Vyriausybės buvo ekonomikos krizės sprendimas. Dabar – jos problema.
Gal ir ne visai „Lehman“ atvejis, bet šiandien finansų rinkos sunerimusios labiau nei kada nors po to, kai beveik prieš metus įsivyravo pasaulinis atsigavimas. Pasaulio akcijų MSCI indeksas nuo balandžio vidurio nukrito daugiau kaip 15 proc. Investuotojams puolus prie gana saugių JAV vyriausybės obligacijų, iždo vertybinių popierių pelningumas smarkiai krito. Trijų mėnesių tarpbankinio skolinimosi norma siekia dešimties mėnesių aukštumas. Nebėra energingumo, su kurio būdavo sutinkamas grįžtantis augimas. Investuotojai sunerimę.
Kas lemia tokį nervingumą? Augant įtampai Korėjos pusiasalyje, vėl prasidėjęs nerimas dėl geopolitinės rizikos tikrai nepadėjo. Bet tai tik priedas prie dviejų didesnių rūpesčių.
Vienas jų susijęs su fundamentalia pasaulio ekonomikos sveikata. Vis labiau baiminamasi, kad plintant Europos skolų krizei, sprogstant Kinijos nekilnojamojo turto burbului ir slopstant JAV stimulo paketo paskatintam kilimui pasaulinis atsigavimas susvyruos. O kitas rūpestis – valdžios politika. Nuo nuodugnios finansų reguliavimo revizijos JAV iki ribojamų trumpalaikio vertybinių popierių skolinimo sandorių Vokietijoje – politikai taisykles keičia neprognozuojamai. O dėl valstybių skolų užsienio kreditoriams masto vyriausybėms liko mažiau galimybių atremti naujus nuosmukius – išties daugelis jų priverstos griežtai taupyti.
Kyla pavojus, nes šios baimės stiprina viena kitą, ir dėl to 2008–2009 metų dinamika gali pražūtingai pakrypti kita linkme. Tada plataus masto koordinuoti vyriausybių veiksmai pasaulinei finansų krizei neleido virsti depresija. O dabar dėl kompetencijos trūkumo ir bejėgiškumo vyriausybės gali tapti ta problema, kuri pasaulio ekonomiką nutemps žemyn.
Tik be panikos
Tai nėra neišvengiama. Dėl pasaulinio atsigavimo trapumo baiminamasi perdėtai. Vedant stambiems kylantiems ūkiams, pasaulio gamybos apimtys turbūt auga daugiau kaip 5 proc. per metus – kur kas greičiau, nei tikėjosi dauguma pranašų.
Tempas lėtės ir turėtų lėtėti, bent jau dėl to, kad stambiems kylantiems ūkiams tenka užsiimti augančia infliacija ir galimais turto burbulais. Akivaizdus pavojus gresia Kinijai, ir būtent dėl to jos vyriausybė mėgino suvaržyti paskolas ir nekilnojamojo turto kainas. Turto burbulą pradurti niekuomet nėra lengva, bet trūksta įrodymų, kad jos pastangos yra pernelyg ekstremalios.
Įmonėms liaunantis atkurti savo išteklius ir senkant vyriausybės stimulo paketui, augimas gali sulėtėti ir JAV. Bet neatrodo, jog didžiausiam pasaulio ūkiui gresia antra recesija. Kad ir kiek daug jie įsiskolinę, JAV vartotojai grįžo į parduotuves. Ūkyje atsirandant darbo vietų (nors ir nepakankamai), vartotojų pasitikėjimas auga. O Kongresas, regis, gali sulėtinti biudžeto sugriežtinimo tempą, patvirtinęs naują laikinų išlaidų „mini stimulą“.
Augimo perspektyvos prasčiausiai atrodo Europoje. Bet net ir joje tikėtina, kad dėl euro zonos krizės poveikio jau ir taip silpnas atsigavimas tiesiog dar labiau nusilps, o ne patirs staigų nuosmukį. Prasidėjus griežtam taupymui, išlaidiems regiono ūkiams teks kamuotis ilgiau. Bet nykstantį pasitikėjimą sušvelnins krintančio euro kurso postūmis eksportui.
