Vokiečių priešas.
Branduolinių jėgainių išjungimas paliko painiavą Vokietijos energetikos politikoje. Žemės drebėjimas ir cunamis, nužudęs 24 tūkstančių japonų ir sukėlęs radioaktyviųjų medžiagų nutekėjimą, pašiurpino visus. Tačiau Vokietijoje šį jausmą persunkė siaubas.
Nepasitikėjimas branduoline energija virto masiniu pasibjaurėjimu ja. Neseniai Berlyne įvykusiame maratone, kurį finansavo branduoline energija užsiimanti Švedijos energetikos grupė „Vattenfall“, daug bėgikų nešė prieš branduolinę energetiką nukreiptas vėliavas.
Vokietijos kanclerės Angelos Merkel atsakas yra vadinamas staigiausiu politinio kurso pokyčiu nuo Vokietijos suvienijimo laikų. Dar pernai jos vyriausybė panaikino prieš dešimtmetį priimtą sprendimą iki 2022 metų atsisakyti branduolinės energijos.
Po Japonijos įvykių ji pristabdė šią politiką ir iš elektros tiekimo tinklo išjungė septynis iš 17 Vokietijos reaktorių. Gegužės 30 dieną A.Merkel apsisuko 180 laipsnių kampu. Planas išlaikyti branduolinės energijos jėgaines įjungtas dar 12 metų buvo sudraskytas į skutelius. Septyni reaktoriai bus išjungti visam laikui.
Vokietija bus „pirmoji stambi pramoninė šalis, pakeitusi kryptį į labai efektyvios ir atsinaujinančios energijos naudojimą, pasinaudojant visomis įmanomomis galimybėmis“, – pažadėjo A.Merkel.
Pramonė ne taip smarkiai džiūgauja dėl Vokietijai pigiai ir patikimai elektros energiją gaminusios branduolinės energijos praradimo. Tai „man kelia nerimą“, teigia Hansas-Peteris Keitelis, Vokietijos pramonės federacijos prezidentas.
Vykstantis „energijos virsmas“ nėra nei tiek revoliucinis, kiek teigia A.Merkel, nei tiek rizikingas, kiek baiminasi pramonė. Vokietija grįžta prie politikos, buvusios prieš septynis mėnesius. Pasak banko „Deutsche Bank“ atstovo Marko Lewiso, Vokietija turi energijos gamybos pajėgumų perteklių ir žemas kainas, kurios greičiausiai neaugs kelerius artimiausius metus. A. Merkel „posūkis“ jau ir taip buvo pakeliui.
2000 metais 30 procentų elektros buvo gaminama branduoliniu būdu. Nuo to laiko saulę ir vėją naudojančios energijos gamybos dalis padidėjo nuo 6,6 iki 16,5 proc. Naujasis planas yra skirtas tam, kad padėtų šios rūšies energijos gamintojams didinti savo dalį.
Tačiau A. Merkel taip pat naudojasi vokiečių branduolinėmis baimėmis, kad susilpnintų jų pasipriešinimą naujos infrastruktūros kūrimui. Planuojama, kad Bundestagas iki birželio pabaigos patvirtins aštuonis įstatymus, kurie palengvins užduoties sprendimą.
Tačiau užduoties įvykdymas taip pat priklauso nuo piliečių dalyvavimo. „Kaip jūs prisidėsite?“ – A. Merkel klausia žmonių. Ji tikisi politinio atgimimo. Socialdemokratų sąjunga ir Žaliųjų partija Brėmeno žemėse rinkimuose gegužės mėnesį jos Krikščionių demokratų sąjungą išstūmė į trečiąją vietą.
Lėtindama žaliųjų iškilimą, ji taip pat nori krikščionis demokratus vertinti kaip galimus koalicijos partnerius po federalinių rinkimų 2013 metais. Branduolinės politikos pakeitimas nublizgina jos atnaujintojos įvaizdį. Mažiau aišku, ar tai pagelbės stipriausiai Europos ekonomikai.
