Per antrąjį Seimo rinkimų turą Kauno vienmandatėse apygardose visi konservatoriai, išskyrus Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininką Gabrielių Landsbergį, pralaimėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatams. Skaudžiausią smūgį patyrė buvęs meras Andrius Kupčinskas, nusileidęs valstiečių kandidatei Aušrai Papirtienei, apie kurią daug rinkėjų išgirdo likus kelioms savaitėms iki rinkimų.
DAINORAS LUKAS SK ŽURNALISTAS
– Ar neatrodo šiek tiek keista, kad kalbuosi su jumis, jog kauniečiai daugiau sužinotų apie asmenį, kurį išrinko atstovauti jų interesams?
– Tikiuosi, kad kauniečiai ilgainiui apie mane sužinos daugiau. Tai man buvo iššūkis. Kauniečiai manęs atpažįsta nedažnai, bet žmonės iš švietimo srities, kurioje dirbu, mane daugiau ar mažiau žino.
Švietimui esu atidavusi 25 metus. 8 metus vadovavau Kauno švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimui. Dabar dirbu Kovo 11-osios gimnazijoje etikos ir rusų kalbos mokytoja.
– Kaip tapote kandidate į Seimą?
– Tokių planų neturėjau. Mane pakvietė LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis. Prieš nuspręsdama galėjau vieną savaitgalį pagalvoti. Praleidau bemiegę naktį, susidėliojau visus „už“ ir „prieš“, pamaniau: jei mane kviečia dirbti Seime, vadinasi, mato, kad turiu potencialo. Pagalvojau, kad bet kuriuo atveju neturiu ką prarasti, tik rasti naujas patirtis, naujus iššūkius. Galbūt dabar tokia mano misija?
– Ar anksčiau turėjote kontaktų, bendros veiklos su R.Karbauskiu?
– Ne. Su šia politine jėga kandidatuoti buvo apsisprendęs miesto tarybos narys, „Vieningo Kauno“ frakcijos atstovas Gediminas Vasiliauskas. Galbūt jis mane rekomendavo. Nesidomėjau tuo.
– Įveikėte ilgametį Kauno merą A.Kupčinską. Kuo buvote pranašesnė už šį politiką?
– Rinkėjai Seime nori naujų veidų. Jie iš naujų žmonių tikisi labai daug, nori tikėti, kad permainos Lietuvoje bus realios, ne tik deklaruojamos. Jaučiau didelę atsakomybę dėl to, kad rinkėjai, manęs net nepažinodami, patikėjo manimi ir į mane dėjo daug vilčių.
– Atrodo, kad daug rinkėjų balsavo paprastai: prieš socialdemokratus ir konservatorius, už tuos, kurie dar nebuvo valdžioje. Nemanote, kad čia slypi ir jūsų sėkmės priežastis?
– Susidėjo daug priežasčių. Ir tai, kad esu naujas veidas (prisidėjo protesto balsai), ir tai, kad esu „Vieningo Kauno“ narė, ir tai, kad turėjau mero palaikymą. Valstiečių ir žaliųjų banga visur laimėjo.
– Manote, kad Kaune didelę įtaką turėjo mero palaikymas?
– Kaune – tikrai taip. Po mero ir savivaldos rinkimų, kai į valdžią atėjo „Vieningo Kauno“ frakcija, žmonės pamatė pokyčius. Tai buvo svarbu.
– Kokius pokyčius turite galvoje?
– Žmonės labiausiai mato tvarkomą miestą. Tai – lengviausiai pastebima.
– Kaip manote, kas atsitiko, kad visose Kaune vienmandatėse apygardose, išskyrus Centro-Žaliakalnio, pralaimėjo žinomi konservatorių partijos nariai? Ar kauniečiai nusivylė šia partija?
– Nemanau, kad tai – nusivylimas. Stengiuosi į viską žiūrėti pozityviai. Žmonės nori naujų veidų, permainų. Tarp konservatorių taip pat buvo naujų žmonių, tik ne tiek daug. Daugelis sakė, kad rinkėjai mažiau balsavo už konservatorius, nes bijojo, kad tarp naujų žmonių vėl bus tie patys senbuviai.
– Meras V.Matijošaitis sako, kad geriausiai Kauno interesus Seime gali atstovauti kauniečiai. Kaip manote, kokiais būdais Seime galima ginti Kauno interesus?
– Suprantu, kad Seimas rūpinasi visa valstybe, ne atskirais miestais. Daug lokalinių problemų galima spręsti valstybės lygmeniu. Vienas pavyzdys: savivaldybės nėra finansiškai pajėgios vienu metu sutvarkyti visų mokyklų aikštynus, bet galima ieškoti būdų, kad atsirastų tikslinės programos regionuose šiai infrastruktūrai gerinti.
– Rinkėjai daug tikisi iš naujo Seimo. Kokiais kriterijais po 4 metų būtų galima įvertinti, ar naujasis Seimas pateisino tautos lūkesčius?
– Pasakysiu paprastai, populistiškai: manau, kad pagal priimtus įstatymus, kurie pagerins žmonių gyvenimą.
– Daugelis įstatymų sulaukia prieštaringų vertinimų. Kas turėtų pasikeisti?
– Sumažėjusi emigracija. Tai būtų galima įvardyti didžiuliu pasiekimu. Sunkiau grąžinti jau išvykusius. Mano pačios dukra yra išvykusi, gyvena Austrijoje, dirba Lichtenšteino banke, ten baigė bankininkystės magistrantūros studijas. Ji mato karjeros perspektyvas, gauna gerą atlyginimą ir neplanuoja grįžti. Nebent kas nors pasikeistų ir Lietuvoje ji turėtų tokias pačias sąlygas kaip ir ten.
