Vėliau visoje Sovietų Sąjungoje įsteigta šimtai slaptų konstruktorių biurų, tyrimų institutų ir mokslinių miestelių, tarnaujančių kariniam pramoniniam kompleksui. Jie pagimdė ir techninę inteligentiją. XX a. devintajame dešimtmetyje būtent ši išsilavinusių žmonių klasė, turinti daugiau laisvių ir geresnio maisto nei likusioji šalies dalis, bet vis tiek menkai uždirbanti ir negalinti vykti į užsienį, tapo perestroiką remiančiu pagrindu. Bet būtent šią klasę paveikė XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio rinkos reformos.
„Jie mus palaikė 1991 m., o daugeliui iš jų mūsų reformos nieko nedavė“, – pripažįsta Anatolijus Čiubaisas, kuris, kaip svarbiausias už privatizaciją atsakingas Boriso Jelcino žmogus, tas reformas sumanė ir įgyvendino. Šiandien A. Čiubaisas vadovauja valstybinei korporacijai, atsakingai už nanotechnologijų brandinimą ir Silicio slėnio formavimą. A. Čiubaisas teigia, kad metas ir vėl suteikti teises techninei inteligentijai – atkurti socialinę klasę, kuri, atėjus laikui, pareikalaus liberalizavimo ir taps, kaip XX amžiaus devintajame dešimtmetyje, pokyčių katalizatoriumi. „Tą minutę, kai jie taps Rusijos ekonomikos dalimi, jie taps ir politinio gyvenimo dalimi“, – sako A. Čiubaisas.
A. Zorino manymu, tokia socialinė inžinerija – raktas, padedantis suprasti šiandienos problemą. Autoritarinis režimas sukuria išsilavinusią klasę, kuriai valstybė suteikia teisių dėl jos intelektinio pranašumo, o tuomet ta klasė pasikasa po valstybės pamatais ir dažnai lieka palaidota po nuolaužomis. Problemos esmė, sako A. Zorinas, kad ši klasė negali gyventi savarankiškai. Ji gali nesutarti su valstybe, bet be jos egzistuoti negali.
Chodorkovskio elegija
A. Čiubaisas teigia, kad norint modernizuoti Rusiją, politinis liberalizavimas yra pageidautinas, bet nebūtinas. Lygiai taip pat svarbu pataisyti mokesčių kodeksą arba muitų įstatymą. Pagaliau, Singapūro, Pietų Korėjos ir, svarbiausia, Kinijos autokratiniai režimai į priekį žengė be liberalizavimo. Bet, kaip mano liberalus Rusijos politikas Vladimiras Ryžkovas, norint eiti Singapūro keliu, mažų mažiausia reikia stiprių nuosavybės teisių, teisinės valstybės, konkurencijos ir gebėjimo kovoti su korupcija. Rusijai nė viena iš šių savybių nėra būdinga.
Reformuotojas ir ilgalaikis A. Čiubaiso draugas Jegoras Gaidaras keblią Rusijos padėtį išaiškino knygoje, išleistoje prieš pat jo mirtį, praėjusį gruodį. Jis rašo, kad socializmo galas dar nesukuria konkurencingos laisvos rinkos, bet, kaip nutiko Rusijoje, gali atvesti prie pavojingos kapitalizmo versijos, kai biurokratija valstybę laiko savo nuosavybe ir savo mechanizmus naudoja asmeniniam praturtėjimui.
Rusijos valdžios elitas, susidedantis iš korumpuotos biurokratijos, saugumo tarnybų ir kelių oligarchų, gyvena iš rentos, kurią gauna iš gamtinių išteklių arba administracinio kišimosi į rinką. Konkurencija ir teisinė valstybė tokiai tvarkai kenkia. Korupcija (žr. 2 pav.) ją palaiko ir užtikrina biurokratijos lojalumą.
Konfliktą tarp realios modernizacijos ir biurokratijos asmeninių interesų apibendrina kadaise turtingiausio Rusijoje žmogaus, o dabar garsiausio politinio kalinio Michailo Chodorkovskio likimas. M. Chodorkovskis į D. Medvedevo manifestą atsakė vienu esminiu klausimu: „Kas vykdys priimtą politinį sprendimą dėl modernizacijos nūdienos Rusijoje?“
Akivaizdu, kad to negali padaryti nei korumpuota biurokratija, nei saugumo tarnybos. M. Chodorkovskis rašo, kad reikia „ištiso socialinio sluoksnio, visavertės modernizuojančios klasės, kuri modernizaciją laiko išgyvenimo ir pasitenkinimo savoje šalyje klausimu“. Tiesą sakant, būtent šiai žmonių klasei atstovavo M. Chodorkovskis, finansavęs internatines mokyklas našlaičiams, kompiuterių klases kaimo mokyklose ir pilietinės visuomenės programas žurnalistams ir politikams. Štai kodėl jis buvo grėsmė sistemai.
