Visuomenės pyktis ir akcininkų nerimas grasina mokesčių oazių ramybei.
Esant dideliam tarptautiniam spaudimui panaikinti bankų veiklos slaptumą, žymiausia ir didžiausia pasaulyje „mokesčių oazė“, t. y. vieta, kurioje mokesčių iš užsieniečių imama mažai arba neimama jokių, jau padarė šiek tiek nuolaidų. Spalio 6-ąją pasirašytame susitarime Šveicarija sutiko apmokestinti savo bankuose Didžiosios Britanijos gyventojų laikomus pinigus (panašus susitarimas jau pasirašytas su Vokietija). Tokiems klientams gresia iki 34 proc. mokestis, o nuo 2013 m. – ir išskaičiuojamasis mokestis.
Britų iždui tai galėtų duoti apie 5 mlrd. svarų. Bet knygos apie neapmokestinamąją finansinę veiklą „Treasure Islands“ (liet. „Lobių salos“) autorius (anksčiau rašęs mūsų leidiniui) Nicholasas Shaxsonas tai vadina „šveicariška mokesčių suktybe“ (angliškai žodžių žaismas „Swiss tax swizz“ – vert. past.): šalis iš esmės sumokės nemažą sumą, kad nereikėtų atskleisti klientų vardų. Tai pakerta Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (Paryžiuje įsikūrusio klubo, kurį daugiausia sudaro turtingos šalys) pastangas nustatyti tarptautinius standartus, susijusius su mokesčių vengimu.
Tai, kad Šveicarija apskritai sudarė sandorį, rodo kintantį 50 metų klestėjusios neapmokestinamosios finansinės veiklos klimatą. Jos gynėjai tebegali pasitelkti rimtų argumentų. Prieštaringiausias Šveicarijos nusistatymas, kad mokesčiai – tai morališkai neutrali, protu pagrįsta kova prieš fiskalinę politiką įgyvendinančias įstaigas, ir į pinigų plovimą arba sukčiavimą ji visai nepanaši. Remiantis tokiu požiūriu, bankų veiklos slaptumas – žmogaus teisė, o jį panaikinti mėginančios valstybės viršija įgaliojimus. Apstu kitų, ne tokių idealistinių argumentų. Yra sakančių, kad dėl teisinės pareigos akcininkams įmonės, pasitelkusios neapmokestinamąją finansinę veiklą, privalo mažinti ir paprastinti mokesčius; ir tai dar svarbiau, kai savame krašte tvarka ir tarifai beprotiškai skiriasi. Be to, neapmokestinamosios jurisdikcijos sukuria mokesčių ir reguliavimo konkurenciją, kontroliuojančią godžias vyriausybes ir pareigūnus. Net jei pasinaudojusi mokesčių oaze įmonė gauna didesnį pelną, tie pinigai bus panaudoti ir galų gale apmokestinti, pavyzdžiui, kaip akcininkams išmokėti dividendai. Neapmokestinamieji finansų centrai konkuruoja siūlydami gerą valdymą ir reguliavimą, nes taiko griežtesnius standartus (pvz., dėl kliento pažinojimo) nei kai kurios neva padorios šalys. Užuot puolus mokesčių oazes, reikia paprastesnio, aiškesnio apmokestinimo savuose kraštuose, kur įmonės užsiima tikruoju verslu.
Šalti argumentai saulėtoms vietovėms
Susverdėjus visuomenės pasitikėjimu universalia rinkų bei globalizacijos nauda ir tuštėjant valstybių iždams, tokiais argumentais persisotinama. Smulkios įmonės pyksta, kad gudrūs neapmokestinamieji planai palankūs jų didesniems konkurentams. Piliečiai ir politikai palankiau išklauso platesnio masto svarstymus, kad neapmokestinamieji finansų centrai iškreipia pasaulinį turto pasiskirstymą atimdami jį iš vargingų šalių bei iš šalių, kurios renka mokesčius ir jais moka už viešąsias gėrybes (įskaitant duodančias naudos bendrovėms).
Pasak kampaniją vykdančios grupės „Global Financial Integrity“, vargingos šalys mokesčių oazėms per metus „pralaimi“ per 1 trln. JAV dolerių, o tai apie dešimtkart viršija jų gaunamą pagalbą. Grupė sako, kad du trečdaliai sumos tenka vengiantiems mokesčių, likusią sumą perveda nusikaltėliai ir korumpuoti asmenys. Kita fiskalinių inkvizitorių grupė „Tax Justice Network“ (TJN), remdamasi Tarptautinių atsiskaitymų banko, „Boston Consulting Group“ ir „McKinsey“ tyrimu, suskaičiavo, kad pasaulinė neapmokestinamųjų indėlių suma siekia bent 9 trln. JAV dolerių, ir tai apie 2 trln. JAV dolerių pranoksta visų JAV bankų savo šalyje turimą sumą. Labdaros organizacija „ActionAid“ šią savaitę paskelbė tyrimą, kuris rodo, kad bendrovės iš „FTSE 100“ indekso turi 8492 neapmokestinamuosius filialus.
