Teisėtumo netektis gali tapti didžiausia grėsme Europos projektui
Europos vadovai galbūt išgelbėjo eurą (bent jau kol kas), bet jie sparčiai praranda Europos piliečius. „Eurobarometro“ apklausos rodo, kad rinkėjai vis labiau nusivilia Europos institucijomis. Akivaizdu, kad kova su biudžeto deficitu didina kitą – demokratijos – trūkumą.
ES didžiuojasi esanti demokratinių valstybių sąjunga, bet, jai vis labiau kišantis į nacionalinę politiką, ypač euro zonoje, didėja jos teisėtumo krizė. Viena priežasčių yra nacionalinės politikos nuvertėjimas: kad ir už ką balsuotų rinkėjai, pietiečiai toliau veržiasi diržus, o šiauriečiai priversti traukti juos iš finansinių negandų liūno. Kita bėda – tai, kad susidariusio vakuumo negali užpildyti jokie patikimi europinio lygmens demokratiniai procesai. Senovės graikai turėjo daugiau vilties sulaukti Olimpo dievų užtarimo nei šiuolaikiniai piliečiai – pakeisti Briuselio politiką. Negana to, ES tenka plušėti siekiant išsaugoti demokratines normas valstybėse narėse, pavyzdžiui, Vengrijoje.
Eurokratai į šiuos galvosūkius atsako kartodami ydingą mantrą, kad Europą sustiprintų įtakingesnis Europos Parlamentas. Šios institucijos nariai, tiesiogiai renkami nuo 1979 m., jau turi daug galių. Šią savaitę jie atmetė Europos vadovų sunkiai pasiektą kompromisinį susitarimą dėl biudžeto. Tačiau rinkėjų pasitikėjimo jie neturi – per Europos Parlamento rinkimus prie balsadėžių susirenka vis mažiau piliečių.
Dabar visos didžiosios politinės Europos Parlamento frakcijos nori per kitų metų parlamento rinkimus paskirti po atstovą, kuris, jei bus išrinktas, kandidatuotų į ES vykdomosios valdžios organo, Europos Komisijos, pirmininko postą. Praėjusią savaitę ši institucija oficialiai pritarė šiai idėjai neeiline (neįpareigojančia) „rekomendacija“. Taip siekiama kurti skaidresnę ir į nacionalinę politiką panašesnę Europos sistemą. Tikimasi, kad, leidus realioms asmenybėms suremti ietis dėl, tarkime, taupymo ir augimo pusiausvyros, piliečiai labiau susidomės Europos politikais.
Deja, nepažįstamiems veidams ginčijantis užsienio (dažniausiai anglų) kalba, televizijos žiūrovų skaičius greičiausiai neišaugs, o dėmesys kandidatams į Europos Parlamentą gali tik dar labiau išryškinti frakcijas sudarančių nacionalinių partijų, pavyzdžiui, britų leiboristų ir prancūzų socialistų, nesutarimus.
Šiuo metu ES yra JT pobūdžio tarptautinės organizacijos ir JAV tipo federalinės sistemos mišrūnė. Ryškesni demokratiniai Europos Komisijos pirmininko įgaliojimai (kai kurie net pasisako už tiesioginius rinkimus į šį postą) stumtelėtų ES link amerikietiškojo modelio. Pagal dabartinę tvarką valstybių vadovai Komisijos pirmininką renka iš esamų arba buvusių kolegų kastos ir kandidatūrą teikia Europos Parlamentui patvirtinti. Pagal naująją sistemą Komisijos pirmininką rinktų parlamentas, o jį tvirtintų valstybių vadovai.
Įgyvendinus šį eksperimentą pasikeistų kandidatų sąrašas. Tik nedaugelis esamų ministrų pirmininkų išdrįstų Europos politiką iškelti aukščiau valstybės reikalų: tarp jų būtų lenkas Donaldas Tuskas, danė Helle Thorning-Schmidt, airis Enda Kenny ir, mažiau tikėtina, italas Mario Monti.
Naujasis kandidatų atrankos būdas palankus ES pareigūnams: Europos Parlamento pirmininkui Martinui Schulzui (vokiečiui socialdemokratui), Guy Verhofstadtui (belgui parlamento liberalų vadovui) ir Viviane Reding (teisingumo komisarei, krikščionei demokratei iš Liuksemburgo, prastūmusiai šią rekomendaciją). Dabartinis pirmininkas José Manuelis Barroso neatmeta galimybės siekti trečios kadencijos, bet jo sėkmės tikimybė menka.
Didesnį susirūpinimą kelia tai, kad politiškesnis pirmininkas susilpnintų Komisijos nešališkumą – šiuo metu ši institucija teigia atstovaujanti didelėms ir mažoms valstybėms, nepriklausomai nuo jų politinės pakraipos. Kai kurie mano, kad visi būsimieji pirmininkai neišvengiamai privalės laikytis konsensuso etoso. Tačiau kada nors Komisijai vis tiek teks perleisti kai kurias svarbias savo funkcijas, pavyzdžiui, konkurencijos taisyklių priežiūrą ir biudžeto stebėseną, nepriklausomoms agentūroms, kaip elgiamasi daugelyje valstybių.
ES demokratiniai įgaliojimai ir teisėtumas svarbūs siekiant išsaugoti demokratiją valstybėse narėse. Nerimą kelia abejotinos konstitucijos pataisos Vengrijoje. Pavojaus varpai suskambo ir dėl Rumunijos prezidento bei ministro pirmininko nesutarimų praėjusiais metais. Nors ES daro didžiulę įtaką stiprindama demokratiją šalyse kandidatėse, joms prisijungus Bendrijos poveikis šalių politinei santvarkai labai susilpnėja ir jis tegali nebent pritaikyti kraštutinę priemonę atimti balsavimo teisę.
Komisija ketina įvesti naują tarpusavio spaudimo priemonę – valstybių narių teisingumo sistemų reitingą. Vokietijos, Nyderlandų, Suomijos ir Danijos užsienio reikalų ministrai siūlo žengti dar toliau – jie norėtų, kad Komisija stebėtų ir įgyvendintų demokratines vertybes remdamasi ekonominėmis sankcijomis. Tačiau ar politizuota Komisija sugebėtų taikyti šias priemones?
Pavojinga nauja Europos dvasia
Nebus lengva surasti gerą demokratinės atskaitomybės nacionaliniu ir Europos lygmenimis pusiausvyrą, ypač dėl to, kad nėra bendros europinės tapatybės. Tai iš dalies galima išspręsti stiprinant nacionalinių parlamentų galimybes prižiūrėti ministrų veiksmus ES, o iš dalies – skatinant ES labiau įsiklausyti į rinkėjų pageidavimus. Jei Europos politinės grupuotės nori ryškesnio vaidmens, joms teks griežčiau vertinti saviškius: pavyzdžiui, didžiausia Europos Parlamento frakcija – Europos liaudies partija – nekvestionuoja vengro Viktoro Orbáno ir italo Silvio Berlusconi narystės organizacijoje.
Vėl pradėjusi augti ekonomika labai padėtų išsaugoti ES teisėtumą. Jei kitais metais Europos pakraščiuose tęsis recesija ir masinis nedarbas, politikai gali pavojingai susiskaldyti. Užmirškime ES darbo vietas. Naująją „Europos liaudį“ gali suvienyti noras atsikratyti euro ir Briuselio išperų.
