Kinijos karinio jūrų laivyno operacijos atviroje jūroje apsiriboja patruliavimu saugant nuo piratų Indijos vandenyną ir kinų darbininkų vadavimu iš karo draskomos Libijos.
Yra būdų, kaip sumažinti grėsmę, kurią kelia nauja supervalstybė
Kad ir kaip dažnai Kinija brėždavo taikaus augimo idėją, jos karinės modernizacijos tempas ir pobūdis neišvengiamai verčia nerimauti. Kai JAV ir didžiosios Europos valstybės gynybos išlaidas mažina, Kinija turbūt išlaikys pastarojo dešimtmečio augimą: apie 12 proc. per metus. Nors Kinijos gynybos biudžetas nesiekia nė ketvirčio to, kiek šiandien išleidžia JAV, ambicijų jos generolams nestinga. Vos per kokius 20 metų šalies išlaidos kariniams tikslams gali pasidaryti didžiausios pasaulyje.Daugiausia pastangų Kinija deda tam, kad sukliudytų JAV įsikišti, jei ateityje kils krizė dėl Taivano. Daug investuojama į „asimetrinius pajėgumus“ siekiant atšipinti kadaise triuškinantį JAV gebėjimą demonstruoti galią regione. Šios priemonės – tai tūkstančiai tikslių balistinių ir sparnuotųjų raketų, dislokuotų sausumoje, modernūs kariniai lėktuvai su priešlaivinėmis raketomis, povandeninių laivų (tiek įprastų, tiek atominių) flotilė, tolimojo veikimo radarai ir stebėjimo palydovai, taip pat kibernetiniai ir kosminiai ginklai, skirti JAV pajėgoms „apakinti“. Daug kalbų apie naują balistinę raketą, kuri manevruojančiąją kovinę galvutę, sakoma, gali nunešti ant denio lėktuvnešiui, plaukiojančiam jūroje už 2700 km.
Kinija teigia, kad tai gynyba, bet taktinėse doktrinose pabrėžiama, jog prireikus ji smogs pirma. Todėl ji siekia, kad smūgiais galėtų iš rikiuotės išvesti JAV bazes Vakarų Ramiajame vandenyne, o JAV lėktuvnešių grupes nustumti už vadinamosios „pirmosios salų grandinės“, kuri lanku nuo Aleutų salų šiaurėje iki Borneo pietuose juosia Geltonąją jūrą, Pietų Kinijos jūrą ir Rytų Kinijos jūrą. Taivanui pabandžius oficialiai atsiskirti, Kinija keliais prevenciniais smūgiais galėtų sukliudyti JAV iškart įsikišti, o intervencijos kainą iškelti į palubes.
Tai jau paveikė Kinijos kaimynes, kurios būgštauja, kad šioji jas įtrauks į savo įtakos sferą. Japonija, Pietų Korėja, Indija ir net Australija patyliukais didina išlaidas gynybai, ypač kariniam jūrų laivynui. Naujasis Baracko Obamos „posūkis“ į Aziją – aiškus signalas, kad sąjungininkių saugumą JAV užtikrins. Neseniai į Darviną atvyko 200 JAV jūrų pėstininkų, o Indija oficialiai perėmė branduolinį povandeninį laivą, išsinuomotą iš Rusijos.
En garde
Ginklavimosi varžybų perspektyva Azijoje išties baugina, bet apdairus susirūpinimas, kad auga Kinijos karinė galia, neturi virsti isterija. Bent kol kas Kinija ne tokia grėsminga, kaip tvirtina karingieji abiejų pusių atstovai. Jos ginkluotosios pajėgos realių kovų patirties neturi daugiau kaip 30 metų, o amerikiečiai nuolat kovojo ir mokėsi. Nėra išbandyta, kaip Liaudies išsilaisvinimo armijai (LIA) pavyktų imtis sudėtingų jungtinių operacijų priešiškoje aplinkoje. Rimtos raketinės ir povandeninių laivų pajėgos, kurias turi Kinija, prie jos krantų JAV lėktuvnešių grupėms būtų pavojingos, bet toliau jūroje – ne (bent kurį laiką). Kinijos karinio jūrų laivyno operacijos atviroje jūroje apsiriboja patruliavimu saugant nuo piratų Indijos vandenyną ir kinų darbininkų vadavimu iš karo draskomos Libijos. Galbūt netrukus bus dislokuoti du ar trys nedideli lėktuvnešiai, bet išmokti jais naudotis prireiks daug metų. Niekas nežino, ar pavyks sukurti veikiančią raketą „lėktuvnešių žudikę“.
