Londono parolimpinės žaidynės pakeitė neįgalių žmonių įvaizdį. Bent kai kuriose šalyse. O verslas užuodė naujų galimybių.
Kai abiejų kojų neturintis Richardas Whiteheadas, bėgęs su anglies pluošto protezais, 200 m rungtyje laimėjo aukso medalį Didžiajai Britanijai ir pagerino jam pačiam priklausiusį pasaulio rekordą, sirgalių džiaugsmas Londono olimpiniame stadione priminė sveikinimus, skirtus jo garsiajam tėvynainiui Mo Farahui „kitose“ olimpinėse žaidynėse, vykusiose prieš tris savaites.
Parolimpinės žaidynės baigėsi rugsėjo 9 d. Daugeliui žiūrovų jos tapo stulbinančia pažintimi su atletiškais žmonių, patyrusių amputacijas, sunkius stuburo sužeidimus, turinčius mokymosi sutrikimų, neregių, žygdarbiais (kurtiesiems žmonėms skirtos atskiros žaidynės).
Housseinas Omaras Hassanas, pirmasis Džibučio parolimpinis atletas, 1 500 m bėgimą baigė vos judėdamas, išsekęs ir svirduliuojantis ant paliegusių kojų. Bet pasiekti finišą jį skatino banguojanti minia, palaikiusi jo dvasią. Sportinis meistriškumas ir širdis tirpdanti valia sulaukė daug daugiau dėmesio, nei tikėjosi organizatoriai. Kasdien išleidžiami po 10 tūkst. naujų bilietų būdavo parduodami akimirksniu.
Parolimpinės žaidynės pasiekė ir televizijos reitingų viršūnes. Atidarymo ceremonija sutraukė 11 mln. žiūrovų iš Didžiosios Britanijos (pagrindinių olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją žiūrėjo 27 mln.). Nustebęs dėl tokio susidomėjimo Didžiosios Britanijos ketvirtasis kanalas atlaisvino vietos savo tinklelyje, kad parodytų 400 valandų iš šių žaidynių. Kinijos valstybinė televizija žaidynes rodė penkias valandas per dieną (prie to galbūt prisidėjo jos sportininkų užimamos aukščiausios vietos). Pagrindiniai Vokietijos ir Prancūzijos kanalai rodė žaidynes naktimis. Nepaisant neypatingų Italijos rezultatų žaidynėse, „Sky Italia“ paskyrė 500 valandų transliacijos, daugiausia – specialiai tam sukurtame kanale.
Tačiau užsidegimas ne visose šalyse vienodas. Nepaisant jos atletų sėkmės, Rusija tik šiek tiek nušvietė šias žaidynes, kaip ir Japonijos pagrindinis kanalas NHK. Amerikos NBC dėl prastai sudarytos programos sulaukė didžiulės kritikos. Tačiau Chrisas McCloskey’us iš „NBC Sport“ teigia, kad jo kanalas šį kartą transliavo daugiau nei per Pekino parolimpines žaidynes. O žaidynės Londone turėjo konkuruoti su kitais sporto renginiais, turinčiais nuolatinę ir ištikimą žiūrovų auditoriją.
Amerikos pasiekimai sporto arenoje taip pat blogesni nei paprastai. Amerikos sportininkai buvo treti 2008 m., ketvirti 2004 m. ir penkti 2000 m. 2008 m. Aukščiausiasis Teismas atmetė trijų parolimpiečių apeliaciją, kurie teisėsi su Jungtinių Valstijų olimpiniu komitetu dėl pernelyg mažai skiriamų lėšų neįgaliųjų sportui.
Kultūriniai požiūriai taip pat skiriasi. Barackas Obama 2009 m. viešai pajuokavo, kad jo prastas sugebėjimas žaisti boulingą tiko nebent „specialioms olimpinėms“. Tačiau požiūris gali greitai pasikeisti. Nors Rusija kalbėdama apie neįgalius žmones vis dar vartoja pasenusį žodį „invalidai“, dabar atrodo, kad parolimpinės žaidynės tapo tautinio pasididžiavimo dalimi.
