Olimpinė vicečempionė ir pasaulio čempionė buriuotoja „Laser Radial“ klasėje Gintarė Scheidt ruošiasi sugrįžimui į Rio de Žaneirą, kur pernai laimėjo olimpinę regatą. Toje pačioje įlankoje vyks ir Olimpiados varžybos. „Tai dar nieko nereiškia. Kiekvienos varžybos yra naujos, kur nesėkmė viename plaukime gali nubraukti visas svajones apie medalius“, – sakė 33 metų kaunietė.
G.Sheidt Ispanijoje, Gran Kanarijoje, kovo mėnesį vykusiame Europos buriavimo čempionate „Laser“ klasės jachtomis užėmė ketvirtąją vietą. Su sportininke kalbėjomės, kai ji jau buvo grįžusi į Italiją, kur gyvena jos šeima.
– Kaip vertinate Europos čempionato rezultatus? Juk ketvirtoji vieta sportininkams dažnai būna pati skaudžiausia.
– Man tai tikrai geras rezultatas. Varžybos buvo gana sudėtingos, trūko laivo greičio. Pirmąsias tris vietas užėmusios sportininkės už mane buvo tikrai greitesnės. Paskutinę dieną nukritau dar žemiau, todėl džiaugiuosi, kad pavyko išsilaikyti ketvirtojoje vietoje. Galėjau pasirodyti geriau, bet rezultatas yra logiškas. Balandį Meksikoje vyks pasaulio čempionatas, ten stengsiuosi parodyti kuo geresnį rezultatą.
– Gran Kanarijoje smagu poilsiauti. Ar tai gera vieta buriavimo varžyboms?
– Labai gera. Daug buriuotojų ten treniruojasi, nes Europoje kitos tokios vietos kaip ir nėra. Netoli Europos, ten šilta, jūrinės bangos pakyla iki trijų metrų. Rio de Žaneire pora distancijų irgi vyks jūroje, sąlygos panašios kaip Gran Kanarijoje. Todėl beveik visi olimpiečiai dalyvavo Europos čempionate, mano klasėje iš lyderių neatvyko tik viena sportininkė.
Gran Kanarijoje visą laiką skyriau treniruotėms ir varžyboms. Niekam kitam laiko negaišau, juk ir taip šeimą, vaikus palikau.
– Gyvenate Italijoje, prie didžiausio Italijoje Gardos ežero, esančio Tarbolės miestelyje. Kodėl ši vieta yra mėgstama buriuotojų?
– Šią vietą labai mėgsta buriuotojai ir kiti aktyvaus poilsio mėgėjai. Aplink driekiasi kalnai, dviračių takai, yra daug kitų galimybių sportuoti. Čia dažnai vėjuota, todėl visada galima treniruotis. Tuoj prasidės buriavimo sezonas, todėl laukiama daug buriuotojų.
– Turite du sūnus: 3 metų Luką ir 6 metų Eriką. Jūs esate rami, net tylene sava vadinate. O kokie jūsų vaikai?
– Jie panašūs į tėvą (juokiasi). Su jais nelengva. Dabar mane gelbėja tai, kad mažasis pradėjo lankyti darželį, vyresnysis – mokyklą. Todėl dabar jau lengviau. Džiaugiuosi, kad gyvename vaikams tinkamoje vietoje: kur vanduo, dviračių takai, todėl jie turi ką veikti, nes yra įpratę prie aktyvaus gyvenimo, namuose nesėdi.
– Kaip leidote laiką, kai vaikai buvo visai maži?
– Su pirmuoju sūnumi namuose buvau tik aštuonis mėnesius. Su Luku ilgiau namuose praleidau, prie jo labiau prisirišusi jaučiausi, jį ir maitinau ilgiau. Maniau, kad į sportą jau negrįšiu. Tik pernai apsisprendžiau grįžti, kai noras sportuoti vėl sugrįžo. Tai padariau po dviejų metų pertraukos.
