Trumpas gimstamumo rodiklių pagerėjimas Europoje dėl recesijos artėja prie pabaigos
Krizė Europoje blogesnė, nei atrodo. Tarsi nepakankamai slėgtų sunkumai šio kontinento finansų rinkose ir ekonomikoje, dar ir dešimtmetį išsilaikiusiam gimstamumo rodiklio pagerėjimui (kuris iš esmės liko nepastebėtas), ko gero, staiga atėjo galas.
Iš 15 šalių, kurios šiais metais jau pateikė duomenis, 11-oje gimstamumo rodiklis (rodantis, kiek vaikų moteris gali tikėtis susilaukti per gyvenimą) 2011-aisiais nusmuko. Labiausiai jis mažėjo ten, kur euro krizė smogė stipriausiai. Ispanijoje gimstamumo rodiklis, 2008-aisiais siekęs 1,46, 2011-aisiais nusmuko iki maždaug 1,38. Latvijoje nuo 1,44 nusirito žemiau už 1,2. Tomas Sobotka iš Vienos demografijos instituto pažymi, kad dešimties metų gimstamumo rodiklio prieaugis tose šalyse išgaravo per trejus metus. Šiaurės šalyse, kuriose nedarbas taip sparčiai neauga ir valstybinės išlaidos taip nekarpomos, gimstamumo rodiklis irgi ryškiai sumažėjo. Norvegijoje gimstamumo rodiklis 2010–2011 m. sumažėjo nuo 1,95 iki 1,88, Danijoje – nuo 1,88 iki 1,76. Bet ar šalies gimstamumo rodiklis būtų aukštas, kaip Didžiojoje Britanijoje, ar žemas, kaip Vengrijoje, tendencija panaši: maždaug nuo 2008 m., kai smogė ekonomikos krizė, dešimt metų augęs gimstamumo rodiklis nebeaugo, o 2011 m. pradėjo mažėti (žr. 1 grafiką).
Rinkose treji metai – ištisas amžius, o demografine prasme – tik akimirksnis. Nuo įvykio iki atitinkamai pasikeitusio gimstamumo turi praeiti bent devyni mėnesiai. Demografinė statistika paprastai irgi atsilieka kokiais metais. Tad neįtikėtina, kad prasidėjus recesijai toks tendencijos pokytis išryškėjo taip anksti. Tačiau nors sunkmetį ir šeimos kūrimą sieja ryšys, jo pobūdis – ginčytinas. Adamas Smithas manė, kad ekonominis netikrumas gimstamumo rodikliui kenkia. Kiti tvirtino, kad per recesiją vaikų gimsta daugiau, nes sumažėja su vaikais susijusios alternatyviosios sąnaudos, o neturėdamos darbo moterys nusprendžia susilaukti vaikų, kurių ir taip norėjo.
Pastarojo meto Europos patirtis paremia A. Smithą. Gyventojų skaičiaus tendencijas ekonomika lėmė per migraciją, santuoką ir gimimą. Kai kuriose šalyse dėl recesijos migrantai išvyko namo, o šiųjų gimstamumo rodiklis buvo aukštas. XX ir XXI a. sankirtoje į Ispaniją priplūdo imigrantų iš Lotynų Amerikos. Iš dalies dėl to Ispanijoje, kur 1995 m. gimė 363 500 kūdikių, 2008-aisiais naujagimių skaičius pašoko iki 518 500 (43 proc. daugiau). Bet migrantams patraukus namo, anksčiau augęs gimimų skaičius pasuko į kitą pusę, per metus, iki 2011 m. birželio, nusmukdamas iki 482 700. Panašiai ir dėl santuokų: 1995-aisiais jų sudaryta 199 000, 2004 m. pasiekta viršūnė ties 214 300, o 2011-aisiais jų skaičius nusirito iki 164 600.
Ne visi migrantai elgėsi vienodai. Iš Didžiosios Britanijos išvyko gana nedaug lenkų. O kai kurie migrantai atvyko iš šalių, kur gimstamumo rodiklis mažesnis nei juos priėmusioje šalyje (pavyzdžiui, migrantai iš Baltijos šalių Skandinavijoje). Bet didžiumoje šalių, kuriose gausu prisirišimo nesaistomų migrantų, migracijai dėl recesijos pakeitus kryptį gimstamumo rodiklis sumažėjo.
