Po rezultatų paskelbimo V. Putinas atrodė įpykęs.
Eilinė rinkimų apgavystė virto didžiuliu protestu. Režimas sunerimęs.
Suklastoti rinkimai, įkalintas populiaraus tinklaraščio autorius, arogantiškas lyderis ir nebyli televizija: praėjusią savaitę Kremlius panaudojo visas šias priemones, kad pakurstytų giliausią politinę krizę Rusijoje per daugelį metų. Tai galbūt netaps revoliucijos pradžia, bet tai yra prieš dešimtmetį prasidėjusios Vladimiro Putino tariamo stabilumo eros pabaiga.
Dar prieš kelias savaites Rusijos Dūmos rinkimai atrodė būsiantis nedidelės svarbos įvykis su iš anksto numatytais rezultatais. Opozicija buvo uždrausta, valstybinė TV propaganda veikė visu greičiu, ir V. Putinas, Rusijos premjeras, bei Dmitrijus Medvedevas, kadenciją baigiantis prezidentas, lenktyniavo dalydami pažadus.
Regionų valdytojams buvo duotos užduotys, kiek balsų jų regionai turėtų skirti valdančiajai partijai „Vieningoji Rusija“. Tačiau gruodžio 4 dienos rinkimai išsprogdino V. Putino politinę monopoliją. „Vieningosios Rusijos“ oficialūs rezultatai siekė mažiau nei 50 procentų. Balsų skaičius smuko nuo 64 procentų, gautų prieš ketverius metus vykusiuose rinkimuose .
Nepriklausomi stebėtojai teigia, kad iš tikrųjų ši partija gavo apie 15-20 procentinių punktų mažiau balsų. Kai kuriuose regionuose partija gali prarasti kontrolę vietos tarybose. Apylinkėje, kurioje balsą atidavė pats V. Putinas (ir kur rezultatai turbūt nebuvo suklastoti), už „Vieningąją Rusiją“ balsavo tik 23,7 proc. rinkėjų, ir ji pralaimėjo Komunistų partijai, kuri surinko 26,3 proc. balsų.
Apylinkėje, kurioje balsą atidavė pats V. Putinas (ir kur rezultatai turbūt nebuvo suklastoti), už „Vieningąją Rusiją“ balsavo tik 23,7 proc. rinkėjų, ir ji pralaimėjo Komunistų partijai.
V. Putinas atrodė įniršęs. D. Medvedevas paneigė, kad per rinkimus būta pažeidimų, bet rinkimų komisijos pirmininką Vladimirą Churovą pavadino „beveik burtininku“.
Šalyje, kurioje rinkimai tarsi koks referendumas parodo paramos lygį vyriausybei, rezultatai atskleidžia, kad vyriausybės teisėtumas trupa. Jie taip pat parodė, kad nepasitenkinimas Kremliumi plito visuose socialiniuose sluoksniuose.
Negalėję savo protesto išreikšti per tikrą opoziciją, žmonės nusivylimą „Vieningąja Rusija“ išreiškė balsuodami už komunistus, partiją „Teisingoji Rusija“, ne tuo vardu pasivadinusią Liberalų demokratų partiją arba seną liberalų partiją „Jabloko“, kuri nepateko į parlamentą.
Nei viena iš jų nekelia grėsmės „Vieningajai Rusijai“, bet sklerotinėje sistemoje jos veikia kaip „aplinkkeliai“, teigia Levas Gudkovas iš sociologinių tyrimų centro „Levada Centre“.
Tačiau krizę sukėlė ne šie nepasitenkinimo ženklai, o Kremliaus atsakas. Rinkimų diena prasidėjo didžiulėmis kibernetinėmis atakomis, kurios „nulaužė“ populiarios radijo stoties „Echo Moskvy“ ir nepriklausomos rinkimų stebėtojų organizacijos „Golos“ („Balsas“) tinklalapius. Pastarąją organizaciją V. Putinas keliomis dienomis anksčiau prilygino išdavikui Judui.
Rusijoje auga nepasitenkinimas dabartine padėtimi.
Atakos sukėlė pyktį, bet jos nesustabdė stebėtojų ir žurnalistų, kurie „Youtube“ ir socialiniame tinkle „Facebook“ pradėjo skelbti vaizdo įrašus, rodančius, kaip balsadėžės buvo prikimštos balsavimo biuletenių.
Dauguma Kremliaus pastangų buvo skirta Maskvai, kurioje rinkimų dieną vykdytos apklausos rodė, kad „Vieningoji Rusija“ gavo mažiau nei 30 proc. balsų. Tačiau, kiek užtrukus skaičiavimui, paskelbta, kad Maskvoje už partiją balsavo 46,5 proc. rinkėjų. Tai patvirtino garsųjį Josifo Stalino aforizmą, kad svarbu ne kaip balsuojama, o kaip skaičiuojama.