Sakiau visiems: negrįšiu, nekalbinkite. Bet ateina laikas ir viskas pasikeičia. Dabar aš vėl laive sėdžiu. Dabar jau niekada nesakysiu „niekada“ (juokiasi).
– Gal augindama vaikus radote daugiau laiko kitiems reikalams?
– Daugiausia laiko užėmė vaikai, bet teko padirbėti ir trenere. Pasiilgau buvusios rutinos, buvo nusibodęs pasyvus gyvenimas, todėl dabar džiaugiuosi sugrįžusi į įprastą ritmą. Darbo su vaikais buvo. Dabar viską reikia derinti. Negaliu visos savęs atiduoti sportui. Kitos varžovės rengiasi tik olimpiadai, o man reikia dalyti laiką ir sportui, ir šeimai. Bet labai smagu, kai grįžus iš varžybų tavęs laukia vaikai.
– Dabar kasdien juos matote. Ar nebuvo gaila, kad vaikystę ir jaunystę praleidote treniruotėse?
– Ne, niekada. Tai – ne tas sportas, kur įgrįstų rutina. Buriavimo treniruotėse laiką leidau su draugais ir dariau tai, kas man patinka. Buriavimas yra geras sportas vaikams: tai juos užgrūdina, išmoko savarankiškumo. Pasiekimai ateina vėliau, kas nori, gali sportuoti toliau. Visiems rekomenduoju išbandyti buriavimą. Kai prasideda profesionalus sportas, tada atsiranda visokių minusų.
Vyresnį sūnų paplukdome, tačiau buriuoti jis nesiveržia. Be to, čia, ežere, buriuoti vaikams nėra tinkama vieta: didžiulis vėjas vaiką gali taip išgąsdinti, kad daugiau niekada nelips į laivą.
Kauno marios tam tinkamos labiau. Toje įlankoje, kur sportuoja vaikai, bet kur vėjui nunešus atsidursi krante.
– Pernai rugpjūtį laimėjote olimpinę Rio de Žaneiro regatą. Gal tai – ženklas, kad ten šiemet sugrįšite ir ką nors laimėsite?
– Tada man gerai sekėsi. Tai – geriausias pasiekimas po grįžimo į didįjį sportą po antrojo vaiko auginimo. Tai – įrodymas, kad galimybių dar turiu. Rio de Žaneiras man dėkinga vieta. Olimpiadoje laukia penkios skirtingos distancijos, kur reikės loginio mąstymo, universalumo ir daug patirties.
Bet tas pasiekimas nieko nereiškia. Kiekvienos varžybos yra skirtingos, čia negalima nieko iš anksto prognozuoti, kaip įmanoma padaryti lengvojoje atletikoje. Visi treniruojasi, stengiasi kuo mažiau klysti. Kas mažiau klaidų padaro, tas ir laimi. Vienas nenusisekęs plaukimas gali viską apversti aukštyn kojomis.
[quote_box name=””]Kaune gimusi Gintarė pirmoji Lietuvai buriavime, „Laser Radial“ klasėje, pelnė olimpinį medalį (sidabrą 2008 m. Pekine, 2012 m. Londone užėmė 6 vietą). Sportininkė yra pasaulio ir daugkartinė šalies čempionė.[/quote_box]
– Ar Rio de Žaneiro Guanabaro įlanka vis dar smarkiai užteršta?
– Įlanka yra labai didelė, sunku net įsivaizduoti. Tarša ateina iš toliau esančių vietų, kur neturtingi žmonės viską metą į vandenį. Kai palyja ar padidėja srovė, ten situacija tragiška: vandenyje plaukioja ne tik šiukšlės, bet ir sofos, spintos.
Kai pernai rugpjūtį vyko varžybos, vandenyje buvo įrengti tinklai, kurie sustabdė šiukšles ir neleido joms patekti į varžybų teritoriją. Vandens užterštumo tai nesumažina, tačiau bent šiukšlių nesimato.