Nors tokia veikla teisėta ir racionali, neapmokestinamojo bumo rezultatai gali priblokšti. Mauricijus – stambiausias Indijos investuotojas, Britų Mergelės salos – vienas didžiausių investuotojų Kinijoje. Auga ir praktiniai rūpesčiai. Abejingą požiūrį į finansinį stabilumą išstūmus nerimui, mokesčių prieglobsčiai apsunkina bandymus tiksliai išsiaiškinti, kas skolingas ir kur glūdi rizika, pavyzdžiui, kai rizikos draudimo fondas prekiauja egzotiškais išvestiniais instrumentais. „Enron“ finansus maskavo jos įprotis skolą slėpti šimtuose filialų Karibuose.
Mokesčių oazės lengvai užsidirba iš įmonių registravimo ir mokėjimų tvarkymo iš esmės gaudamos rentą iš savo suverenumo. Kitu atveju dauguma būtų tik vidutiniški turizmo traukos centrai. Bet spaudžiant tik saujelę, verslas verčiamas trauktis kitur, tarkime, iš Normandijos salų ir Šveicarijos į Mauricijų ir Singapūrą. Kol kas taisyklės mažinimo lenktynes (angl. race to the bottom) sulėtino, o ne pasuko kita linkme.
Viena reformos krypčių – įmones rimčiau įpareigoti paaiškinti, koks pelnas kur gaunamas. Tai padėtų išvengti didžiausio piktnaudžiavimo sukčiaujant per sandorių kainodarą, kai mokesčių oazės labai parankios. JAV Kongreso patvirtintos painios Doddo–Franko reformos, kurias nūnai mėgina įgyvendinti reguliuotojai, esą tai iš dalies sprendžia; ES rengiami teisės aktai irgi.
Kampanijos dalyviai taip pat nori, kad daugiau šalių sutiktų automatiškai keistis mokesčių informacija apie šalyje negyvenančius asmenis. Dvišalės mokesčių sutartys tokio apsikeitimo paprastai reikalauja tik gavus užklausą. Tai veikia, jei vyriausybė, kuriai reikia informacijos, tiksliai žino, ko ieško, ir jei kitos šalies vyriausybė gali tai gauti. Šiam klausimui politikų darbotvarkėse pakilus aukščiau, kai kurie prieglobsčiai savo noru sutiko daugiau bendradarbiauti. Antai Meno sala dabar automatiškai mainosi informacija (nors Džersis sekti pavyzdžiu atsisako baimindamasis prarasti „konkurencinį pranašumą“).
Tačiau bendrai pasipriešinimas pokyčiams tebėra stiprus – ne mažiau ir stambiuose Vakarų finansų centruose, kaip antai Volstritas ir Londono Sitis, kurie mokesčių oazių siūlomą lankstumą laiko esmine savo verslo modelio dalimi. Gal visuomenės nepasitenkinimas ir išpučia kampanijos dalyvių bures, bet politinė parama reformoms tebėra fragmentiška. Didžiajam dvidešimtukui (didžiausių pasaulio ūkių klubui) pirmininkaujanti Prancūzija mokesčių oazes kitą mėnesį nori aptarti per suvažiavimą Kanuose. Bet kitos šalys nusiteikusios ne taip entuziastingai, o darbotvarkėje pilna labiau neatidėliotinų klausimų.
Galbūt didžiausias spaudimas daromas iš sistemos vidaus. Įmonių akcininkai, ypač etikos paisantys pensijų fondai, vis dažniau teiraujasi, kokia rizika (reputacijai ir kita) kyla naudojantis mokesčių oazėmis. Britų bankas „Barclays“ sausį viešai susinepatogino, kai klausinėdamas banko vadovą Bobą Diamondą vienas britų įstatymų leidėjas pasiteiravo, kiek filialų bankas turi Meno saloje, Džersyje ir Kaimanų salose. B. Diamondas nežinojo, o atsakymas – 249. Kitas pavojus – griežtų priemonių poveikis tėvynėse. Investuotojai „pradeda skaičiuoti, kaip tai gali atsiliepti turto vertinimams“, – sako vienas konsultantas. Didžiausia mokesčių oazių bėda gali būti grąža, o ne skambios frazės.