Santuokų skaičius ir gimstamumas dėl recesijos keitėsi ir tarp gyventojų, kuriems šalis yra gimtoji. Jeigu prieš kurdamos namus ir susilaukdamos vaikų jaunos poros laukia, kol turės užtikrintas pajamas, šeimų kūrimas bus susijęs su nedarbu (ypač vyrų nedarbu). France Prioux iš „Institut national d’études démographiques“ sudarė grafiką, kuriame lyginami daugiau kaip 20 metų Prancūzijos duomenys apie nedarbą ir sąjungą sudarančias poras (susituokusias arba gyvenančias kartu). Išėjo beveik tobulas veidrodinis atvaizdas (žr. 2 grafiką).
Duomenys – tik iki 2002 m., bet dėsningumas, ko gero, išlieka. JAV „Pew Research Centre“ 18–24 metų žmonių pasiteiravo, ką jie mano apie 2009-ųjų recesiją: 20 proc. sakė atidėję santuoką. T. Sobotka tyrė, kaip nedarbas su gimstamumo rodikliu siejamas Latvijoje. Jo grafike vaizdas irgi veidrodinis: augant nedarbui gimimų mažėjo, o atsirandant naujoms darbo vietoms vėl daugėjo. Beveik neabejotina, kad Europoje gimstamumo rodiklis smuko dėl recesijos sumažėjus migracijai ir santuokų skaičiui. Tik neaišku, ar tai ilgalaikis, ar laikinas sumažėjimas. Gimstamumo rodiklis gali mažėti dėl skirtingų priežasčių. Poros gali nuspręsti turėti mažiau vaikų arba vaiko gimimą atidėti. Gimstamumo rodiklis mažėja abiem atvejais, bet antruoju – vėliau gali atsistatyti. Demografai tai vadina kalendoriaus poslinkiais (angl. tempo effect).
Gimstamumo rodikliai mažėjo beveik visame pasaulyje, nes poros nori mažiau vaikų. Bet darbe, kurį neseniai paskelbė T. Sobotka ir Johnas Bongaartsas iš JAV idėjų kalvės „Population Council“, tvirtinama, kad Europoje viskas priklauso būtent nuo kalendoriaus poslinkių. Jie pažymi, kad nuo 1970-ųjų didžiojoje Vakarų Europos dalyje vidutinis amžius gimdant pirmą vaiką padidėjo. 1970-aisiais didžiuma moterų pirmagimio susilaukdavo būdamos 22–25 metų. 2008-aisiais vidurkis jau siekė 27–29 metus. Bet maždaug 2000–2008 m. vidurkis augo gerokai lėčiau: moterys vaikų gimimo ilgam nebeatidėliodavo, o kai kurios pradėjo susilaukti vaikų, kurių gimimą buvo nukėlusios. Nūnai kai kuriose šalyse pirmagimių skaičius mažėja labiau nei vėlesnių vaikų, o tai rodo, kad žmonės atideda šeimos kūrimą.
Aiškėja trys dėmesio verti bendri aspektai. Pirma, gyventojų skaičiaus tendencijos į ekonominį ciklą reaguoja jautriau, nei galima tikėtis. Manoma, kad gyventojų skaičiaus tendencijos kloja pagrindą kitiems įvykiams („demografija – tai lemtis“, sakė vienas XIX a. prancūzų mokslininkas). Antra, XXI a. 1-ajame dešimtmetyje augęs gimstamumo rodiklis rodo, kad dėl jo problemų turi ne visa Europa. Tiek Skandinavijoje, tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Prancūzijoje gimstamumo rodiklis gana aukštas. Trečia, vyriausybės gyventojų mažėjimą turbūt gali pristabdyti politinėmis priemonėmis. Pasenusi demografinė politika paprastai būdavo „natalistinė“ – apdovanojanti daug vaikų turinčias moteris. (Rusija tokią naudoja iki šiol.) Ji beveik niekuomet neveikia.
Bet jeigu esmė – demografinio kalendoriaus poslinkiai, Europos gimstamumo rodiklis į vyriausybės politiką gali reaguoti jautriau. Į paskatinimą, pavyzdžiui, pigesnius vaikų darželius arba ilgesnes tėvystės atostogas, poros gali sureaguoti vaikų, kurių šiaip ar taip nori, susilaukdamos greičiau. Jeigu Europa nori, kad demografinė spiralė vėl nepasuktų žemyn, galbūt visa paslaptis – „pagal kalendorinius poslinkius įvertintas gimstamumo rodiklis“.