Taip pat bus daroma ir per olimpiadą. Prieš varžybas vandenį išvalys, bet paskui vėl viskas bus, kaip buvę. Būna, kad visą vandens paviršių nusėja negyvos žuvys. Toje įlankoje vandens gyvūnija apskritai jau beveik išnykusi.
– Esate sakiusi, kad sportas moterims neprideda grožio ir sveikatos. Ar grįžus į sportą po vaikų auginimo pajutote savo sportinės formos pokyčius?
– Dabar daugiau dėmesio skiriu bendram fiziniam pasiruošimui, būdama jaunesnė tuo rūpinausi mažiau. Visame pasaulyje buriuotojos sustiprėjusios, jau nėra tų mažų merginų. Mūsų klasėje laivas – sunkus, liaunai merginai sudėtinga: kai papučia vėjas, visos mažytės merginos taip ir atsirūšiuoja. Aš irgi ne iš tų sunkiųjų (171 cm ūgio sportininkė sveria apie 63 kg), bet esu fiziškai stipri, todėl išvengiu traumų.
Per olimpiadą neprognozuojama didelių vėjų. Jei stiprus vėjas pūs tik vieną dieną – išgyvensiu.
– 2008 m. Pekino olimpiada jūsų gyvenime buvo išskirtinė. Sidabro medalis ant kaklo ir sužadėtuvių žiedas ant piršto, didžiulis dėmesys Lietuvoje. Ar dažnai prisimenate tas akimirkas?
– Oi, tai buvo geros dienos. Dažnai prisimenu ir vaikams papasakoju. Vyresnėliui tai labai įdomu.
– Kaip varžybose sekasi jūsų vyrui?
– Laimėjo paskutinį pasaulio taurės etapą, tai pakėlė ūpą. Vyras – ne iš jaunųjų, jam 43 metai, dažnai kovoja su dvigubai jaunesniais sportininkais. Olimpiadoje dauguma – iki 30 metų. Robertas turėjo daug traumų, dabar reikia prisižiūrėti, kad iki Olimpiados žaidynių išvengtų didelių traumų.
– Į varžybas turbūt dažnai važiuojate su vyru. Kas tada rūpinasi vaikais?
– Žiemą buvo taip, kad kai vienas būdavo varžybose, kitas galėdavo likti namuose. Taip geriau, nes vienas galime likti su vaikais. Taip ir keičiamės. Dabar mažai matomės. Aš grįžau iš varžybų, o jis po dviejų dienų išvyko. Kai abu išvykstame, vaikus prižiūri auklė, kuri gyvena su mumis. Kitaip ir nebūtų įmanoma.
Kai vyksime į olimpiadą, su mumis važiuos vyresnis sūnus. Jam tai bus didžiulis įvykis: pamatys abu tėvus olimpiadoje. Mažesnįjį paliksime pas mano mamą, Lietuvoje. Prieš olimpiadą trumpam atvyksiu į Kauną.
– Beje, kokia kalba namuose bendraujate? Ką tik telefonu su vyru kalbėjotės portugališkai?
– Kalbų pas mus daug. Taip, su vyru kalbamės portugališkai, su vaikais taip pat stengiamės kalbėti portugališkai. Su vyru galime ir angliškai kalbėtis, bet tada vaikai nesuprastų. Pirmoji vaikų kalba buvo lietuvių, su manimi taip bendravo, ir auklė buvo lietuvė. Antroji kalba – portugalų, o nuo darželio sūnūs mokosi itališkai. Vyresnysis už mane geriau kalba itališkai. Iš pradžių baiminausi, kad trijų kalbų vaikams bus per daug, bet kol kas nėra jokių sunkumų.
– Kada paskutinį kartą buvote Kaune?
– Pernai lapkritį. Man labai smagu čia sugrįžti, tik dabar neturiu laiko. Po olimpiados Kaune praleisiu daugiau laiko.
Gintarės Sheidt asmeninio archyvo nuotrauka
