Net ir pradėjusi taupyti Europa vis dar per daug subsidijuoja turtingus ūkininkus.
Kai 7-ajame dešimtmetyje Charles’is de Gaulle’is atmetė Jungtinės Karalystės prašymą priimti į Europos ekonominę bendriją (EEB), viena iš jo įvardytų priežasčių buvo valstybių žemės ūkio politikos nesuderinamumas. Generolo teigimu, Britanija aktyviai prekiavo ir prasimaitino daugiausia importuodama pigų maistą iš kitų pasaulio šalių. Tuo tarpu Prancūzija ir jos partnerės žemyne valgė tai, ką užsiaugindavo pačios.
Skirtingi požiūriai į žemės ūkį kiša pagalius į Europos projekto ratus nuo tada, kai 1973 m. prie jo prisijungė JK. Sunkumai pasireiškia ginčais dėl biudžeto eilučių ir platesniais konfliktais tarp protekcionistų ir laisvosios prekybos šalininkų. Pastarajame Europos Sąjungos vadovų susirėmime dėl biudžeto lapkričio 22 d. vykusiame viršūnių susitikime aišku buvo viena: ES ir toliau dalys savo ūkininkams neproporcingai dideles pinigų sumas. Tačiau griežto taupymo laikais ji nebegali sau leisti tokios dosnios Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP). Negana to, BŽŪP remia didžiuosius gamintojus ir turtingąsias Vakarų valstybes, palikdama smulkiuosius ūkininkus ir skurdesnes Rytų šalis antrame plane.
ES vis dar išleidžia maždaug 40 proc. savo biudžeto žemės ūkiui, kuris sukuria vos 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) ir kuriame dirba mažiau nei 5 proc. visų dirbančiųjų. Taip nelepinama nė viena kita darbuotojų grupė. Plieno, anglies ir laivų statybos sektoriams praradus konkurencingumą, jų darbuotojai masiškai neteko darbo. Panaši padėtis šiuo metu klostosi automobilių gamyboje. Tuo tarpu valstiečiai saugomi bet kokia kaina.
Iš kur toks dosnumas? Eurokratai tvirtina, kad BŽŪP yra viena iš nedaugelio visą Europą apimančių išlaidų sričių. Ji užima didelę dalį kuklaus ES biudžeto, bet sudaro menką visų ES išlaidų dalį – maždaug 0,4 proc. BVP. Vis dėlto ES vyriausybėms (taip pat kai kurioms ne ES valstybėms, pavyzdžiui, Norvegijai ir Šveicarijai, kur išlaidaujama ne ką mažiau) nevaldomi ūkininkų lobistai kelia nerimą. Netiesiogiai žemės ūkis kelia prisiminimus apie protėvių trobeles, kaimo kraštovaizdžius ir per maistą išreikštą nacionalinę tapatybę. Pats Ch. de Gaulle’is kartą paklausė: „Kaip galima valdyti šalį, kurioje gaminamas 246 rūšių sūris?“
Iš dalies BŽŪP sukurta siekiant paskatinti maisto gamybą po Antrojo pasaulinio karo. Bendroji rinka leido Vokietijai kitose valstybėse laisvai pardavinėti pramonines prekes, todėl Prancūzija norėjo eksportuoti savo žemės ūkio gėrybes. BŽŪP taip pat leido Prancūzijai netiesiogiai gauti iš Vokietijos karo kompensacijas. Gamintojai gaudavo naudos vartotojų sąskaita, nes ūkininkams buvo užtikrintos aukštos kainos, pagrįstos dideliais tarifais. Iki 9-ojo dešimtmečio EEB sukaupė kalnus sviesto ir ežerus vyno, už kuriuos reikėjo mokėti, juos kažkur laikyti ir dažnai parduoti pasaulinėje rinkoje. Jungtinė Karalystė iš BŽŪP gavo nedaug: tuo metu sektorius pasiglemždavo beveik 80 proc. EEB biudžeto ir ši padėtis privertė Margaret Thatcher 1984 m. išsiderėti nuolatinį permokos grąžinimą.