– Dirbate rusų kalbos ir etikos mokytoja. Kiek uždirbate?
– Rugsėjį mano atlyginimas buvo 570 eurų, atskaičiavus mokesčius. Alga priklauso nuo pamokų skaičiaus, ar turi auklėjamąją klasę, stažą ir kvalifikacinę kategoriją.
– Statistikos departamento duomenimis, 2015 m. trečiąjį ketvirtį vidutinis mokytojo atlyginimas po mokesčių buvo 632 eurai. Kaip manote, koks mokytojai turėtų uždirbti?
– Šis skaičius netikslus, tiek mokytojai negauna. Čia, ko gero, skaičiuojama su mokyklų vadovų atlyginimais. Kiek mokytojai turėtų uždirbti? Tiek, kad galėtų oriai gyventi.
– Lietuvoje dirba apie 33 tūkst. mokytojų. Švietimo ir mokslo ministrė teigė, kad užtektų 10 tūkst. mažiau. Galbūt atleidus tiek mokytojų, būtų galima pakelti atlyginimus kitiems? Ar pritartumėte šiam siūlymui?
– Tokio modelio nėra. Nėra galimybės vieną atleisti, o jo atlyginimą pridėti kitam. Tai – teoriniai svarstymai.
Švietimo sistema nėra subalansuota. Greitai ims trūkti gamtos mokslų, fizikos ir chemijos mokytojų, nes jaunimas šių specialybių nebesirenka.
– Kaip būtų galima spręsti situaciją?
– Nesu finansų specialistė. LVŽS siūlo modelį, pagal kurį būtų naikinami mokinio krepšeliai, siūlomas kitoks finansavimo modelis. Mano nuomone, krepšelio modelis supriešino pedagogų bendruomenę ir mokyklas.
– LŽVS programoje apie mokyklos ir mokytojo vaidmenį kalbama: „Mokytojų konkurencingiems atlyginimams užtikrinti parengsime ir įdiegsime etatinio apmokėjimo tvarką.“ Ar galite paaiškinti plačiau?
– Mokytojams būtų apmokama kaip paprastai apmokama už 8 val. darbo dieną. Mokytojams pamokų nepadaugėtų, bet atsirastų daugiau valandų, už kurias dabar neapmokama. Mokytojai dabar dirba daugiau, nei jiems yra apmokama.
Etatinis apmokėjimas reiškia, kad mokytojams būtų apmokama už viską, kas yra dirbama tas 8 val. Būtų nustatytas fiksuotas pamokų krūvis, numatytas laikas pasiruošti pamokoms, darbui su mokiniais, renginiams organizuoti. Sumažėjus pamokų atlyginimas nesumažėtų, mokytojai turėtų kitas užduotis. Sumažėtų mokytojų tarpusavio konkurencija dėl pamokų skaičiaus.
– Buvote Kauno švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkė, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos Kauno regioninio centro pirmininko pavaduotoja. Kas dabar aktualu profsąjungoms?
– Kai tapau miesto Tarybos nare, palaipsniui šių pareigų atsisakiau. Švietimiečiams aktualu pasirašyti nacionalinę kolektyvinę sutartį, joje būtų sudėliotas ir atlyginimų reguliavimas.
Kaune, kai buvau profsąjungos pirmininkė, pavyko pasirašyti teritorinę švietimo kolektyvinę sutartį. Tada atsirado galimybė įsteigti trišalę švietimo komisiją savivaldybėje prie Kauno trišalės tarybos. Ši institucija yra reali, joje visi švietimo srities atstovai gali susėsti prie bendro stalo prieš priimant sprendimus. Kaip ji veiks, priklausys nuo šios komisijos narių. Aš padariau viską, kad ji atsirastų.
– Jūsų vadovaujamų profsąjungų nariai ne kartą lankėsi Rusijos nepriklausomų profsąjungų darbuotojų federacijos rengiamuose mokymuose. Ar šios šalies profsąjungų veikla yra pavyzdys, iš kurio galima pasimokyti?
– Nesakau, kad tai – pavyzdys. Profsąjungos visame pasaulyje tarpusavyje bendradarbiauja, nekreipdamos dėmesio į politiką. Į Rusiją vykome 2011-aisiais, Rusijos politika dar nebuvo tokia agresyvi, nebuvo rekomendacijų ten nevykti. Ten mums niekas nedarė įtakos. Nustebau, kad ši istorija iškilo į viešumą. Paskui supratau, kodėl: reikėjo sukompromituoti švietimo atstovus ir parodyti, kad viena iš jų lyderių važiavo į Maskvą, kur jai neva kai kas padarė įtaką, todėl ji liepė organizuoti mokytojų streikus. Tai – absurdas. Žiniasklaida tai suvokė, paskui šia istorija nebesidomėjo. Dabar ten nevykčiau, Rusijos politika agresyvi, jai taikomos sankcijos.
– Turite 2 vaikus, esate išsituokusi – tiek žinoma iš jūsų anketos. Papasakokite daugiau apie savo šeimą.
– Turiu dukrą ir sūnų. Jis KTU studijuoja informatikos inžineriją. Su vyru išsiskyriau 2000-aisiais. Buvęs sutuoktinis išvyko užsidirbti pinigų į JAV ir negrįžo. Dabar jis gyvena Londone, turi kitą šeimą. Mus išskyrė atstumas. Emigracijos problema. Ne man vienai taip atsitiko.
Ramūno Guigos nuotrauka