Vis labiau naudojama permaininga saulės ir vėjo energija didina elektros tiekimo nestabilumo grėsmę. Uždarydami septynis reaktorius „mes tikrai priartėjame prie ribų“, teigia Vokietijos-Nyderlandų perdavimo sistemos operatorės „TenneT“ atstovas Christianas Schnelleris.
Energijos iš Šiaurės į Pietus tiekimo tinklų perkrovimas didina elektros srovės nutrūkimo tikimybę.
Vokietija žada nepadidinti elektros energijos importo iš branduolinę energiją gaminančių šalių bei neišskirti daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei planuota. Tai bus sudėtinga. „Neįmanoma tuo pat metu turėti ir liberalizuotą elektros energijos rinką, ir užvertas sienas“, – teigia tyrimų instituto RWI mokslininkas Manuelis Frondelas.
Išjungiamas branduolines jėgaines keisdama dujomis ir anglimi kūrenamomis elektrinėmis, Vokietija į atmosferą išskirs papildomus 370 milijonų tonų anglies dioksido. Europos taršos limitą nustato ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema, bet sąnaudos dabar didės kiekvienam.
Pačios Vokietijos tikslai yra dar ambicingesni: 2020 metais tarša turi būti 40 procentų mažesnė nei 1990 metais. M. Frondelas tvirtina, kad Vokietijai nepavyks to įgyvendinti.
C. Schnelleris teigia, kad infrastruktūros plėtra turėtų lemti, koks energijos mišinys yra naudojamas, o ne atvirkščiai. Kol kas tėra pastatyta 90 kilometrų energijos perdavimo tinklo iš 3,5 tūkstančio kilometrų, kurių reikia perduoti atsinaujinančią energiją iš šaltinių (daugiausia šiaurinių) vartotojams pietuose ir vakaruose.
Aukštos įtampos perdavimo linijos „stulpai-monstrai“ susilaukia beveik tiek pat pasipriešinimo, kiek branduolinė energija.
Tam, kad visiškai pereitų prie atsinaujinančios energijos, Vokietija turi išplėsti saugyklas 500 kartų. Vyriausybė planuoja pagreitinti planavimą ir licencijų išdavimą, kaip padarė po suvienijimo. Progresas bus prižiūrimas, tai greičiausiai atliks naujas parlamentinis kontrolierius.
Kad savo pusėn patrauktų piliečius, vyriausybė gali įkurti „nacionalinį energijos virsmo forumą“. Jeigu šiltnamio efektą sukeliančių dujų bus išmetama daugiau nei planuota, energija turės būti labiau tausojama.
Ottmaras Edenhoferis iš Potsdamo klimato kaitos poveikio mokslinių tyrimų instituto ginčijasi, kad Vokietija negalės viso to atlikti pati viena. Didelis efektyvumas bus pasiektas tik tuo atveju, jeigu Europoje bus ribojama ir namų ūkių bei transporto sukeliama anglies dioksido tarša.
Didinti atsinaujinančios energijos dalį būtų daug prasmingiau, jeigu Vokietija būtų prisijungusi prie labiau saulėtų ir vėjuotų Europos dalių, o tam reikia visą Europą apimančios elektros energijos sistemos.
„Mastą padidinti galima tik europiniu lygiu“, – teigia O. Edenhoferis.
Būdama užsispyrusi Vokietija netapo sektinu pavyzdžiu. Jos subsidijos atsinaujinančiai energijai yra švaistūniškos, o branduolinės energijos kištuko traukimas iš tinklo atrodo paniškas. Trumpai tariant, atatranka atsisakius branduolinės energijos turi savo grėsmių. Jeigu kas nors gali visa tai atlikti deramai, tai tik vokiečiai, teigia „Deutsche Bank“ atstovas M. Lewisas.