Kalbant apie Kinijos ilgesnio laikotarpio ketinimus, Vakarai turėtų pripažinti, jog vargu ar nenormalu, kad stiprėjanti valstybė trokšta ginkluotųjų pajėgų, atspindinčių augančią jos ekonominę įtaką. Gynybai Kinija nuolat skiria šiek tiek per 2 proc. BVP: panašiai kaip Didžioji Britanija ir Prancūzija, perpus mažiau nei JAV. Jeigu Kinijos augimo tempas kris arba vyriausybei bus keliami reikalavimai didinti socialines išlaidas, kariuomenės dalis gali sumažėti. Kad Taivanas oficialiai neatsiskirtų, Kinija gali griebtis jėgos. Bet, išskyrus pretenzijas dėl praktiškai negyvenamų Spratlio ir Paraselio salų, Kinija nėra ekspansionistė: ji jau turi savo imperiją. Jos nesikišimo į kitų valstybių reikalus politika varžo jos pačios veiksmus.
Bėda ta, kad Kinijos ketinimai labai neprognozuojami. Viena vertus, Kinija vis labiau linkusi megzti ryšius su tarptautinėmis institucijomis. Skirtingai nuo senosios Sovietų Sąjungos, ji turi interesų liberalaus pasaulio ekonominėje tvarkoje, o konkuruojančios ideologijos eksportas jos nedomina. Komunistų partijos pripažinimas priklauso nuo gebėjimo užtikrinti pažadėtą klestėjimą. Šaltasis karas su Vakarais tam kenktų. Kita vertus, Kinija su likusiu pasauliu bendrauja keldama savas sąlygas, įtariai žiūrėdama į institucijas, kurios, jos manymu, sukurtos Vakarų interesams tenkinti. O jos kategoriškumas, ypač teritoriniuose ginčuose dėl jūrų, išaugo kartu su jos galia. Neįvertintos karinės jėgos pavojai per dideli, kad būtų galima likti ramiems.
Kad netyčia nieko nenutiktų
Kinija suinteresuota pelnyti kaimynių pasitikėjimą, mažinti abipusį strateginį įtarumą su JAV ir parodyti, kad yra pasirengusi laikytis pasaulinių normų. Būtų gera pradžia tarptautiniam arbitražui perduoti teritorinius ginčus dėl salų Rytų ir Pietų Kinijos jūrose. Kitas žingsnis – sutvirtinti tokias perspektyvias regionines organizacijas kaip Rytų Azijos viršūnių susitikimas (EAS) ir „ASEAN plius trys“. O svarbiausia, kinų generolai turėtų dažniau bendrauti su kolegomis iš JAV. Nepaisant dažnų Pentagono raginimų, šiuo metu kontaktai tarp šių dviejų ginkluotųjų pajėgų riboti, griežtai kontroliuojami LIA ir rituališkai įšaldomi politikų, kai šie panori „nubausti“ JAV – paprastai susikivirčijus dėl Taivano.
JAV atsake karinė galia turėtų derėti su subtilia diplomatija. JAV turi sugebėti ir toliau Azijoje demonstruoti galią, antraip Kinijos karingieji tik labiau įtikėtų, kad JAV galybė blėsta ir jas galima nustumti į šoną. Bet siekiant atremti Kinijos paranoją JAV gali nuveikti daugiau. B. Obama, reikia pripažinti, stengėsi sumažinti įtampą dėl Taivano ir davė aiškiai suprasti, kad Kinijos suvaržyti nenori (jau nekalbant apie apsupimą, kaip būgštauja kinų nacionalistai). JAV turi atsispirti pagundai bet kokią saugumo problemą paversti Kinijos garbės išbandymu. Nesutarimų tarp šių supervalstybių neišvengiamai bus, o jeigu Kinijai savų interesų nepavyks siekti laikantis liberalaus pasaulio tvarkos, bendrauti su ja bus sunkiau ir ji gali nusiteikti priešiškai. Tuomet padėtis gali grėsmingai įkaisti.