Julija Averjanova iš Rusijos labdaros organizacijos „Perspektyva“ teigia, kad dabar į Rusijos Dūmą išrinkti du buvę Rusijos parolimpiečiai Michailas Terentjevas ir Vladimiras Krupenikovas padėjo pakeisti požiūrį. Šiemet Londone dalyvavo 182 atletai iš Rusijos. Nors parolimpinių žaidynių organizatoriai padengia 80 proc. dalyvavimo sąnaudų, neįgaliųjų sportas vis dar išlieka turtingų šalių veikla, nes reikia brangių protezų ir specialių treniruočių.
Devynios šalys atsiunčia 40 proc. visų dalyvaujančių atletų. Baltieji Pietų Afrikoje sudaro tik apie dešimtadalį populiacijos, bet komandoje jų daugiausia. Tačiau Afrikos šalys parolimpinėse žaidynėse dalyvauja vis aktyviau. Gallicanas Mugabonake iš pagalbos organizacijos „Handicap International“ teigia, kad patobulinta Ruandos švietimo sistema padėjo išleisti rungtyniauti 14 atletų. Ir norint pagerinti galimybes skurdžiose šalyse, ir keičiant požiūrį pasiturinčiuose Vakaruose gerų ketinimų netrūksta.
Neįgaliųjų pristatymas kaip žavingų, ambicingų ir galinčių yra stipriai pasikeitęs, palyginti su tradiciniu skriaudžiamos mažumos įvaizdžiu (nors aktyvistai panaudojo žaidynes, kad pasiskųstų griežtesniais Didžiosios Britanijos kriterijais suteikiant neįgalumo pašalpas). Cerebriniu paralyžiumi sergantis konservatorius parlamentaras Paulas Maynardas teigia, kad žaidynių euforiją apkartina požiūris, jog „neįgalūs žmonės yra įdomūs tik tol, kol jie gali bėgti, šokti ir mušti įvarčius“.
Britų Parolimpinių žaidynių asociacija išleido mandagų patarimą transliuotojams pernelyg nepabrėžti sportininkų asmeninių istorijų ir vengti lyginti jų pasiekimus su pagrindinių olimpinių žaidynių atletų pasiekimais. Jie pasmerkė palyginimus su „normaliais“ rezultatais, kuriuos pasiekė sveiki atletai, ir į juodąjį sąrašą įtraukė tokias frazes kaip „kenčia nuo“ ir „įkalintas vežimėlyje“.
Sveiki žmonės turi būti vadinami ne „darbingais“, o „neturinčiais neįgalumo“. Ginčijamasi net dėl to, ar reikėtų vartoti žodį „drąsus“, kurį kai kurie laiko globėjišką. Televizijose transliuojamos dalykiškos diskusijos, kaip klasifikuoti atletus, be abejo, sumažino nejaukumą, kurį daugelis sveikų žmonių jaučia kalbėdami apie neįgalumą.
Humoro ir neįgalumo derinimas vis dar kelia iššūkių. Ketvirtasis kanalas pareiškė, kad nutrauks santykius su komiku Frankie Boyle’u, kuris pasiūlė Saudo Arabijos komandai į savo gretas įtraukti vagis amputuotomis galūnėmis. Tačiau tame pačiame kanale komikas iš Australijos Adamas Hillsas nuolatos juokavo apie savo kojos protezą.
Atidarymo ceremonijoje sudainuota „Spazmuotas ir autistiškas“ (angl. „Spasticus Autisticus“), siautulinga ir pašaipi amžinatilsį roko žvaigždės Iano Dury’o, turėjusio rimtą negalią dėl poliomielito, daina sukėlė sveikinimo šūksnius ir juoką. Dar prieš 30 metų BBC galvojo, kad ši daina pernelyg įžeidžiama, jog būtų galima transliuoti.