Žvelgiant tik į šias tikėtinas trumpalaikes perspektyvas, sunku suprasti, kodėl finansų rinkos staiga taip sujudo. Ogi dėl to, kad kilo kur kas blogesnių pasekmių rizika, ir ji iš esmės yra susijusi su vyriausybėmis.
Vertinant vyriausybes
Labiausiai išklibusi – Europos politika. Kad euras išliktų, europiečiai turi būti pasirengę ne tik skausmingiems biudžeto pakeitimams, bet ir nuodugniai struktūrinei reformai. Išlaidžioms vyriausybėms – dažniausiai pietų Europoje – reikia tapti apdairesnėms. Nekonkurencingiems ūkiams reikia supurtyti savo darbo ir produktų rinkas. Einamosios sąskaitos perteklių turinčios šalys – dažniausiai šiaurėje – turi padėti vengdamos pernelyg uolaus diržų susiveržimo ir įvesdamos privačias išlaidas skatinančių reformų. O Europos centrinis bankas (ECB) griežtą biudžeto taupymą turėtų atsverti laisvesne pinigų politika. Ispanijoje sumažinti realius atlyginimus būtų lengviau, euro zonoje – turint didesnę infliaciją.
Deja, Vokietijos vyriausybė, regis, padarė visai priešingas išvadas, žadėdama pavyzdį duoti ryžtingu mažinimu, nors kaip tik turėtų padėti skatinti augimą. Nerimaujama, kad spaudžiant Vokietijai ECB gali taip pat klaidingai palinkti į griežtumą, euro zoną pasmerkdamas ne vieniems stagnacijos metams.
Euro zonai nepriklausančios vyriausybės irgi rizikuoja prieiti prie ydingų išvadų, ypač dėl valiutos kursų ir fiskalinės politikos. Regis, Kinija mano, kad dėl euro silpimo jai nebereikia taip skubiai leisti juaniui brangti. O yra kaip tik priešingai. Kai jos didžiausia eksporto rinka apimta baimės, Kinijai reikia greičiau, padedant stipresnei valiutai, savo ūkį pakreipti vidaus vartojimo link.
Tačiau netvarkos Europoje svarbiausios pasekmės didžiajai turtingojo pasaulio daliai bus fiskalinės. Vyriausybėms reikia laviruoti stengiantis per anksti neįvesti griežto taupymo (norint išvengti Graikijos likimo) ir neleisti savo viešiesiems finansams prastėti per ilgai. Kai kurias didelius deficitus turinčias šalis baimė, kad prasidės traukimasis iš obligacijų rinkos, verčia imtis sparčių veiksmų. Naujoji Didžiosios Britanijos vyriausybė šią savaitę pristatė naudingą pradinį išlaidų mažinimą. Bet su birželio 22 dienai pažadėtu nepaprastuoju biudžetu bus kebliau: jame deficito klausimą reikia išspręsti nepasiuntus šalies atgal į recesiją.
Kad ir kaip paradoksalu, bet jei Graikijos krizė Jungtines Valstijas kaip nors ir paveikė, tai panaikino spaudimą mažinti deficitą, sumažindama obligacijų pelningumą. JAV struktūrinio biudžeto deficitas netrukus bus didesnis nei bet kurios kitos EBPO narės, ir šaliai verkiant reikia plano, kaip su tuo tvarkytis. Bet kol kas mažesnis obligacijų pelningumas ir stipresnis doleris – kelias į Jungtinėse Valstijose didėjančias išlaidas, atsveriančias Europos asketizmą. Kadangi JAV auga gyventojų skaičius, o doleris yra pasaulinė valiuta, Jungtinės Valstijos turi daugiau fiskalinės erdvės nei bet kuri kita didelį deficitą turinti šalis. Jos teisios tuo pasinaudojusios.
Pasaulis turi gerų priežasčių nervintis. Nors pagrindai iš esmės geri, politikų sprendimai dažnai neprotingai blogi. Šiuo metu būtent tai kelia didžiausią riziką pasaulio ekonomikai.