Rusijos valdžia jau ankstesniuose rinkimuose buvo „pataisiusi“ rezultatus, bet niekada to nedarė taip įžūliai ir taip ciniškai.
Internete pasipylė istorijos, kaip buvo klastojami balsai. Kai kuriuose regionuose balsavo daugiau nei 140 proc. registruotų rinkėjų. Čečėnijoje už „Vieningąją Rusiją“ balsavo 99,5 procento rinkėjų. Panašūs rezultatai buvo ir Maskvos psichiatrinėje ligoninėje. Rusijos valdžia jau ankstesniuose rinkimuose buvo „pataisiusi“ rezultatus, bet niekada to nedarė taip įžūliai ir taip ciniškai.
Tačiau rinkimai dar niekada nebuvo ir taip atidžiai stebimi savanorių, kuriuos paskatino „Vieningosios Rusijos“ reputacija. Tinklaraštininkas Aleksejus Navalnis „Vieningąją Rusiją“ apibūdino kaip „vagių ir sukčių partija“, ir šis apibūdinimas greitai prigijo šalyje.
Naktį po rinkimų apie 5 tūkst. maskviečių išėjo į gatves. Jie buvo įpykę, bet nuotaika buvo ir džiaugsminga. Rinkimai ir neturėjo atversti Rusijos į demokratiją, bet jie skėlė antausį Kremliui. Po kelių valandų protestuotojai susirėmė su ginkluota policija, 300 aktyvistų buvo sulaikyti, įskaitant ir A. Navalnį – jis įkalintas 15 dienų.
Gruodžio 6 dieną riaušių policija šiurkščiai išsklaidė dar 2 tūkst. protestuotojų. Keli šimtai žmonių, tarp jų ir keli žurnalistai, buvo suimti, kai kurie sumušti.
Išsigandusi 30 tūkst. žmonių minios, kuri internetu užsiregistravo protestuoti gruodžio 10 dieną, Federalinio saugumo taryba mėgina įvesti cenzūrą socialiniuose tinkluose. Nevirtualiame pasaulyje Kremlius išdėstė jaunuosius pasekėjus, kad šie užimtų didesnes viešąsias vietas, į Maskvos centrą įvedė kariuomenės pulkus ir atitvėrė pagrindines aikštes.
Siekdamas išvengti tolesnio paaštrėjimo gruodžio 8 dieną V. Putinas pareiškė, kad nors opozicija siekia savanaudiškų tikslų, vyriausybė turėtų su ja kalbėtis. V. Putinas vis dar atrodo nusiteikęs po kitąmet kovo mėnesį vyksiančių prezidento rinkimų grįžti į Kremlių dar 12 metų, tačiau jam teks priimti sudėtingų sprendimų.
Jis galėtų leisti susikurti šiokiai tokiai politinei konkurencijai, bet tai gali išardyti jo sistemą. Jis gali mėginti nuslopinti nepasitenkinimą, bet tada rizikuotų būti atstumtas Vakaruose bei nekenčiamas namuose.
Radikalių sprendimų nemėgstantis priimti V. Putinas atrodo linkstantis pralaukti, o išsklaidyti įtampą jis palieka savo pagalbininkams. Premjero atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas mėgino atskirti suvokimą apie V. Putiną nuo suvokimo apie „Vieningąją Rusiją“.
Pagrindinis Kremliaus politinis ideologas Vladislavas Surkovas pareiškė, kad protestai parodė, jog yra „masinės liberalios partijos arba, tiksliau tariant, pasipiktinusių miesto bendruomenių partijos“ poreikis.
Tačiau Rusijos verslo dienraštis „Vedomosti“ parašė, kad tokie veiksmai daromi per vėlai ir jų per mažai.
V. Putinas galėtų išeiti iš „Vieningosios Rusijos“ ir palikti ją ištikimo leitenanto D. Medvedevo rankose (kuris nėra nepakeičiamas). Partija niekada nebuvo niekuo daugiau nei pjedestalu premjerui. Ir nors toks žingsnis suteiktų daugiau laiko, jis nesuteiktų daugiau teisėtumo būsimai prezidento kadencijai.
Kai kurių analitikų nuomone, kyla grėsmė, jog V. Putinas pradės ieškoti priešų už šalies ribų ar pradės karą prieš liberaliai nusiteikusią civilinę visuomenę. Kad liktų valdžioje, jis visada labiau linko naudoti pinigus nei prievartą. Tačiau galbūt V. Putinas pats save įspraudė į kampą. Kaip kartą pasakė žurnalistams, į kampą sprausti žiurkę gali būti prasta mintis, nes ji gali iš jo iššokti ir persekioti tave.