Bėgant metams BŽŪP skiriama ES biudžeto dalis sumenko ir kainų palaikymą pakeitė tiesioginės išmokos ūkininkams – tam tikrais atvejais net už tai, kad žemė palikta dirvonuoti. Reformomis buvo siekiama paskatinti ūkininkus atsižvelgti į rinkos kainas, o ne subsidijas. Vietoj besąlyginių mokėjimų pagal pirmąją kryptį imta taikyti kaimo plėtros paskatas pagal antrąją kryptį. Šiuo metu subsidijos teikiamos remiant viešąjį interesą (kraštovaizdžiui saugoti, rūpintis aplinka), mažinant kaimo vietovių skurdą ir užtikrinant aprūpinimą maistu bei lygybę.
Vis dėlto daugelis šių argumentų yra fiktyvūs. Didžioji dalis pinigų vis dar išdalijama pagal pirmąją kryptį, grindžiant skirstymą praeities gamybos lygiu. Daug pinigų tebegauna stambieji žemvaldžiai, taikantys intensyvius, žemę alinančius ir vandenį teršiančius ūkininkavimo metodus, o ne sunkiai besiverčiantys kalnų ūkininkai, gaminantys ožkų sūrį. O siekiant apsaugoti Vakarų ūkininkus, subsidijos Rytų Europoje įvedamos tik pamažu, nustačius žemą viršutinę jų ribą. Hektarui žemės Belgijoje ir Nyderlanduose vis dar skiriama 3–4 kartus daugiau paramos nei vienam hektarui Baltijos šalyse.
Net regionuose, kur ūkininkai vos suduria galą su galu, sunku suprasti, kodėl jiems taikomos kitokios sąlygos nei kitų sričių darbuotojams, kurių pragyvenimo šaltiniams taip pat gresia pavojus. Jiems reikėtų padėti prisitaikyti, o ne amžinai remti. Nuovokesnė ES politika nutrauktų tiesiogines subsidijas ir apribotų ES vaidmenį nustatant bendruosius aplinkos, aprūpinimo maistu ir gyvūnų gerovės standartus. Briuselis galėtų iš dalies finansuoti užimtumo galimybių žemės ūkyje arba ne žemės ūkyje kaimo vietovėse tyrimus. Tačiau ūkininkų rėmimą reikėtų perleisti valstybėms griežtai reglamentuojant konkurenciją ir valstybinę paramą, kad būtų išvengta bereikalingų diskusijų. Jei vyriausybės ir rinkėjai nori gėrėtis varpeliais pasidabinusiomis karvėmis žydinčiose pievose arba paremti skurstančius ūkininkus, kad šie galėtų pragyventi dirbdami nederlingą žemę, tam reikėtų skirti tikslinę paramą.
Kiškiai drąsuoliai
Deja, spaudimas vykdyti net ir nedideles reformas, jau nekalbant apie visišką rinkos liberalizavimą, išblėso. Pastarajame kompromisiniame biudžeto pasiūlyme, kurį pateikė Europos Tarybos pirmininkas Hermanas Van Rompuy, išlaidos žemės ūkiui mažinamos karpant ne pirmąją, o antrąją kryptį. Jame taip pat pašalintos Europos Komisijos pasiūlytos didelių išmokų „lubos“. Be to, pailgintas vienam hektarui tenkančių mokėjimų (dalinio) sulyginimo tvarkaraštis.
Panašu, kad net ir didžiausia ES istorijoje krizė nėra pakankama priežastis BŽŪP pažaboti. Daugiausia pastangų skiriama eurui gelbėti. Gatvėmis žygiuojant taupymu besipiktinantiems protestuotojams, niekas nenori judinti dar ir ūkininkų širšių lizdo. Kai kurioms Pietų Europos valstybėms, netekus paramos žemės ūkiui, tektų dar labiau susiveržti diržus. Nors pastaruoju metu Prancūzija daugiau atiduoda BŽŪP nei gauna iš jos naudos, ji vis dar ištikimai remia subsidijas ūkiams.
JK beveik nebesitiki reformų – galbūt dėl to, kad konservatoriai geriau sutaria su ūkininkais, o gal dėl to, kad siekia sumažinti ES biudžetą ir apginti savo teisę į permokos grąžinimą. Tikėtis Europos Komisijos veiksmų nė neverta. Ši institucija galėtų paskatinti liberalizavimą, bet yra silpna ir nemėgstama. Ji beveik neturi galimybių pasipriešinti kuriai nors iš ją remiančių jėgų.
