Arabų ūkiams būtinos permainos.
Artimuosiuose Rytuose imtis ekonomikos reformų gali pasirodyti sunkiau nei Rytų Europoje. Reikia Vakarų pagalbos.
Ar arabų pavasaris – 1989-ųjų pasikartojimas? Kai žlugo komunizmas, Rytų Europa pasikeitė ir politiškai, ir ekonomiškai, iš centrinio planavimo griuvėsių kylant gyvybingoms rinkos ekonomikoms. Optimistai tvirtina, kad demokratiniai poslinkiai Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje gali transformuoti nevykusius regiono ūkius (žr. grafiką). Tokioms šalims kaip Egiptas ir Tunisas kapitalistinės sistemos nereikia kurti iš nieko. Bet jų ūkiams, kuriuose dominuoja valstybinis sektorius, reikia nuodugnios revizijos, savo pobūdžiu, jei ne mastu, panašios į įvykusią Rytų Europoje. Deja, nors darbo mažiau, yra kelios priežastys, kodėl gali būti daug sunkiau.
Skirtingai nuo Rytų Europos, visų arabų šalių (tiek turinčių naftos turtų, tiek neturinčių) ūkiai yra kapitalistiniai; kainos ir privatus verslas juose užima svarbią vietą. Tačiau tai iškreiptas, patriarchalinis kapitalizmas, kuriam būdingas valstybės dominavimas, kleptokratinės monopolijos, griežtas reguliavimas ir didžiulės subsidijos. Tai paskatino korupciją, sustabdė augimą ir milijonus paliko be darbo. Didelės naftos kainos ja pagrįstiems ūkiams duoda lėšų nepasitenkinimą atremti dosniomis dovanomis. Tokio turto neturinčioms gresia vis didesnė fiskalinė netvarka.
Imkime Egiptą. Išskyrus žemės ūkį, per 40 proc. ūkio priklauso valstybei, o stambią dalį kontroliuoja kariuomenė. Privačias įmones smaugia popierizmas. Maisto ir degalų subsidijos, siekiančios apie 10 proc. BVP, žlugdo biudžetą. Dėl to Egiptui gresia biudžeto krizė ir gali tekti skubiai persvarstyti šalies ekonominį modelį.
Darbų sąraše pirmuoju numeriu įrašyta subsidijų reforma, kad pinigus valdžia dalytų tik vargstantiems. Po to reikia sudaryti privatų verslą skatinančių priemonių komplektą: išardyti monopolijas, sumažinti valstybės turimą dalį ir pakeisti reglamentus, kad užuot dusinę konkurenciją ją remtų. Panašu į supaprastintą pokomunistinio pereinamojo laikotarpio darbotvarkės versiją: anoje darbotvarkėje privatizacija ir konkurencingų rinkų sukūrimas irgi buvo prioritetai. Deja, Artimiesiems Rytams kyla dvi rimtos problemos, kurių Rytų Europa neturėjo.
Pirma, Rytų Europoje pereinamasis laikotarpis turėjo aiškų tikslą – narystę Europos Sąjungoje. Kad ir kokie sunkumai šiuo metu kamuotų ES, ji suteikė stiprios politinės motyvacijos ir davė smulkų reformų planą. Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos ūkiai tokios kelrodės žvaigždės neturi. Prisijungti prie ES jie negali. Ir nors Europos politikai kalba apie didesnę partnerystę su pabudusiomis šalimis, jie vis tiek atsisako nuleisti svarbius prekybos barjerus, pavyzdžiui, žemės ūkio produkcijos eksportui.
Antra, apetitas imtis reformų gerokai menkesnis. Rytų Europa norėjo ekonominės laisvės ir demokratijos. Artimuosiuose Rytuose visuomenės pasipiktinimas korupcija ir dideliu nedarbu nevirto reikalavimais imtis plataus masto ekonominių reformų. Priešingai. Egipte laikinoji vyriausybė padidino subsidijas ir darbo vietų skaičių valstybinėse įmonėse. Ekonomikos liberalizavimas turi prastą reputaciją, ir už tai reikia dėkoti praėjusį dešimtmetį įvykdytoms reformoms, kurių vaisiai iš esmės pateko į gerus ryšius turinčių veikėjų rankas. Tiesą sakant, troškimas atkeršyti piniguočiams padėjo suburti minias Tahriro aikštėje.
Drąsiems laimė ir palankumas
Taigi ekonominio perėjimo kelias Artimuosiuose Rytuose gali būti daug nelygesnis nei Rytų Europoje (o juk ir ten kartais tekdavo gerokai pasikratyti). Atitinkamai privalo keistis Vakarų paramos strategija. Kol kas daugiausia dėmesio skirta finansinei pagalbai: JAV Egiptui pasiūlė atleidimą nuo skolos, TVF paskolino pinigų gana lengvomis sąlygomis. Tai leidžia laimėti laiko, bet neskatina reformų. Ateityje pagalba turėtų būti labiau sąlygota, skirta padėti privačiam verslui. O už pinigus dar svarbiau bus Vakarų pasirengimas sėkmingiems reformatoriams ir demokratizuotojams pasiūlyti laisvesnes prekybos sąlygas ir realią integraciją. Galbūt ne ES narystę, bet kažką panašaus.