Kita M. Chodorkovskio problema ta, kad jis elgėsi kaip didžiulės naftos kompanijos privatus savininkas ir atsisakė pripažinti valstybinės biurokratijos viršenybę. Vėliau, biurokratams nusavinus „Jukos“, M. Chodorkovskis tapo nuosavybės teisių simboliu, kaip Andrejus Sacharovas tapo žmogaus teisių simbolių Sovietų Sąjungoje.
Kaip teigė J. Gaidaras, jei šalies modernizacija būtų realus prioritetas, valstybei tektų išvalyti socialinę ir ekonominę erdvę, kad galėtų vystytis visuomenė, o tai reikštų, kad reikia liautis persekiojus verslą ir susitelkti į pagrindinius uždavinius: švietimą, sveikatos priežiūrą ir pagalbą vargšams. Tokios veiklos ženklų maža. Tiesą sakant, ir visagalis ministras pirmininkas Vladimiras Putinas, ir D. Medvedevas valstybės kultą puoselėjo kaip vienintelę galią, padėsiančią grąžinti Rusijai didybę ir pagarbą.
D. Medvedevo manifestas nenukrypsta nuo V. Putino palikimo. Kaip tik priešingai – kol Rusijos ūkis augo, vartotojų pasirinkimas ir stabilumas suteikė valstybei teisėtumo. O dabar, kai krizė parodė, koks Rusijos ūkis silpnas, modernizacija tampa nauju valstybės egzistavimo pateisinimu. Abiem atvejais esmė yra valstybė. Geriausiu atveju modernizacija – priedanga esamai padėčiai išsaugoti, o blogiausiu – būdas ištraukti daugiau viešųjų lėšų.
Vis dėlto jau prasidėjo precedento neturinti vieša diskusija apie tai, kokie turi būti šalies prioritetai. Prisidengdama šiais debatais, D. Medvedevui artima protų kalvė – Šiuolaikinės plėtros institutas – paskelbė rašinį, kviečiantį atkurti regioninius rinkimus, gerbti Konstituciją ir panaikinti su valstybe susijusias įmones bei federalinę saugumo tarnybą. Autoriai beveik nesitiki, kad Kremlius priims jų pasiūlymus, nes ten viskam vadovauja V. Putinas, o ne D. Medvedevas, bet jie jaučia, kad net ribotos diskusijos šia tema geriau nei nieko.
Be to, debatai atskleidė didelį verslo elito nepasitenkinimą esama politine sistema. Neseniai Krasnojarske vykusiame ekonomistų, verslo šulų ir politikų, įskaitant kai kuriuos Kremliui palankios „Vieningosios Rusijos“ partijos narius, forume susitarta, kad valstybė nepasiruošusi derėtis su visuomene, jau nekalbant apie tai, kad visuomenė ją kontroliuotų, ir kad dabartinės institucijos – tai tik nuosavybės perskirstymo priemonės. Taigi be deramos politinės konkurencijos Rusija tik švaistys savo išteklius ir negalės modernėti.
Tačiau pagrindinis Rusijai kylantis klausimas kitas. Problema ta, kad modernizacijos liaupsinimas leidžiant manyti, kad per technologinius laimėjimus šalis vėl taps galinga pasaulio valstybe, – klaidingo prioriteto nustatymas. Norint atsinaujinti, mokytis gyventi kaip poimperinei valstybei pagal savo galimybes, o ne ambicijas, labiau rūpintis žmonių gyvenimu bei orumu Rusijai kur kas svarbiau nei laimėti geopolitines rungtynes.
V. Surkovo teiginys, kad demokratija neskatintų techninių naujovių, iš esmės teisingas. Tačiau taip yra dėl to, kad šalis, kurioje bauginamai didelis apsigimimų skaičius, mažėja gyventojų, griūva infrastruktūra ir prastėja mokyklos, būdama demokratiška galbūt geriau panaudotų mokesčių mokėtojų pinigus, užuot kišusi juos į V. Surkovo svajones apie Silicio slėnį.
